Teoriškai moteris galėtų gimdyti tol, kol veikia jos kiaušidės ir kol yra mėnesinės. Istorija žino atvejus, kai gimdydavo ir vyresnės nei šešiasdešimties metų moterys. Gamta mėgsta įvairovę. O žmonės į įvairovę neretai žiūri atsargiai. Jie tarsi užhipnotizuoja save: tavo amžius baigėsi. Jei žmonės mažiau žinotų, iki kada galima gimdyti, greičiausiai vėlyvų gimdymų būtų daugiau.
Galima spėti kodėl. Pirmiausia, nemaža dalis tokio amžiaus moterų jaučiasi išeinančios iš žydėjimo amžiaus. Jos išgyvena nuvytimo baimę, neretai jaučiasi ne tokios vertingos kaip anksčiau. Kai kurios patyliukais geria ir depresuoja. Todėl gimdyti vaiką joms tektų depresyvioje alkoholinėje būsenoje arba bent tam tikru nemaloniu periodu, kai kūnas jau reikalauja papildomo dėmesio.
Jei ši moteris, kaip sako žmonės, „laikosi“, ji greičiausiai labai vertina savo išvaizdą, sportuoja, puošiasi, darosi kosmetines operacijas ir tikrai nenorėtų gadinti sunkiai iškovotos formos visais nemaloniais nėštumo atributais. Ji lieka ištikima vertybei „gerai atrodyti“. Žinoma, jei šiame amžiuje nepasikeičia vertybės ir neatsiranda baimė „likti ir be jaunystės, ir be vaiko“. Tai yra, visą gyvenimą vengusi vaikų, dabar ji gali griebtis paskutinio šanso gimdyti.
Antroji kliūtis – kaip suderinti darbą, karjerą ir motinystę. Jei keturiasdešimtmetė yra savo karjeros įkarštyje, ji nenorės staiga imti ir viską nutraukti. Ji jau jaučia darbo skonį. Ji siekia daugiau, ir tokių moterų daugėja.
Trečioji kliūtis – moteris bijo, kad jos vaikas gali gimti su Dauno sindromu. Tuomet jis greičiausiai nebūtų toks gyvybingas ir protingas, kokio norisi. Kol kas nėra visuotinio ir visiškai patikimo būdo diagnozuoti šio sindromo tikimybę, kol motina nepastojo, nors galima rasti pranešimų apie pirmus atradimus genetinių ligų profilaktikoje. Todėl ši baimė vis dar susijusi su medicininiu faktu, kad vaikai su šiuo sindromu gimsta pakankamai retai, kai motina yra aštuoniolikmetė. Tuomet tai maždaug vienas atvejis iš 2,1 tūkst. gimimų. Vėliau rizika auga – nuo vieno iš tūkstančio trisdešimtmetėms iki vieno iš šimto keturiasdešimtmetėms.
Dabar pažiūrėkime, kokia čia tikimybė. Vienas šansas. Vienas iš šimto. Ar verta rizikuoti ir kuomet verta?
Imkime moterį, kuriai svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė ir motinystė. Tuomet būdama keturiasdešimtmetė ji turi puikių galimybių suderinti savyje meilę su išaugusiu seksualumu. Kai ji buvo jaunesnė, vyravo švelnioji jos meilės dalis. Kai ji tapo vyresnė, ji seksualiai išdrąsėja ir išlaisvėja. Kai kurių moterų meilė ir seksualumas labai tampriai susiję su motinyste. Joms seksas pateisinamas tik tuomet, kai galima tikėtis vaikų. Todėl jei tokia keturiasdešimtmetė moteris nustoja saugotis ir leidžia sau pastoti, tuomet jos lytinis gyvenimas su vyru nenutrūksta ir peržengus keturiasdešimties metų slenkstį. O jei ji neleistų sau pastoti, ji galėtų pereiti į – tikėkimės – retėjančią moterų kategoriją, kurios sako: „Mano tėvai tokiame amžiuje nesimylėjo, ir man neverta“. Nes „seksas reikalingas tik vyrams – tai jie gašlūs, o mes, moterys, skirtos tai atkentėti“. Tokios moters vaikai dažniausiai jau atsiskyrę arba ant atsiskyrimo ribos, ir jai gali atsirasti ištuštėjusio lizdo sindromas. Nėra vaikų – nėra gyvenimo prasmės.
Jei vaikų negalima sau leisti dėl to, kad trūksta lėšų, dėl to, kad vyras žmona seksualiai nebesidomi, dėl to, kad moteris gėdijasi savęs ir mano esanti negraži, vaiko klausimas atkrenta savaime. Tačiau kartu atkrenta ir nuolatinis rūpestis, kuriuo moteris save realizavo penkiolika ir daugiau metų. Žinoma, galima būtų pasidžiaugti kad ir seksu. Tačiau tuo pat metu neretai atkrenta ir seksas, ir jei moteris vis dėlto pagaliau pajunta išaugusį seksualumą, tuomet reikia išeities. O išeitis būtų tokia: „Leisime sau vaiką – leisime ir seksą“.
Kokia yra ta keturiasdešimtmetė, kuri vis dėlto pagimdė ir kurios vaikas pateko tarp tų 99 iš šimto, kurie nėra daunai? Jis sveikas, ir visi stebisi: „Gydytojai sakė, kad geriau negimdytų, o štai kokia šaunuolė – pagimdė“.
Tokia moteris vargu ar jaučia ištuštėjusį lizdą. Ji turi pakankamai rūpesčių su nauju kūdikiu – tai ištisas pasaulis, kuris gana sparčiai keičiasi. Tai vaikas, gimęs moteriai, gyvenime pažinusiai daugiau už jaunutes, mažiau darančiai beprasmiškų nerimo padiktuotų veiksmų. Ji neatsisako sekso. Ji moka laukti. Ir vaikui tai reikalinga.
Nes sudėtingoje meilės formulėje yra keli esminiai komponentai: kantrybė žmogui, dėmesys žmogui, žmogui skiriamas laikas. Vaikui reikia visų šių trijų komponentų ir daugiau. Kai keturiasdešimtmetė jaučia, jog gali juos suteikti, kai jai norisi gimdyti ir kai medicininė pažanga leidžia pasakyti, kad su vaiko genais bus viskas gerai, balsuokime už motinystę bet kuriame amžiuje.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
