„Pirmąją vasaros dieną, žvelgdamas į linksmai saulės nušviestą kiemą, mano antrokas sūnus išėjo į lauką ir su siaubu atsiduso: ką reikės veikti tas 92 dienas? Kadangi šia tema ir taip buvau įsiaudrinusi, pagalvojau: va, vargšas vaikas, jis jau net dienas kaip kalėjimo gyventojas suskaičiavo, kad galėtų po vieną braukyti...“ – kalbėjo pardavėja buities prekių parduotuvėje dirbanti Diana, kurios galimybės ne tik šiemet, bet ir ankstesniais metais buvo ribotos, tad klausimas dėl vaikų vasaros stovyklų – net nekeliamas. Laimei, vaikas net nežino, kas ta stovykla iš viso yra, tad ir nesiprašo.
Pernai moteris iš savo skurdžių lėšų bandė nusamdyti merginą, kuri pabūtų su vaiku: bent pamaitintų, nueitų kur nors pasivaikščioti. Tačiau viskas baigėsi ne kaip: mergina prisikviesdavo draugių, ir jos rūkydavo laiptinėje arba lakuodavosi nagus, o sūnus sėdėdavo prilipęs prie kompiuterio ir šlamšdavo bulvių traškučius. Galiausiai ji pradėjo diena po dienos atsiprašinėti, kad šiandien negali ateiti, ir vienąkart išnyko nežinoma kryptimi.
Kartais moteris sūnų pasiima į darbą – netoli Vilniaus įsikūrusioje krautuvėlėje nėra nei vadovybės, nei daug pirkėjų. Tačiau nei kur pavalgyti, nei ką veikti ten taip pat nėra – valandą pasėdėjęs daugmaž ramiai, berniukas, atitrauktas nuo kompiuterio, ima pakaitomis niurzgėti: „Ką man veikti?“, „Kada važiuosim namo?“.
Darbo pabaigoje Diana jau būna atsidūrusi ties nervinio išsekimo riba, tačiau ji neturi iš ko rinktis: jei paliktų sūnų namie, lygiai taip pat nervintųsi, nes jis nėra iš tų, kuriuos namuose galima palikti ramia sąžine – gali ir butą padegti, ir užtrenkęs duris pasilikti lauke, ir kur nors nukeliauti ar išvažiuoti į judrią gatvę dviračiu, kas jam kategoriškai draudžiama, bet... Jis jau nėra tokio amžiaus, kad besąlygiškai klausytų tėvų, tačiau dar ne tokio, kad gatvėje vienam būtų saugu.
Beje, Dianos supratimu, jos padėtis dar nėra pati blogiausia – bent jau šiuo metu. Namo, kuriame jie gyvena, kiemas nėra grynas asfaltas, tad vaikams yra kur pasistatyti savadarbę palapinę, saugiai pavažinėti dviračiais. Tik bėda, kad berniukas auga, ir netrukus ateis tas laikas, kai jis paliktas vienas su draugais gali užtraukti dūmą, paragauti alaus – maža ką gali sugalvoti be priežiūros palikti paaugliai? Tačiau bent jau šiuo momentu moteris nemato jokių išeičių, nebent pagerėjus ekonomikos padėčiai padidėtų jos atlyginimas, bet tokios viltys – miglotos: per nepriklausomybės laikotarpį jos, kaip pardavėjos, atlyginimas (minimalus) išaugo iki 1 200 litų, o dabar vėl nenumaldomai artėja prie minimumo...
„Mūsų valstybei nei vaikai, nei tėvai visiškai nerūpi, o nuo mano rūpinimosi niekas nepasikeis, net jei nuo rūpesčių pražilčiau...“ – kalbėjo Diana.
Atsisako važiuoti
„Mano sūnus pernai, būdamas 10 metų, buvo karinėje stovykloje. Kaip dažniausiai būna Lietuvoje, kai reikia atostogauti, visą savaitę beveik be prošvaisčių pylė lietus, o aš ėjau iš proto, kaip jis ten palapinėje gyvena... Be abejo, apie jokį mobilųjį ryšį miške nėra net ko kalbėti. Visą savaitę krūpčiojau nuo kiekvieno telefono skambučio – gal jau skambina vadovas, kad vaikas susirgo plaučių uždegimu“, – pasakojo Kristina, dirbanti leidybos įmonėje ir ne taip smarkiai suvaržyta finansiškai.
Grįžęs sūnus atrodė išsekęs, vilkėjo tuos pačius purvinus marškinėlius... Ir savaitę buvo įtartinai mandagus – kaip jaunasis lordas: „Ačiū, tėveli“, „Gerai, mamyte“, „Ar galėčiau paimti obuolį“ ir t. t.
„Ir mane apėmė jau antras nerimo šuoras, jau atgaline data – mat kažkur skaičiau Vakarų psichologų patarimus tėvams ir socialiniams darbuotojams, kaip atskirti mušamą ir seksualiai išnaudojamą vaiką.
Pasirodo, vienas iš požymių – tokie vaikai būna išskirtinai mandagūs ir kultūringi, iš pažiūros atrodo kaip įsikūnijusios tėvų svajonės. Žinoma, aš, kaip visos motinos, greičiausiai perdedu, bet faktas, kad šiemet vaikas nei į šią, nei į jokią kitą stovyklą nenori važiuoti... Vienu metu dar galvojau kaip nors sugundyti vaiką ir vis dėlto išsiųsti, bet kol mes svarstėme, įdomesnėse stovyklose nebeliko vietų. Tad klausimas liko atviras, sūnus slankioja namie ar su draugais ir laukia, kol rugpjūčio pradžioje važiuosime į paskutinės minutės kelionę. Tačiau kelionė truks ne daugiau kaip 10 dienų, tad likusias dienas sūnus vėl leis kaip anksčiau – nuobodžiai stumdamas laiką. Sakyčiau, kad ir tėvų atostogos, ir moksleivių stovyklos, jeigu tėvai turi joms pinigų, išsprendžia įspūdžių, galbūt net vaiko prestižo klausimą, nes jis gali pasigirti mokykloje kur nors buvęs, bet ne vaikų užimtumo per atostogas problemą“, – reziumavo Kristina.
Kur dingsta vaikai?
„Man vasara – ne atokvėpio, o streso metas“, – kalbėjo šešiametę dukrą auginanti Gintarė, kurios mergaitei, jei neįvyks koks stebuklas, reikės vaikščioti į darželį beveik iki pat rugsėjo 1-osios, kai jai jau teks eiti į mokyklą. (Tokiu stebuklu, jei čia tinka šis žodis, būtų galima pavadinti tai, kad vienas iš senelių pernai susižalojo koją ir pagal savo galimybes sutiko prižiūrėti anūkę net būdamas su įtvaru.)
Beveik nuo pat pirmosios dienos noriai į darželį ėjusi dukra, gana ramiai leidusi vasaras čia ir ankstesniais metais, šiemet „sustreikavo“ – kiekvieną gražų vasaros rytą mergaitė pradeda kalbomis: „Man darželyje buvo išleistuvės, ar ne? Tai tikriausiai jau neturėčiau eiti į darželį... Kitiems vaikams atostogos, o kada man bus man atostogos?“ Dukrai, iki šiol neturėjusiai tokių polinkių, bent kartą per savaitę darželyje ką nors „suskausta“ – tai galvą, tai pilvą, tai ausį, ir mama turi lėkti per visą miestą jos pasiimti.
Matyti, kad mergaitė jaučiasi nuskriausta lankydama darželį, juo labiau kad dirba kita auklėtoja ir jos grupė yra sujungta su kita, jaunesnių vaikų, grupe, kurioje daugiausia – triukšmadarių 4–5 metų berniūkščių. O auklėtoja kone kasdien kartoja savo mantrą: esą vaikų grupėje – per daug, sunku dirbti. Tačiau iš tikrųjų reikėtų stebėtis, kad vaikų – tiek mažai...
Faktas lieka faktu: iš tiesų po darželio išleistuvių visi vaikai iš parengiamosios grupės dingo kaip vėjo nupūsti. Nors daugelis tėvų, kiek pakalbi, skundžiasi, kad neturi jų kuo užimti ir kur juos „padėti“, bet 23 iš 25 parengiamosios grupės vaikų ėmė ir kažkur stebuklingai „pasidėjo“. Iš nuogirdų Kristina spėja, kad dalis tėvų ramia sąžine palieka vaikus su vos 2–3 metais vyresniais broliais ir seserimis – esą taupumo sumetimais, kad nereikėtų mokėti už darželį.
„Bet koks čia taupumas? Negi vaikas namie nieko nevalgys? Kita vertus, iš tikrųjų, ko gero, nieko nevalgys – nebent kokį sausainį sugrauš ar iš anksto paruoštų sumuštinių“, – kalbėjo Kristina ir rimtai pridūrė, kad greičiausiai kai kurie tėvai taip ir elgiasi – visiškai ignoruoja vaikų interesus ir saugumą.
Savaitė brangaus poilsio
Kad vaikų stovyklos šiais laikais – ne kiekvienos šeimos kišenei, akivaizdu. Štai keletas kainų. Brangiausios stovyklos Ispanijoje – 2 699 Lt, vykstant autobusu – 1 999 Lt, Turkijoje – 2 523 Lt, Kryme – 1 339–2 026 Lt, Bulgarijoje – 1 899–1 799 Lt, tarptautinė keliaujanti gyvosios geologijos stovykla Čekijoje „Kelionė į paleozojų“ – 1 740 Lt, tarptautinė dailės technikų stovykla – 1 590 Lt, tarptautinė stovykla Čekijoje – 1 380 Lt, Slovakijoje vykstant autobusu – 1 099 Lt, Vengrijoje – 990 Lt, lyderio įgūdžių ugdymo stovykla – 750 Lt, 9 dienų kūrybiškumo stovykla – 750 Lt, stovykla jaunimui „Gyvenimas kaip kine“ – 730 Lt, stovykla „Gyvenimas kaip pasakoje“ – 700 Lt, keliaujanti stovykla „Didysis valčių žygis į Vilnių“ – 600 Lt, sukarinta stovykla Rūdininkuose – 660 Lt, keliaujančios stovyklos po Aukštaitijos nacionalinį parką „Ežerų keliais“ – 630 Lt, kalnų turizmo stovykla Slovakijoje – 530 Lt, išgyvenimo stovykla – 490 Lt.
Nepaisant gana didelių kainų, kelionėmis reikėtų pasirūpinti iš anksto, nes paskutinėmis dienomis ar net savaitėmis vietų nebelieka. Aišku, tai nereiškia, kad žmonės Lietuvoje puikiai gyvena – tiesiog vietų stovyklose dar mažiau nei galinčiųjų už jas sumokėti.
Per nepriklausomybės metus Lietuvoje iš 300 stovyklų liko 38, apie pusę jose poilsiaujančių vaikų yra socialiai remtini. Ypač mažėja stovyklų pajūryje. Pigesnėse geros reputacijos stacionariose vasaros stovyklose prie jūros jau dabar rezervuota dauguma vietų. Kadangi Švietimo ir mokslo ministerija šiemet neberemia stovyklų, jų organizatoriai mažina savikainą stovyklų turinio sąskaita: iš esmės vaikai bus tik prižiūrimi, pasportuos, pasimaudys ir, žinoma, leis laiką diskotekose.
Ministerijos Neformaliojo ugdymo ir švietimo pagalbos skyrius informavo, kad šiemet valstybės biudžete nebėra eilutės, skirtos vaikų socializacijai. Pernai valstybė iš biudžeto buvo skyrusi 5,5 mln. Lt vaikų vasaros poilsiui, o ankstesniais metais – po 11–12 mln. Lt.
Daugelis savivaldybių pinigų vaikams irgi neturi, kai kurie 5–6 metus stovyklose poilsiavę vaikai šiemet pirmąkart liks namie.
Vilniaus savivaldybė vaikų poilsiui šiemet skyrė 100 tūkst. Lt, nors pernai skyrė 173 tūkst. Lt, dar 370 tūkst. Lt davė Švietimo ir mokslo ministerija. Iš viso pernai Vilniuje net 150 vaikų vasaros poilsio organizatorių pasiskirstė apie pusę milijono litų. O šiemet 100 tūkst. Lt bus skiriami tikslingai – socialiai remtinų ir į policijos rizikos grupę įtrauktų jaunųjų vilniečių poilsiui organizuoti.
Tėvams nėra atostogų
Vaikų psichologo Gintaro Dunausko teigimu, daugelis tėvų įsivaizduoja, kad atostogų įspūdžiai reikalingi tik tam, kad vaikas pailsėtų, atsigautų nuo mokslų. Iš tikrųjų kaip vandens procedūros, buvimas gryname ore stiprina imunitetą, taip nauji įspūdžiai stimuliuoja protą. Žinoma, įspūdžių vaikui reikia nuolatos, tačiau vasara – puiki proga jų patirti daugiau.
Aišku, nereikėtų pulti į kraštutinumus – jei nėra pinigų, tai nieko nėra. Jeigu tėvai neturi galimybių išleisti vaiką į kelionę ar stovyklą, galėtų pasirūpinti bent tuo, kad jų atžala pakeistų aplinką, tarkim, laikinai pagyventų pas senelius, nors ir gyvenančius kitame miesto rajone.
Vaikų iki 12 metų adaptacinė sistema dar nėra labai stipri, tad jų gyvenamoji vieta neturėtų keistis labai dažnai. Ikimokyklinio amžiaus vaikui ar pradinių klasių mokiniui per vasarą pakaktų kelių ryškesnių įspūdžių, nes jie dar tokio amžiaus, kai daug kas pasaulyje jiems atrodo įdomu ir nauja. Pavyzdžiui, net paprasčiausias grybavimas su šeima jiems yra didžiulė atrakcija. Taigi tokių metų vaikams beveik nėra jokio skirtumo – Antalija ar Nida. Tad neturintys didelių finansinių išteklių tėvai turėtų visu pajėgumu išnaudoti savaitgalius – ir ne tik kepti mėsą ant grotelių su draugais, bet ir atsižvelgti į vaikų naujų įspūdžių poreikius. Šioje srityje galima kooperuotis su kitais tėvais iš giminių, draugų ar patikimų pažįstamų rato – vieni gali kur nors nusivežti vaikus vieną savaitgalį, kiti – kitą ir t. t. Be to, jei gerai sutariate, galima pakaitomis vaikus pasiimti ir atostogoms.
Derėtų žinoti ir tai, kad iki paauglystės amžiaus vaikas labiau vertina atostogas su savo šeima nei su bendraamžiais, nors kuo vyresni vaikai, tuo labiau jie yra linkę slėpti savo jausmus. Jei šeima negali sau leisti išvykti į užsienio kurortą ar Lietuvos pajūrį, reikia stengtis bent dvi savaites praleisti kartu, skiriant vaikams visą savo dėmesį, kurio jiems taip trūksta.
Ką dar turėtų žinoti tėvai – ir galintys sau leisti brangias keliones, ir negalintys? Kai planuojamos šeimos, juo labiau vaiko atostogos, jis taip pat turi turėti balso teisę. Tradicinio auklėjimo tėvai galbūt pasakys, kad tėvai neturi šokti pagal vaiko dūdelę, tačiau taip ir nereikia elgtis – tiesiog būtina ieškoti kompromiso, atsižvelgiant į visų šeimos narių nuomones, poreikius ir galimybes. Ir visuomet derėtų įsiklausyti: jeigu vaikas kokiam nors laiko praleidimo būdui sako kategorišką „ne“, galbūt, tarkim, pas tetą ar močiutę jis patiria itin neigiamų įspūdžių, tad nereikėtų atostogų metu vaiko ten „tremti“ – taip jis tikrai nepailsės. O jei motyvas – tik kompiuterio nebuvimas, reikėtų bandyti jį įkalbinti, nes vaikas vasarą nuo šio pasaulio taip pat turėtų kiek atitolti.
Nederėtų versti vaiko vykti į brangią kelionę vien todėl, kad ji yra brangi ir visi ten nori – gal vaikui tai bus katorga? Galbūt jam didesnis malonumas bent jau dalį laiko praleisti vienam ir savarankiškai, ypač jei tai pereinamasis amžius, kai vaikui galima skirti pareigų, patikėti kai kuriuos namų ūkio darbus.
Tačiau net jei visą vasarą vaikas praleis namuose, nereikia nukabinti nosies – pirmiausia tėvams, o paskiau vaikams. Juk vasarą vis tiek linksma, o įdomių užsiėmimų turint ūpo visuomet galima susigalvoti.