aA
Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs.
© Vida Press

Bruno Bettelheim (Brunas Betelheimas, 1903–1990) – garsus žydų kilmės amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras, ilgametis Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius. 1938–1939 m. kalėjo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyveno JAV. B. Bettelheimą išgarsino įvairias traumas patyrusių vaikų terapijos metodas. Jo veikalai apie vaikų emocines traumas, brandos ritualus ir vyriškumo formavimąsi išlieka labai aktualūs iki šiol.

„Kodėl mums reikia stebuklo“ – tai vienas svarbiausių B. Bettelheimo darbų, jame į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Jūreivis Sindbadas“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities.

Pasakos padeda pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.

Pateikiame ištrauką iš knygos „Kodėl mums reikia stebuklo“.

Permainos: fantazija apie piktą pamotę

Būna laikas, kuris tinka tam tikriems raidos žingsniams žengti, ir vaikystė yra laikas mokytis užpildyti didžiulę spragą tarp dvasinės patirties ir tikrojo pasaulio. Suaugusiajam, kuris vaikystėje nesusidūrė su pasakų fantazijomis arba šiuos atsiminimus išstūmė, pasakos gali atrodyti beprasmės, fantastinės, baisios ir visiškai neįtikėtinos. Suaugusįjį, kuris dar neintegravo tikrovės ir vaizduotės pasaulių taip, kad būtų patenkintas, pasakos glumina. Tačiau suaugusysis, kuris savo gyvenime įstengia integruoti racionalią tvarką ir pasąmonės nelogiškumą, palankiai vertins būdus, kuriais pasakos padeda vaikui siekti tokios integracijos. Ir vaikui, ir suaugusiajam, kuris, kaip Sokratas, žino, kad net ir išmintingiausiame iš mūsų dar slypi vaikas, pasakos atskleidžia tiesas apie žmoniją ir jį patį.

„Raudonkepuraitėje“ mieląją senelę staiga pakeičia plėšrūnas vilkas, grasinantis mergaitę suėsti. Kokia kvaila, žiūrint objektyviai, ši permaina ir kokia baisi – gali atrodyti, kad ji bereikalingai gąsdinanti ir prieštarauja viskam, kas gali nutikti tikrovėje. Tačiau vaiko patirties požiūriu – ar ji iš tikrųjų baisesnė už staigią jo paties mielos senelės permainą, kai ši žemindama už prišlapintas kelnes sukelia grėsmę jo savijutai? Vaiko akimis, Senelė nebėra tas pats žmogus, kuris buvo vos prieš akimirką, – ji tapo pabaisa. Kaip ta, kuri buvo tokia miela, nešė dovanas, buvo supratingesnė, pakantesnė ir švelnesnė net už jo mamą, galėjo staiga pradėti elgtis visiškai priešingai?

Nesuprasdamas, kaip šios skirtingos apraiškos gali derėti tarpusavyje, vaikas iš tikrųjų suvokia Senelę kaip dvi skirtingas būtybes – mylinčią ir grėsmingą. Ji iš tikrųjų yra Senelė ir vilkas. Ją, taip sakant, padalijęs, vaikas gali išsaugoti geros senelės vaizdinį. Jei ji virsta vilku – ką gi, tai tikrai baisu, bet nekyla pavojaus, kad nukentės jo turėta Senelės geranoriškumo vizija. Kad ir kaip ten būtų, pasaka byloja, kad vilkas yra trumpalaikė Senelės apraiška, – ji pergalingai grįš.

Panašiai ir Motina, nors dažniausiai yra visko duodanti globėja, gali virsti žiauria pamote, jei yra tokia bloga, kad neduoda vaikui ko nors, ko jis nori.
Dalyti vieną asmenį į du siekiant nesuteršti gero įvaizdžio anaiptol nėra vien pasakose taikomas būdas. Daugeliui vaikų jis ateina į galvą kaip sprendimas tada, kai santykiai būna pernelyg sudėtingi, todėl vaikas negali jų nei sutvarkyti, nei suprasti. Šis būdas padeda kaipmat išsiaiškinti visus prieštaravimus. Taip buvo vienai koledžo studentei, kuri prisiminė įvykį, nutikusį, kai ji dar nebuvo sulaukusi penkerių.

Vieną dieną prekybos centre mergaitės motina staiga ant jos labai supyko, ir mergaitė buvo visiškai priblokšta, kad motina gali taip su ja elgtis. Einant namo motina ir toliau ją piktai barė, kalbėjo, kokia ji niekam tikusi. Mergaitė tvirtai nusprendė, kad ši pikta moteris tik atrodo kaip jos motina, o iš tikrųjų, nors apsimeta ja, yra pikta marsietė, apgavikė antrininkė, išstūmusi motiną ir įgavusi jos išorinį pavidalą. Nuo tada mergaitė daug kartų buvo pradėjusi manyti, jog ši marsietė pagrobė jos motiną ir užėmė jos vietą, kad ją pakankintų taip, kaip tikra motina niekada nebūtų kankinusi.

Ši fantazija tęsėsi porą metų, kol mergaitė, jau sulaukusi septynerių, tiek įsidrąsino, kad pabandė marsietei paspęsti spąstus. Kai marsietė vėl užimdavo Motinos vietą ir imdavo mergaitę niekšingai kankinti, ši gudriai užduodavo jai kokį nors klausimą apie ką nors, kas anksčiau buvo nutikę vien tikrajai motinai ir mergaitei žinant. Mergaitės nuostabai, marsietė viską žinodavo, ir iš pradžių tai mergaitei tik patvirtindavo jos klastą. Bet po dviejų ar trijų tokių bandymų mergaitei kilo abejonių. Tada ji paklausė motinos kažko apie tai, kas nutiko žinant vien mergaitei ir marsietei. Kai tapo aišku, kad motina tuos dalykus žino, fantazija apie marsietę žlugo.

Tuo metu, kai mergaitė galėjo jaustis saugiai tik manydama, kad Motina visiškai gera, niekada ant jos nepyksta ir neatstumia, ji pertvarkė tikrovę taip, kad gautų tai, ko reikia. Kai mergaitė paūgėjo ir pasijuto saugesnė, jai nebeatrodė, kad motinos pyktis ar griežta kritika gali ją visiškai sugniuždyti. Kai jos pačios integracija tapo tvirtesnė, jai nebereikėjo užtikrinti savo saugumo fantazija apie marsietę ir patikrinusi šios fantazijos tikrumą ji galėjo perkurti dvilypį motinos paveikslą į vientisą.

Kiekvienam mažam vaikui kartais reikia padalyti savo tėvo ar motinos vaizdinį į palankų ir grėsmingą, nes tai leidžia pajusti, kad pirmasis vaizdinys nuo visko apsaugo, tačiau dauguma negali to padaryti taip sumaniai ir sąmoningai kaip ši mergaitė. Dauguma vaikų neranda išeities iš aklavietės, į kurią patenka dėl Motinos, staiga virtusios „apgavike antrininke“. Pasakose būna gerųjų fėjų, kurios staiga apsireiškusios padeda vaikui rasti laimę, ir tam nesukliudo tokia „apgavikė“ ar „pamotė“. Tokios pasakos padeda vaikui susidūrus su tokia „apgavike“ nepražūti. Jos parodo, kad kažkur pasislėpusi vaiko likimu rūpinasi geroji krikštamotė fėja, pasirengusi parodyti turimą galią, kai to labai reikės.

Pasaka vaikui sako: „Nors yra raganų, niekada nepamiršk, kad yra ir gerųjų fėjų, kurios daug galingesnės.“ Tos pačios pasakos patikina, kad nuožmų milžiną visada gali pergudrauti sumanus žmogelis – tariamai toks pat bejėgis, koks jaučiasi esąs vaikas. Visai gali būti, kad ne kas kita, o būtent kokia nors pasaka apie vaiką, išradingai pergudravusį piktąją dvasią, šiai mergaitei suteikė drąsos pabandyti demaskuoti marsietę.

Tokių fantazijų visuotinumą rodo tai, kas psichoanalizėje vadinama pradėjusio lytiškai bręsti vaiko „šeimos romanu„26. Tai fantazijos ar svajos, kurias normalus paauglys iš dalies suvokia esant fantazijas, bet vis dėlto iš dalies jomis tiki. Jų šerdis yra mintis, kad tavo tėvai iš tikrųjų nėra tavo ir kad esi kažkokio aukštos kilmės asmens vaikas, bet, nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, buvai priverstas gyventi su šiais žmonėmis, kurie tvirtina esantys tavo tėvai. Šios svajos įgauna įvairius pavidalus: dažnai tik vienas iš tėvų laikomas netikru – analogiška situacija dažnai pasitaiko pasakose, kur vienas iš tėvų yra tikras, o kitas – patėvis ar pamotė. Vaikas turi vilties, kad vieną dieną atsitiktinai arba savo valia apsireikš tikrasis tėvas ar motina, o tada jis atgaus teisėtai jam priklausančią aukštesnę padėtį ir nuo to laiko gyvens laimingai.

Šios fantazijos naudingos; jos leidžia vaikui iš tiesų supykti ant apsimetėlės marsietės ar „netikro tėvo“, bet nepasijusti kaltam. Tokios fantazijos paprastai prasideda tada, kai kaltės jausmai jau būna tapę vaiko savastimi ir pykstant ant tėvo ar motinos arba jį ar ją niekinant apimtų nenumaldomas kaltės jausmas. Taigi pasakai būdingas motinos padalijimas į gerą (paprastai mirusią) motiną ir blogą pamotę vaikui yra naudingas. Jis leidžia ne tik išsaugoti mintyse visiškai geros motinos vaizdinį, kai tikroji motina nėra visiškai gera, bet ir pykti ant šios blogos „pamotės“ nesukeliant grėsmės tikrosios motinos, kuri laikoma kitu žmogumi, geranoriškumui. Taigi pasaka parodo vaikui, kaip susitvarkyti su prieštaringais jausmais, kurie šiame tarpsnyje, kai gebėjimas integruoti prieštaringas emocijas dar tik pradėjęs formuotis, nesusitvarkius imtų gniuždyti. Fantazija apie negerą pamotę ne tik nepakenkia geros motinos vaizdiniui, bet ir padeda nesijausti kaltam dėl piktų su ja susijusių minčių bei norų – o ši kaltė gerokai sugadintų gerus santykius su Motina.

Taigi fantazija apie blogą pamotę išsaugo geros motinos vaizdinį, o pasaka dar ir padeda vaikui išvengti sukrėtimo, kai patirtis jam rodo, kad motina bloga. Kai tik Motina vėl buvo patenkinta maža mergaite, marsietė, apie kurią mergaitė fantazavo, išnyko. Beveik taip pat palanki dvasia gali akimirksniu niekais paversti visus blogus piktos dvasios darbus. Pasakoje gelbėtoja vaizduojama turinti gerąsias Motinos savybes, jas taip paryškinant, kaip blogos savybės buvo paryškintos vaizduojant raganą. Bet taip mažas vaikas suvokia pasaulį: arba kaip visiškai palaimingą, arba kaip tikrą pragarą.
Kai vaikas jaučia emocinį poreikį taip daryti, jis ne tik tėvą ar motiną padalija į dvi figūras, bet ir save gali padalyti į du žmones, kurie, kaip jam norisi manyti, neturi nieko bendra.

Pažinojau mažų vaikų, kurie dieną sėkmingai sulaikydavo šlapimą, bet naktį prišlapindavo lovą, o pabudę su pasibjaurėjimu pasitraukdavo į kampą ir būdami tikri savo žodžiais tvirtindavo: „Kažkas prišlapino mano lovą.“ Vaikas taip elgiasi ne dėl to, kad, kaip galbūt mano tėvai, nori apkaltinti ką nors kitą žinodamas, kad lovą prišlapino pats. „Kažkas“, kas tai padarė, yra ta jo paties dalis, nuo kurios jis šiuo metu atsiskyręs; ši jo asmenybės pusė jam iš tikrųjų tapo svetima. Reikalauti, kad vaikas pripažintų, jog lovą prišlapino būtent jis, – tai bandyti pirma laiko jam primesti integralios asmenybės idėją, o toks reikalavimas iš tikrųjų trukdo jai formuotis. Tam, kad išsiugdytų tvirtą savijutą, vaikas turi savęs suvokimą kurį laiką apriboti vien tuo, kam pats visiškai pritaria ir ko trokšta. Tokiu būdu įgavęs savijutą, kuria gali vienareikšmiškai didžiuotis, vaikas gali pamažu pradėti pripažinti, kad jame gali slypėti ir tokių aspektų, kurių pobūdis abejotinesnis.

Pasakoje tėvas ar motina padalijami į du veikėjus, atstovaujančius priešingiems meilės ir atmetimo jausmams, – taip ir vaikas eksternalizuoja visus blogus dalykus, kurie jam yra pernelyg baisūs, kad galėtų pripažinti savo dalimi, ir projektuoja juos į „kažką“.

Pasakose parodoma, jog tikriausiai nėra gerai kartais žiūrėti į Motiną kaip į blogą pamotę. Čia savaip įspėjama, kad negalima pernelyg lengvai pasiduoti pykčio jausmams ir jų vedamam nueiti per toli. Vaikas nesunkiai leidžiasi užvaldomas nepasitenkinimo jam brangiu žmogumi, o jei yra verčiamas laukti, greitai ima nekantrauti. Jis linkęs puoselėti pykčio jausmus ir kai kurių dalykų linkėti iš įtūžio, mažai tegalvodamas, kuo viskas baigtųsi, jei tie linkėjimai išsipildytų. Daugelis pasakų vaizduoja tragiškas pasekmes, kurių sulaukiama dėl tokių skubotų linkėjimų, išsakytų ko nors pernelyg trokštant ar nesugebant palaukti kai kurių dalykų, kuriems dar neatėjo laikas. Abi dvasinės būsenos būdingos vaikams. Tai galima iliustruoti dviem brolių Grimmų pasakomis.

Pasakoje „Ansas Eželis“ žmogaus troškimą turėti vaikų apvilia negalinti jų pagimdyti žmona, ir jis ima pykti. Galiausiai taip nesusivaldo, kad sušunka: „Noriu turėti vaiką, tegu nors ir ežį.“
Jo noras išpildomas: žmona pagimdo vaiką, kurio viršutinė kūno dalis yra ežio, o apatinė – berniuko.

Pasakoje „Septyni varnai“ naujagimė taip užvaldo tėvo jausmus, kad jis nukreipia pyktį į vyresnius savo vaikus. Tėvas pasiunčia vieną iš septynių sūnų pasemti vandens dukrelei pakrikštyti. Kartu su pasiųstuoju išeina kiti šeši broliai. Tėvas, supykęs, kad jį verčia laukti, sušunka: „O kad jie visi varnais pavirstų!„3 Bemat taip ir atsitinka.

Jei pasakos, kuriose išsipildo pikti norai, šioje vietoje baigtųsi, jos būtų tik pamokomosios, įspėtų mus nesileisti užvaldomiems neigiamų emocijų, – o vaikas to negali išvengti. Tačiau pasaka ne tokia kvaila, kad reikalautų iš vaiko to, kas neįmanoma, ir verstų jį nerimauti dėl to, kad jam kyla piktų norų, nuo kurių jis negali susiturėti. Pasaka realistiškai įspėja, kad jei apimtas pykčio ar nekantraudamas nesusivaldysi, bus bėdos, tačiau ir patikina, kad pasekmės bus tik laikinos ir kad gera valia arba darbai gali atitaisyti visą blogų norų padarytą žalą. Ansas Eželis padeda miške paklydusiam karaliui saugiai grįžti namo. Karalius kaip atlygį Ansui pažada atiduoti tą, kas jį grįžusį namo pasitiks pirmas. Jį pasitinka vienintelė duktė. Nors Ansas turi ežio išvaizdą, karalaitė tesi tėvo pažadą ir už jo išteka. Po vestuvių sutuoktinių guolyje Ansas pagaliau atgauna visiškai žmogišką pavidalą ir galiausiai paveldi karalystę.4 Pasakoje „Septyni varnai“ sesuo, dėl kurios broliai buvo paversti varnais, nors ir nebuvo dėl to kalta, keliauja į pasaulio kraštą ir aukoja didelę auką, kad išsklaidytų burtus, kuriais jie užburti. Visi varnai atgauna žmogišką pavidalą ir laimė atkuriama.

Šios pasakos byloja, kad nors pikti norai ir sukelia blogų pasekmių, gera valia ir pastangos gali atitaisyti padėtį. Yra kitų pasakų, kurios eina daug toliau ir sako vaikui nebijoti turėti tokių norų, nes, nors jie sukelia trumpalaikių pasekmių, niekas nepasikeičia visam laikui; išsakius visus linkėjimus, viskas būna lygiai taip pat, kaip buvo prieš pradedant linkėti. Yra daug tokių pasakų variantų – jos pasakojamos visame pasaulyje.

Vakarų pasaulyje turbūt žinomiausia tokia pasaka apie norus yra „Trys norai“. Paprasčiausias šio motyvo pavyzdys: vyrui arba moteriai nepažįstamasis arba koks gyvūnas kaip atlygį už kokį nors gerą darbą pažada išpildyti kažkiek norų, paprastai tris. „Trijuose noruose“ šią dovaną gavęs vyras jos nevertina. Jam grįžus namo, žmona patiekia pietų kasdienės sriubos. „Ir vėl sriuba! Nors kartą norėčiau apkepo“, – sako jis, ir staiga atsiranda apkepo. Žmona reikalauja paaiškinti, kas čia atsitiko, ir jis papasakoja jai savo nuotykį. Įsiutusi, kad vyras iššvaistė vieną iš norų tokiam niekniekiui, ji sušunka: „Kad tas apkepas tau prie makaulės priliptų!“ Šis noras beregint išpildomas. „Štai dviejų norų ir nėra! Kad taip tas apkepas man nuo galvos atliptų“, – sako žmogus. Taip prapuolė trys norai.“

Sugretinus šias pasakas, vaikas įspėjamas, kad skuboti norai gali turėti nepageidautinų pasekmių, bet taip pat patikinamas, kad tokių norų pasekmės nebūna sunkios, ypač jei nuoširdžiai trokšti ir stengiesi atitaisyti blogą baigtį. Gal dar svarbiau tai, kad neprisimenu nė vienos pasakos, kurioje kokių nors pasekmių turėtų pikti vaiko norai, – jų būna tik dėl to, ko nori suaugusieji. Tai reiškia, kad suaugusieji atsakingi už tai, ką padaro supykę ar iš kvailumo, o vaikai ne. Jei vaikai pasakoje ko nors trokšta, tai tik gerų dalykų. Atsitiktinumas arba geroji dvasia išpildo vaikų troškimus taip, kad dažnai pranoksta net visai nepagrįstas jų viltis.

Atrodytų, pasakoje, nors ir pripažįstant, kaip žmogiška yra supykti, vien iš suaugusiųjų reikalaujama deramai susitvardyti ir susivaldyti, nes keistai pikti jų norai pildosi. Tačiau pasakose pabrėžiama, kokių nuostabių pasekmių sulaukia vaikas, kuris trokšta ko nors pozityvaus ir atitinkamai mąsto. Negandos neskatina pasakoje vaizduojamo vaiko puoselėti keršto troškimo. Vaikas nori tik to, kas gera, net kai turi užtektinai priežasčių norėti, kad tiems, kurie jį persekioja, baigtųsi blogai. Snieguolė nelinki pikta blogajai karalienei. Pelenė, turinti gerą pagrindą norėti, kad jos įseserės už piktadarybes būtų nubaustos, vis dėlto nori, kad jos eitų į didįjį pokylį.

Vaikas, kurį kelioms valandoms paliko vieną, gali jaustis taip baisiai nuskriaustas, tarsi visą gyvenimą būtų buvęs apleistas ir kentęs atstumtį. Paskui jo gyvenimas staiga virsta visiška palaima, mat tarpduryje šypsodamasi pasirodo motina ir gal net parneša jam kokią nors dovanėlę. Ar įmanomas didesnis stebuklas? Kaip, jei čia apsieita be stebuklo, toks paprastas dalykas galėjo pakeisti jo gyvenimą?

Vaikas iš visų pusių patiria esmines pasaulio permainas, nors mes nesuvokiame to, ką suvokia jis. Tačiau pažiūrėkime, kaip vaikas elgiasi su negyvais daiktais: jis visiškai nusimena dėl kokio nors daikto – batų raištelio ar žaislo, – tiesiog pasijunta esąs visiškas kvailys. Paskui akimirksniu, tarsi įvykus stebuklui, daiktas jam paklūsta, įvykdo jo įsakymą; ir tada iš liūdniausio žmogaus vaikas tampa laimingiausiu. Ar tai ne įrodymas, kad daiktas stebuklingas? Nemažai pasakų vaizduoja, kaip surastas stebuklingas daiktas pakeičia herojaus gyvenimą. Toks daiktas padeda kvailiui pasirodyti gudresniam nei broliai, anksčiau laikyti pranašesniais. Vaikui, kuris jaučiasi pasmerktas būti bjauriuoju ančiuku, nereikia prarasti vilties – iš jo išaugs graži gulbė.

Mažas vaikas nedaug tegali nuveikti savarankiškai ir dėl to nusimena – taip stipriai, kad gali visai pasiduoti savo nevilčiai. Pasaka neleidžia, kad taip atsitiktų, nes net menkiausiems pasiekimams suteikia nepaprastos didybės ir leidžia suprasti, kad jie gali duoti nuostabiausių vaisių. Rastas ąsotis ar butelis (kaip brolių Grimmų pasakoje „Dvasia butelyje“), draugystė su gyvūnu, prasidėjusi tavo ar jo pastangomis („Batuotas katinas“), nepažįstamajam atiduota pusė gabalėlio duonos („Aukso žąsis“ – dar viena brolių Grimmų pasaka) – tokie kasdieniški dalykai gali turėti svarbių padarinių. Taip pasaka skatina vaiką tikėti, kad jo maži tikri pasiekimai svarbūs, nors jis tuo metu gali tos svarbos nesuprasti.

Tikėjimą tokiomis galimybėmis reikia puoselėti, kad vaikas galėtų susitaikyti su tuo, kas jį nuvilia, ir nepalūžti visiškai. Be to, gali būti labai sunku neprarandant pasitikėjimo savimi įsivaizduoti gyvenimą nebe tėvų namuose. Pasakos pavyzdys garantuoja, kad vaikas, išoriniame pasaulyje dedantis pastangas, sulauks pagalbos, o už ilgalaikes pastangas galiausiai jam bus atlyginta sėkme. Kartu pasaka pabrėžia, kad šie įvykiai nutiko „vieną kartą“ tolimoje šalyje, ir aiškiai leidžia suprasti, kad teikia peno vilčiai, o ne tikroviškai pasakoja, koks čia ir dabar yra pasaulis.

Vaikas intuityviai supranta, kad nors pasakos nėra tikros istorijos, jos nėra melagingos, – kad nors to, kas jose pasakojama, iš tikrųjų nebūna, tai privalo atsitikti kaip dvasinė patirtis ir kaip asmenybės raidos dalis; kad vaizduotės ir simbolių pavidalais pasakos vaizduoja esminius raidos žingsnius, kurie žengiami siekiant gyventi nepriklausomai.

Nors pasakose visada parodomas kelias į geresnę ateitį, bet dėmesys sutelkiamas į permainų eigą, o ne su visomis smulkmenomis aprašoma galiausiai pasieksima palaima. Pasakos prasideda nuo situacijos, kurioje tuo metu yra vaikas, ir pataria, kur jis turi eiti, – pabrėžiamas pats procesas. Pasakos net gali parodyti vaikui kelią per dygiausius brūzgynus – edipinį laikotarpį.

Leidykla "Tyto alba"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (70)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (34)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...

Lietuvių augintojus prispaudė kinai ir ukrainiečiai (67)

Šalies medaus eksportuotojai išgyvena sunkmetį – pirkėjų prireikė žvalgytis net tolimoje...

VU profesoriaus elgesį tyrusi komisija nustebino studentą: pripažino, kad esu „Karbauskio b...pys“ ir „šiukšlė“ (267)

Nors profesorius Paulius Subačius viešoje erdvėje palankiai vertino itin įžeidžiančius...

Visą Švediją šokiravęs žudikas pareikalavo Lietuvoje stabdyti įkalinimo iki gyvos galvos skyrimą (111)

Už žinomos Švedijos psichologės nužudymą iki gyvos galvos įkalintas kaunietis Vidmantas...

Nepigi pramoga vaikams, kurią galite sukurti patys: trijų vaikų mama pasidalino išbandytomis idėjomis (1)

Vakar aktorė, ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ įkūrėja ir trijų vaikų mama...

Pragarą išgyvenusi ir dešimtmetį išnaudota sekso vergė: mane pradėjo tam ruošti nuo 11-os (1)

Šiuolaikinės vergovė s auka per interviu BBC pasakojo šokiruojančią savo gyvenimo istoriją,...

Žvilgtelėkite į naują Erikos Vitulskienės plius dydžio kolekciją: noriu, kad moterys neatrodytų nuobodžiai pamatykite pirmieji (200)

Ketvirtadienį sostinėje startavo tradicinė mados mugė „Fashion Bazaar“, kurioje šįkart...

Pirminiai TS–LKD debatai: svarbiausi Šimonytės ir Ušacko akcentai (82)

Ketvirtadienio vakarą vyko Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų kandidatų į...