„Patarkite, ką daryti“
Toks yra pagrindinis prašymas visų, kurie skambina nemokamu Vaikų linijos telefonu 116 111 (iki vasario 15-osios šios linijos numeris buvo 8 800 11 111), veikiančiu kasdien nuo 11 iki 21 valandos.
Per keturiolika gyvavimo metų pagalbos vaikams ir paaugliams tarnyba jau spėjo užsitarnauti jaunųjų pasitikėjimą. Praėjusiais metais sulaukta daugiau kaip 95 tūkst. skambučių, arba maždaug 300 skambučių per dieną. Tarnyba veikia anonimiškai – niekas skambinančiojo neklausia, nei kas jis toks, nei kokioje mokykloje mokosi.
Pagalbos telefonu ieško tiek mergaitės, tiek berniukai – dažniausiai 7–11 metų vaikai ir 12–15 metų paaugliai. Vaikų linija teikia pagalbą ir internetu www.vaikulinija.lt svetainėje „Klausučio šalyje“. Čia paguodos dažniausiai ieško mergaitės.
Pagalbos tarnybos psichologė, savanorių mokymo vadovė Ivona Suchodolska teigia, kad skambinančiųjų į Vaikų liniją lūkestis yra noras būti išgirstiems, suprastiems, gauti patarimą konkrečioje gyvenimą apsunkinusioje situacijoje.
Apie Vaikų liniją vaikai paprastai sužino mokykloje, iš savo bendraamžių ar internete. Pirmą kartą surinkusiajam Vaikų linijos telefono numerį kartais nedrąsu iš karto atskleisti slapčiausias savo mintis („O jei manęs nesupras, jeigu manimi nepatikės?“).
Kad įsitikintų, ar kitame telefono gale kalbantis žmogus tikrai vertas pasitikėjimo, neretas pirmiausia bando juokauti, provokuoti ir stebi, kaip atsiliepęs savanoris sureaguos. „Mūsų tai nė kiek nestebina, – apie tokį vaikų elgesį sako I. Suchodolska. – Vaikai imasi įvairiausių tikrinimo gudrybių. Kartais jie ima dainuoti, būna, kad ir iškeikia ar, pavyzdžiui, kikendami pasako, jog juos muša. Tai nereiškia, kad visa, ką neva juokais išsako pašnekovas, yra melas ar jam neaktualus dalykas. Tiesiog kartais apie skaudžius dalykus pernelyg skaudu prabilti iš karto, todėl gali prireikti laiko, kol vaikas atskleis konsultantui, kaip iš tiesų jaučiasi, ką išgyvena.“
„Patarkite, ką daryti šioje situacijoje...“ – prašo kone kiekvienas paskambinęs. Tačiau prie telefono budintys savanoriai neskuba patarti ar nurodyti, kaip vaikui dera elgtis.
„Mūsų tikslas nėra dalyti vaikams patarimus ar nurodymus. Mums svarbiausia – išklausyti pašnekovus, išgirsti, kaip jie jaučiasi, ką išgyvena, ko nori bei tikisi, ir juos palaikyti, padrąsinti. To neretai vaikai pasigenda savo aplinkoje. Šis emocinis palaikymas – didelė pagalba tarp minčių ir dvejonių pasimetusiam nepilnamečiui. Rūpesčių prislėgti pašnekovai su savanoriais aptaria tolesnio elgesio galimybes ir stengiasi kartu rasti atsakymą į ramybės neduodantį klausimą“, – Vaikų linijos paskirtį apibūdino I. Suchodolska.
„Dažnai į Vaikų liniją besikreipiantys vaikai pasakoja apie bendraamžių patyčias. Kai kurie apie tai niekam nedrįsta prasitarti, bijo, kad situacija gali tik dar labiau pablogėti ar kad juos kas pavadins skundikais. Todėl, kalbėdami su vaikais, drąsiname juos, pabrėžiame, kad niekas neturi teisės su jais taip elgtis, ir skatiname ne tylėti, o papasakoti apie tai mokytojams, tėvams, bendraamžiams.
Be to, tai nėra skundimas – tiesiog pagalbos prašymas, tad kalbėti apie tai neturėtų būti gėda. Tyrimų duomenimis, deja, Lietuvos mokyklose patyčias patiria trečdalis moksleivių.
Dažnas paskambinęs kalba apie pašlijusius santykius ir vaidus su bendraamžiais, nesutarimus su tėvais. Jiems skaudu dėl geriausio draugo išdavystės ar netekties, nepagrįstos suaugusiųjų kritikos. Vaikai skausmingai išgyvena augintinio, ryšio su brangiu žmogumi ar net svarbaus jiems daikto praradimą.
Paaugliams rūpesčių sukelia organizmo pokyčiai, ramybės neduoda noras atkreipti bendraamžio dėmesį ar suorganizuoti pasimatymą ir net tai, kaip reikėtų elgtis, jei nutiktų labiausiai nelaukiamas dalykas. Ne mažesnį nerimą kelia ir tėvų tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, barniai, skyrybos“, – apie problemas, verčiančias griebtis Vaikų linijos telefono, kalbėjo pagalbos tarnybos darbuotoja.
Kodėl vaikai ryžtasi skambinti Vaikų linijos telefonu, o ne savo skausmą išlieti artimiems žmonėms?
„Gali būti, kad suaugusieji neskiria pakankamai dėmesio ar laiko vaikų sunkumams, yra linkę iš karto kažką patarti, neišklausę iki galo paties vaiko, neišgirdę, ko gi jis pats norėtų.
Kartais vaikų sunkumai suaugusiesiems gali atrodyti ne tokie reikšmingi, tad, išgirdę apie juos, jie gali nuvertinti vaiko išgyvenimus ir pasakyti: „Nieko čia tokio, visiems taip buvo – išgyvensi.“ Kartais suaugusiajam atrodo, kad žaislo ar gyvūnėlio netektis – nereikšmingas dalykas, o vaikui tuo metu tai – pats svarbiausias išgyvenimas. Ne viename laiške ar pokalbio metu išgirstame ir minčių apie norą pasitraukti iš gyvenimo dėl nuolatinių patyčių ar smurto. Mes stengiamės į vaikų problemas žvelgti jų akimis, kartu ieškoti sprendimo visais svarbiais jų gyvenimo atvejais“, – dėstė psichologė.
Kaip jau buvo minėta, nuo vasario 15 dienos Vaikų linijos telefono numeris pasikeitė. Pradėjusi dirbti numeriu 116 111 Vaikų linija bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams linija. Taigi paskambinę vaikai, kurie pageidaus papildomos socialinės ar teisinės pagalbos, galės būti sujungti su šios linijos konsultantais. Telefonu 116 111 gali skambinti ir suaugusieji, norintys pranešti apie pažeidžiamas vaikų teises.
Ne tik išklauso
„Jei reikia, mūsų konsultantai kreipiasi į mokyklų administracijas ir vaiko teisių apsaugos skyrius (tarnybas) dėl patyčių, smurto ar nepriežiūros atvejų, suranda artimiausią psichologą, gydytoją, dienos centrą ar stovyklą.
Taip pat jie pataria įvairiais gyvenimo klausimais (pavyzdžiui, kad kompiuteriu, jei tokio nėra namuose, galima pasinaudoti ir bibliotekoje, o higienos priemonių galima nusipirkti netoliese esančioje parduotuvėje), guodžia tuos, kurie bijo būti vieni, nejaukiai jaučiasi tamsoje ar griaudėjant. Neretai telefono ragelyje išgirstamas ir vaikų liejamas pyktis ant emigravusių į užsienį tėvų“, – dėstė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams linijos koordinatorė Evelina Firaitė.
Pagalbos vaikams linija pernai atsakė į beveik 56 tūkst. skambučių. Dažniau skambino berniukai. Daugiausia skambučių sulaukta iš vaikų, susidūrusių su patyčiomis, patyrusių bendravimo su draugais, bendraamžiais ir šeimos nariais problemų, dėl vienišumo, seksualinių bėdų, minčių ar ketinimų nusižudyti.
Mergaitėms taip pat rūpėjo santykiai su kitos lyties atstovais, išvaizdos ir brendimo, emocinės bei seksualinės prievartos, fizinės sveikatos, smurto ir apleistumo klausimai. Ne vienas ne tik guodėsi, bet ir pranešė apie skriaudžiamus draugus bei pažįstamus. Konsultantai tiek dėl jų draugų, tiek dėl jų pačių kreipėsi į septyniolika atitinkamų institucijų (įstaigų).
Dėl patiriamų patyčių mokyklose dešimt kartų buvo kreiptasi į mokyklas, gimnazijas ir vaiko teisių apsaugos skyrius (tarnybas). Taip pat buvo kreiptasi į vaiko teisių apsaugos skyrius (tarnybas) dėl pranešimų apie nepriežiūrą šeimoje, mokinių patiriamo darbuotojų smurto ugdymo įstaigoje, seksualinio vaikų išnaudojimo šeimoje.
Dėl vaikų apleistumo, nepriežiūros, patiriamų patyčių, pabėgimo iš namų ir darbuotojų fizinio smurto prieš vaikus ugdymo įstaigoje į tarnybą kreipiasi ir suaugusieji. Šie faktai taip pat nelieka be dėmesio – apie juos informuojamos atitinkamos įstaigos ir tarnybos.
„Pagalbos vaikams linijos darbuotojai teikia ne tik psichologinę ir emocinę pagalbą telefonu. Pagrindinė linijos funkcija – nukreipti skambinantįjį į tą socialinį partnerį, kuris yra arčiausiai vaiko ir geriausiai gali užtikrinti jo interesus bei suteikti būtinas paslaugas.
Tokia pagalba nepilnamečiui galima bet kurioje situacijoje, pavyzdžiui, kai vaikas patiria smurtą namuose, neturi ko valgyti, kur miegoti, iš jo tyčiojamasi mokykloje ar kai paauglė laukiasi. Mes, kalbėdami su vaikais telefonu, juos išklausydami ir organizuodami pagalbą, viliamės, kad po to jie jaučiasi išgirsti, vertingesni, labiau pasitikintys savimi ir reikalingi, kas gali užkirsti kelią vienišumui, nuklydimams ir patyčioms“, – kalbėjo E. Firaitė.
Jei sunku išgyventi pačiam
„Kai paaugliui pačiam nepavyksta išspręsti užgriuvusių problemų ir jos pradeda trukdyti gyventi, kai jam negali padėti net tėvai, pagalbos galima kreiptis į emocinės paramos tarnybos savanorius ar psichologą“, – priežastį, verčiančią atverti psichologo kabineto duris, nusakė Jaunimo psichologinės paramos centro (JPPC) psichologė Raminta Aleliūnaitė.
JPPC Jaunimo linijos darbuotojai teikia emocinę paramą nemokamu numeriu 8 800 28 888 ir interneto svetainėje www.jaunimolinija.lt/internetas. JPPC patalpose, įsikūrusiose Vilniuje, Rasų g. 20, veikia ir Krizių įveikimo centras, kuriame dirba psichologai.
Darbo dienomis nuo 16 iki 20 val. budintys psichologai gali suteikti pagalbą telefonu 8 640 51 555 ar programa „Skype“ (daugiau informacijos apie tai galima rasti www.krizesiveikimas.lt). Čia taip pat galima ateiti nemokamam anonimiškam pokalbiui be išankstinės registracijos.
Į psichologus kreipiamasi ištikus netikėtiems gyvenimo įvykiams, kurie sukrečia, išmuša iš pusiausvyros, tad žmonės nebežino, kaip tvarkytis su savo jausmais ir gyvenimu. Tokį patyrimą psichologai vadina psichologine krize.
„Psichologinė krizė nuo kitų sunkumų skiriasi tuo, kad ištinka netikėtai ir ankstesnių būdų tvarkytis su problemomis jau neužtenka. Tokiose situacijose ypač svarbu nelikti vienam. Šalia esantis žmogus, kuriam būtų galima atsiverti ir išsipasakoti, galėtų palengvinti emocinę naštą. Tokias situacijas žmonės sprendžia įvairiai. Vieni imasi kokios nors veiklos ir netgi tampa darboholikais, kiti įninka į žalingus įpročius ar bando save apgauti kitais būdais. Jeigu atsivėrimai ar kitos priemonės negelbsti, pagalbą galėtų suteikti psichologas“, – pasakojo dešimt metų psichologinių krizių srityje dirbanti psichologė R. Aleliūnaitė.
Neretai jaunus žmones ištinka emocinė krizė praradus artimus žmones, draugus ar sužinojus apie tėvų skyrybas. Paauglys, užkluptas sunkumų, kartais gali pasikeisti – padykęs tampa uždaras, o ramuolis – nesutramdomas padauža. Tai signalas, kad paaugliui kažkas neduoda ramybės.
Ką reiškia toks pasikeitimas, galima suprasti tik atvirai bendraujant su vaiku. Netiesa, kad prislėgtas vaikas būtinai turi būti liūdnas – ne vienas liūdesio apimtas paauglys pasišiaušia tarsi ežys.
Psichologė sako neretai iš paauglių išgirstanti apie norą palikti šį pasaulį: „Tai nereiškia, kad jie tikrai nori numirti. Tiesiog svajoja panaikinti nepakeliamą skausmą. Labiausiai padėti gali aplinkiniai žmonės: bendraamžiai, pedagogai, bandydami nuoširdžiai išsiaiškinti, kas paauglį slegia.“
Į Krizių įveikimo centrą paaugliai neretai atvyksta lydimi tėvų. Jauni žmonės kalba ne tik apie jiems ar artimiesiems kilusias mintis nusižudyti, bet ir apie begalinį skausmą dėl artimojo netekties, skyrybų, tarpusavio santykių problemas. Vis dėlto dažniausiai paaugliai dalijasi savo išgyvenimais dėl patiriamų patyčių.
Kodėl ši problema pastaruoju metu tapo tokia aštri?
„Anksčiau mokyklose buvo daugiau baimės ir drausmės, daugiau valios turėjo ir pedagogai. Tačiau laikai keitėsi. Pakito ir ugdymo kultūra, kuria buvo siekiama išguiti tvyrojusią baimę ir įtvirtinti naujus santykius. Baimė sumažėjo, tačiau bendražmogiškos pagarbos neatsirado – pedagogams tapo sunkiau bendrauti su mokiniais, o šie pasijuto galintys būti nevaldomi. Dėl to ir patyčios mokyklose tapo dažnesnės“, – samprotavo krizines situacijas jaunimui padedanti įveikti R. Aleliūnaitė.
Psichologės teigimu, patyčios – vaikų reakcija į skirtingumą: „Jeigu esi kitoks, vadinasi, esi, vaikų nuomone, blogesnis ir prastesnis. Priešingu atveju reikštų, kad blogesnis esi pats. Tokia yra besityčiojančių vaikų logika...“
Patyčios – nevienareikšmis reiškinys. Negalima kategoriškai teigti, kad tie vaikai, kurie tyčiojasi, yra blogi, o tie, iš kurių tyčiojamasi, – geri. Besityčiojantieji kartais taip elgiasi iš baimės tapti aukomis.
Viena mergaitė pasakojo priklausanti grupelei vaikų, kurie tyčiojasi iš vieno berniuko. Ji buvo pikta ir suglumusi, mat berniukas, iš kurio tyčiojamasi, jai rodo dėmesį, nes ji jam patinka. Dėl to jai baisu – jeigu kiti vaikai pamatys, tada pradės šaipytis ir iš jos. Taip šaipydamasi iš to berniuko, ji stengiasi apginti save.
„Neramu, kai dėl paauglių savižudybių kaltinami besityčiojantys vaikai. Iš tiesų niekas neturi teisės žeminti ir užgaulioti kito, net jeigu jis elgiasi kitaip nei visi vaikai. Tačiau taip pat negalima kaltinti konkrečių žmonių dėl paauglio pasirinktos savižudybės. Kaltės jausmas ir taip neprašytas slegia daugumą pažinojusiųjų nusižudžiusįjį. Niekas nėra kaltas, kad žmogus nusprendė taip spręsti sunkumus“, – pabrėžė pašnekovė.