Tyrimai, kuriuose dalyvavo suaugę dvyniai ir jų vaikai, parodė, kad dėl rimtų vaikų elgesio problemų, tokių kaip bendraamžių užgauliojimas, bėgimas iš pamokų ir vagystės iš parduotuvių, dažniau buvo kalti genai, o ne tėvų barniai.
Tyrimais, kurie buvo publikuoti žurnale „Vaiko raida“, bandyta rasti atsakymą į populiarų klausimą, kas svarbiau - genai ar auklėjimas. Jau anksčiau įrodyta, kad egzistuoja ryšys tarp tėvų konfliktų ir rimtų ilgalaikių vaikų elgesio problemų, tačiau nebuvo aišku, ar dėl netinkamo vaikų elgesio yra kalti patys barniai.
Nauji tyrimai leidžia manyti, kad didžiausia atsakomybė tenka genams. Kitaip tariant, tėvai, kurie yra iš prigimties aršesni, šią savybę perduoda ir savo vaikams.
„Mūsų tyrimai rodo, kad šeimoje vykstantiems konfliktams nebūdinga stabili tendencija sukelti elgesio sutrikimus”, - aiškino tyrimo vadovė, Virdžinijos universiteto psichologijos profesorė K. Paige Harden. „Konfliktus dažniau lemia tėvų charakteristikos - tarp jų ir genai - o šie genai yra perduodami jų vaikams“, - sakė ji.
K. P. Harden ir kolegos šias išvadas padarė ištyrę 1045 suaugusius dvynius ir jų vaikus. Kai kurie dvyniai buvo identiški, kas reiškia, jog jų genai buvo vienodi, o likusieji - dizigotiniai, arba turintys tik dalį vienodų genų.
Dvynių tyrimai leidžia mokslininkams išanalizuoti genų ir aplinkos įtaką tam tikram elgesiui. Šiuo atveju K. P. Harden vadovaujama komanda nustatė, kad tėvų konfliktus didele dalimi lėmė genetiniai veiksniai, o tai leidžia manyti, kad tarp šeimyniniu nesutarimų ir vaiko elgesio sutrikimų esantis ryšys yra genetinis.
„Barnių genas“ tikriausiai neegzistuoja, bet genai turi įtakos asmeninėms savybėms, tarp jų ir toms, kurios lemia, ar žmogus yra konfliktiškas. Pasak K. P. Harden, tikėtina, kad dėl tėvų polinkio pyktis gali būti kalti genai, susiję su antisocialaus elgesio aspektais, tokiais kaip polinkis rizikuoti ir ieškoti aštrių pojūčių. Kai tėvai šiuos genus perduoda savo vaikams, padidėja tikimybė, kad jie turės elgesio sutrikimų.
Tačiau, pabrėžia tyrėjai, tai nereiškia, kad tėvų konfliktai neturi neigiamos įtakos jų vaikams.
„Net jei dėl rimtų ilgalaikių elgesio problemų kalčiausi yra genai, tėvų barniai vaikams kelia didelį stresą“, - sakė Virdžinijos universiteto psichologijos profesorius Robert E. Emery.
„Pagalvokite, kaip jaučiatės, kai prie jūsų akių susipyksta draugų pora. Dabar įsivaizduokite, kad tai - jūsų tėvai, jums - 6 metai, ir jie šaukia, kad nori skirtis. Vaikams tikrai nėra sveika matyti tėvų konfliktus“, - sakė jis.
