aA
Jau kelerius metus VU ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės kolektyvas kartu su pacientais ir jų tėveliais renka Vaikų numylėtinį – gydytoją, kuriam geriausiai sekasi rasti bendrą kalbą su mažaisiais ligoniais. Šiemet juo tapo Pediatrijos centro Pediatrijos skyriaus vaikų ligų gydytojas, gydytojas echoskopuotojas Arūnas Antanas Malikėnas. Nuraminti įsibaiminusius mažylius jam padeda pokštai, pramanytos istorijos ir net raudona klouno nosis.
Arūnas Antanas MALIKĖNAS
© L.Masio nuotr.

– Ant Jūsų kabineto durų parašyta: „Čia negalima verkti.“ Ar šis įspėjimas veiksmingas? O gal turite ir kitų vaistų nuo ašarų?

– Kai sužinojau, kad esu išrinktas Vaikų numylėtiniu, juokavau, jog taip negali būti, nes kabinete, kuriame atlieku širdies echoskopijas, septyni iš dešimties mažųjų pacientų verkia. Net kai kurie dešimtmečiai bijo šio tyrimo. Dauguma nurimsta greitai, kartais užtenka paklausti, kiek jiems metų, pasakyti, kad man jau šimtas, ir paprašyti niekam nesakyti. Tai visada padeda, tuoj pat pasigirsta: „Mama, ar žinai, kad gydytojui šimtas metų.“ Taip jie užsimiršta.

Kai niekas nepadeda, galiu ir liežuvį parodyti, o mažieji dažnai atsako tuo pačiu. Skundų kol kas dėl to niekas nerašė, gal vaikai tėvams nepasakoja, kad mes taip darėme. Visos priemonės tinka, nes svarbiausia, kad tada galiu gerai atlikti tyrimą. Kartais imu pasakoti, kad jeigu nusiramins, mama jam nupirks penkis šokoladus ir dešimt porcijų ledų. Tuo metu mamos akys tik plečiasi, nes aišku, kad išėjęs iš ligoninės vaikas jai tai tikrai primins. O šiaip šis įvertinimas man labai smagus.

– Kokioje srityje Jūs specializuojatės?

– Esu bendrojo profilio vaikų gydytojas, gydau įvairias ligas, pradedant infekcijomis, neaiškios kilmės galvos, pilvo skausmais, baigiant širdies, inkstų sutrikimais, lėtinėmis kardiologinėmis, inkstų, sąnarių ligomis. Kaip sakė vieno paciento mama, nesu siauros srities specialistas, todėl daugiausia žinau. Be to, jau daugiau nei du dešimtmečius atlieku širdies echoskopijas. Per tiek laiko esu jų padaręs ne vieną šimtą tūkstančių. Šis darbas man taip pat labai patinka.

Vaikams gulint ant kušetės tas keliolika minučių, kol aš tiriu jų širdį, mes pasišnekame ne tik apie tai, ko bijo jie, bet ir ko bijo jų mamos. Viena keturmetė man net padainavo tuo metu. Vaikai maždaug nuo ketverių metų iki mokyklos patys įdomiausi, kartais mes su jais taip pradedame fantazuoti, kad eilė už durų gali susidaryti, dar ir mamas įtraukiame. Vyresnieji domisi pačiu tyrimu, jiems papasakoju apie fiziologiją, parodau, ką matau ekrane, tai padeda atsipalaiduoti. Vaikinai labiau bijo, o merginos paprastai drovisi.

– Ar daugėja vaikų širdies ligų, patologijų?

– Sudėtingiausios ligos, įgimtos širdies ydos daugumai nustatomos ir gydomos dar naujagimiams, tai daro gydytojai neonatologai ir kardiochirurgai. Kai kuriuos atvejus jau vėliau diagnozuojame mes. Taip pat nustatome įvairias uždegimines širdies ligas, komplikacijas. Prieš kelias savaites tyriau paauglę, kuri skundėsi širdies skausmais. Kolegos nieko blogo neįtarė ir jau norėjo išleisti į namus savaitgaliui, o man atlikus echoskopiją pasirodė, kad ją reikia skubiai operuoti, merginai sėkmingai atlikta širdies transplantacija.

Pasitaiko, vaikas paguldomas į ligoninę dėl plaučių uždegimo, o tu jam nustatai širdies ydą. Dauguma pacientų, kaip aš juokauju, yra geraširdžiai, taip vadinu tuos, kurių širdelės sveikos. Prisimenu, viena mergaitė manęs paklausė, ar žinau, kas gyvena širdyje. Atsakiau, kad ne, ir ji paaiškino: „Širdyje gyvena meilė.“

– Kas teikia didžiausią džiaugsmą?

– Man patinka paplepėti su vaikais. Smagu su jais pabendrauti, pacientai labai skirtingo amžiaus, nuo kūdikių, kurie dar nemoka kalbėti ir tik verkia arba juokiasi, iki pradinukų ar paauglių, su kuriais padiskutuojame ne tik apie jų pomėgius, mokyklą, bet ir apie muziką, kiną, literatūrą. Kai mano paties vaikai buvo mažesni, gerai žinojau visus populiariausius filmukus, grupes, knygas. Dabar irgi stengiuosi neatsilikti. Žinoma, visada džiugina geri rezultatai, kai pasiseka išgydyti ligą. Kai kurie pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, tavo akyse ir užauga.

Prisimenu vieną ligonį, su kuriuo susipažinau, kai jis vos metukų buvo paguldytas į ligoninę per mano budėjimą, o dabar jam jau aštuoniolika tuoj sueis. Kai kurie buvę pacientai atveda pas mus savo vaikus. Kartais tenka gydyti vaikelį, kurio mama buvo mano pacientė prieš kelerius metus, tokiais atvejais jaučiuosi kaip senelis. Echoskopiją man tenka atlikti ir sergantiems onkologinėmis ligomis vaikams, nes jie vėliau ateina kontroliniams patikrinimams. Labai džiugu, kai pasveiksta nuo šios sunkios ligos.

Deja, būna ir taip: vėžiu serganti paauglė klausia, ar ji mirs, aš sakau „ne“, net jei žinau, kad taip gali būti, o po savaitės išgirstu, kad ji iškeliavo. Tada būna labai liūdna. Nesėkmingus atvejus visada išgyveni, net jei tai ir ne tavo pacientas. Jie įstringa, kirba mintyse. Mano žmona – irgi vaikų gydytoja, dirba toje pačioje ligoninėje, jai kartais pasiguodžiu, bet dažniau parėjęs į namus pasakoju apie linksmus dalykus.

– Kokios problemos labiausiai liūdina?

– Valstybė tik deklaruoja, kad rūpinasi vaikais. Realiai jie dažniausiai atsiduria paskutinėje vietoje. Tik prieš rinkimus prisimenami, o paskui vėl užmirštami, nes vaikas juk neateis ir nepasiskųs. Štai jau prieš kelerius metus nugriovė seną pastatą, kurio vietoje turėtų iškilti naujas Vaikų ligoninės korpusas. Atrodė, jau tuoj statybos prasidės, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Kaimynystėje per tą laiką iškilo naujas didžiulis suaugusiųjų ligoninės pastatas. Įrangą taip pat praverstų atnaujinti, echoskopas, kuris stovi mano kabinete, jau dvylika metų naudojamas. Yra kur kas modernesnių modelių, kuriais galima stebėti daugiau rodiklių, tai palengvina diagnozės nustatymą.

– Ar pasikeitė vaikai per tuos kelis dešimtmečius, kai juos gydote?

– Taip, jie dabar visi labai išsilavinę. Guli aštuonių mėnesių kūdikis, kuriam turiu atlikti tyrimą, ir pirščiuku braukia per mamos laikomo mobiliojo telefono ekraną, žiūri į vaizdelius. Tai šiek tiek ramina, patraukia dėmesį. Vaikai daug mažiau skaito, o kai kurie visai neskaito, daro daug gramatinių klaidų. Tai papasakoja mokytojai, nes ilgai gulintys ligoninėje pacientai čia ir mokosi. O šiaip jie taip pat verkia, taip pat meluoja, taip pat skundžiasi. Pastebiu, kad naujos informacinės technologijos keičia bendravimo įpročius. Guli trys vaikai vienoje palatoje ir kiekvienas įnikęs į savo telefoną ar kompiuterį, tarpusavyje beveik nesišneka, ką jau kalbėti apie tai, kad kartu žaistų, kaip būdavo anksčiau.

– Kaip sekasi bendrauti su pacientų tėvais, juk tai irgi Jūsų darbo dalis?

– Nelygu, kokie tie tėvai. Dažniausiai vaikus atveda mamos, man su jomis geriau sekasi užmegzti ryšį negu su tėveliais. Dauguma yra geranoriški, bet pasitaiko ir piktų, nusistačiusių prieš visą mediciną. Atskira kategorija – pacientų močiutės. Jos tokios išsilavinusios, viską taip gerai žino, kad bent pusė jų profesorėmis turėtų būti, sprendžiant iš pamokymų gydytojams. Mamos irgi linkusios pamokyti, internete prisiskaičiusios apie vieną ar kitą ligą, bet rečiau. Su vyrais mažiausiai bėdos, tačiau jie mažiau žino apie vaiko sveikatą, negalavimus. Bendravimas turi būti šiltas, o ne formalus, nors šeimos draugais tapti nebūtina, reikia išlaikyti pusiausvyrą. Apsikabinimai irgi nebūtini, nors vaikai dažnai bėgdami koridoriumi, jei ištiesi rankas, tiesiog įkrinta į glėbį.

– Dažnai tenka pabūti psichologu?

– Taip, ypač bendraujant su paaugliais. Jie paprastai turi labai daug nusiskundimų, tokių kaip galvos ar širdies skausmai. Dažnai išsikalbėjus paaiškėja, kad jie susiję su problemomis šeimoje, tėvų skyrybomis ar panašiomis situacijomis. Šios amžiaus grupės pacientai dažnai meluoja. Turėjau pacientę, kuri save žalojo, rankos buvo supjaustytos. Kai paklausiau, kas atsitiko, ji aiškino, neva katinas ją apdraskė. Iškart buvo aišku, kad tai melas, nes sužeidimai labai jau taisyklingi. Išsiaiškinome tokio elgesio priežastis – šeimos bėdos.

Pagauti meluojant esu įgudęs per tiek metų. Mano kabinetas pirmame aukšte ir pro langą kartais matau paauglius pacientus, slapta rūkančius lauke. Kai vėliau jiems darau echoskopiją, lyg tarp kitko, užklausiu, ar jie rūko. Šie persigąsta: „O ką, matosi?“ Aš kuo rimčiausiai tai patvirtinu. Arba susitinku lifte ką tik parūkiusį, bet jis tvirtina, jog nerūko ir buvo kavinėje. Kai kurie to neslepia, vienas net paaiškino, kad rūko elektronines cigaretes, kurios esą visai nekenkia.

– Sakoma, kad vaikų sveikata vis blogėja. Kokia Jūsų nuomonė?

– Situacija visą laiką keičiasi, banguoja. Šiemet buvo labai daug meningokokinių infekcijų atvejų, vis daugiau vaikų suserga sunkiomis infekcinėmis ligomis, nes tėvai atsisako juos skiepyti. Pasitaiko ir mirčių nuo šių ligų, ko dabar jau tikrai neturėtų būti. Manau, padaryta didelė klaida, kai vaikų sveikatos priežiūra buvo atiduota šeimos gydytojams, pediatrai persikvalifikavo į šeimos gydytojus. Nuo to ypač kenčia mažesni pacientai, šeimos gydytojai jų bijo ir kratosi, nes jų ir suaugusiųjų patologija iš esmės skiriasi. Tai jaučiame ir mes, Vaikų ligoninė, galima sakyti, tapo didžiausia Vilniaus poliklinika. Visi į ją važiuoja, jei kas nors atsitinka, žino, kad čia visus tyrimus padarys, visi specialistai yra.

– Kokios savybės svarbiausios dirbant su vaikais?

– Tuoj pradėsiu girtis: grožis, darbštumas, pareigingumas. Labai svarbu domėtis naujienomis, nes nuolatos atsiranda naujų technologijų, vaistų, gydymo būdų, tobulinti žinias, skaityti profesinę literatūrą. Žinoma, reikia daug kantrybės. Kartais prireikia ir griežtesnio žodžio, kad pacientai apsiramintų.

– Kokių dovanų iš jų sulaukiate?

– Piešinių su linkėjimais, padėkomis, saldainių, įvairių jų pačių sukurtų darbelių, gėlyčių. Turiu daugybę vaikų nupieštų mano portretų. Svarbiausia, kad jie tai daro iš visos širdies, su meile.

– Kodėl nusprendėte tapti vaikų gydytoju?

– Tai buvo seniai, dar praėjusiame amžiuje, todėl užmiršau. Kalbant rimtai, mediciną rinkausi greičiausiai dėl to, kad gydyti žmones, jiems padėti atrodė gražu, ši profesija buvo laikoma kilnia. Norėjau studijuoti gydomąją mediciną, bet stojant pritrūko balo dalies ir buvau priimtas į pediatrijos specialybę. Nesigailiu, nes su vaikais dirbti daug įdomiau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (10)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Tamsiausių XX a. laikų atgarsiai grįžta: ištisa tauta sąmoningai marinama badu (29)

Pasaulį šokiravęs žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymas verčia priminti, kad Saudo Arabijos...

Prie Estijos pakilimo prisidėjęs estas: nustokite pagaliau su mumis lygintis (182)

Svarbiausia ir pagrindinė idėja Lietuvai – pagaliau nustoti lyginti save su estais. Taip teigia...

Mirusiųjų kūnus ruošiantis tanatopraktikas – apie išnarstytus organus ir paskutinius artimųjų prašymus (42)

„Po trijų mėnesių iškastas ketvirčiuotas kūnas, kurį reikėjo surinkti ir pašarvoti atvirame...

„Žalgiris“ 41 taško skirtumu nušlavė „Šiaulius“ (4)

Viso susitikimo metu dominavęs Kauno „Žalgiris“ (10-1) pasiekė įspūdingą pergalę...

Beveik 100 kg svėrusi moteris pamena: eini ir rėkia „karve, kiaule“ (23)

Sanatorija GRADIALI Palangoje ir naujienų portalas DELFI dar rugsėjo pradžioje paskelbė konkursą,...

Dermatologė apie labai paplitusios ligos valdymą: netikėkite įsigalėjusiais mitais

Sergant akne prausti veidą galima ne dažniau kaip du kartus per dieną, kitaip nusiplaus odos...

Tapinas apie į Latviją neišskridusią Grybauskaitę: man nesueina galai niekaip (475)

Sekmadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad dėl lėktuvo gedimo prezidentė Dalia Grybauskaitė...

Rimvydas Valatka. Sadomazohistinė valstiečių Seimo archeologija (120)

Archeologai sostinės Reformatų skvere atkasė reformatų bažnyčios liekanas. Pavadino ją...