aA
Jau kelerius metus VU ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės kolektyvas kartu su pacientais ir jų tėveliais renka Vaikų numylėtinį – gydytoją, kuriam geriausiai sekasi rasti bendrą kalbą su mažaisiais ligoniais. Šiemet juo tapo Pediatrijos centro Pediatrijos skyriaus vaikų ligų gydytojas, gydytojas echoskopuotojas Arūnas Antanas Malikėnas. Nuraminti įsibaiminusius mažylius jam padeda pokštai, pramanytos istorijos ir net raudona klouno nosis.
Arūnas Antanas MALIKĖNAS
Arūnas Antanas MALIKĖNAS
© L.Masio nuotr.

– Ant Jūsų kabineto durų parašyta: „Čia negalima verkti.“ Ar šis įspėjimas veiksmingas? O gal turite ir kitų vaistų nuo ašarų?

– Kai sužinojau, kad esu išrinktas Vaikų numylėtiniu, juokavau, jog taip negali būti, nes kabinete, kuriame atlieku širdies echoskopijas, septyni iš dešimties mažųjų pacientų verkia. Net kai kurie dešimtmečiai bijo šio tyrimo. Dauguma nurimsta greitai, kartais užtenka paklausti, kiek jiems metų, pasakyti, kad man jau šimtas, ir paprašyti niekam nesakyti. Tai visada padeda, tuoj pat pasigirsta: „Mama, ar žinai, kad gydytojui šimtas metų.“ Taip jie užsimiršta.

Kai niekas nepadeda, galiu ir liežuvį parodyti, o mažieji dažnai atsako tuo pačiu. Skundų kol kas dėl to niekas nerašė, gal vaikai tėvams nepasakoja, kad mes taip darėme. Visos priemonės tinka, nes svarbiausia, kad tada galiu gerai atlikti tyrimą. Kartais imu pasakoti, kad jeigu nusiramins, mama jam nupirks penkis šokoladus ir dešimt porcijų ledų. Tuo metu mamos akys tik plečiasi, nes aišku, kad išėjęs iš ligoninės vaikas jai tai tikrai primins. O šiaip šis įvertinimas man labai smagus.

– Kokioje srityje Jūs specializuojatės?

– Esu bendrojo profilio vaikų gydytojas, gydau įvairias ligas, pradedant infekcijomis, neaiškios kilmės galvos, pilvo skausmais, baigiant širdies, inkstų sutrikimais, lėtinėmis kardiologinėmis, inkstų, sąnarių ligomis. Kaip sakė vieno paciento mama, nesu siauros srities specialistas, todėl daugiausia žinau. Be to, jau daugiau nei du dešimtmečius atlieku širdies echoskopijas. Per tiek laiko esu jų padaręs ne vieną šimtą tūkstančių. Šis darbas man taip pat labai patinka.

Vaikams gulint ant kušetės tas keliolika minučių, kol aš tiriu jų širdį, mes pasišnekame ne tik apie tai, ko bijo jie, bet ir ko bijo jų mamos. Viena keturmetė man net padainavo tuo metu. Vaikai maždaug nuo ketverių metų iki mokyklos patys įdomiausi, kartais mes su jais taip pradedame fantazuoti, kad eilė už durų gali susidaryti, dar ir mamas įtraukiame. Vyresnieji domisi pačiu tyrimu, jiems papasakoju apie fiziologiją, parodau, ką matau ekrane, tai padeda atsipalaiduoti. Vaikinai labiau bijo, o merginos paprastai drovisi.

– Ar daugėja vaikų širdies ligų, patologijų?

– Sudėtingiausios ligos, įgimtos širdies ydos daugumai nustatomos ir gydomos dar naujagimiams, tai daro gydytojai neonatologai ir kardiochirurgai. Kai kuriuos atvejus jau vėliau diagnozuojame mes. Taip pat nustatome įvairias uždegimines širdies ligas, komplikacijas. Prieš kelias savaites tyriau paauglę, kuri skundėsi širdies skausmais. Kolegos nieko blogo neįtarė ir jau norėjo išleisti į namus savaitgaliui, o man atlikus echoskopiją pasirodė, kad ją reikia skubiai operuoti, merginai sėkmingai atlikta širdies transplantacija.

Pasitaiko, vaikas paguldomas į ligoninę dėl plaučių uždegimo, o tu jam nustatai širdies ydą. Dauguma pacientų, kaip aš juokauju, yra geraširdžiai, taip vadinu tuos, kurių širdelės sveikos. Prisimenu, viena mergaitė manęs paklausė, ar žinau, kas gyvena širdyje. Atsakiau, kad ne, ir ji paaiškino: „Širdyje gyvena meilė.“

– Kas teikia didžiausią džiaugsmą?

– Man patinka paplepėti su vaikais. Smagu su jais pabendrauti, pacientai labai skirtingo amžiaus, nuo kūdikių, kurie dar nemoka kalbėti ir tik verkia arba juokiasi, iki pradinukų ar paauglių, su kuriais padiskutuojame ne tik apie jų pomėgius, mokyklą, bet ir apie muziką, kiną, literatūrą. Kai mano paties vaikai buvo mažesni, gerai žinojau visus populiariausius filmukus, grupes, knygas. Dabar irgi stengiuosi neatsilikti. Žinoma, visada džiugina geri rezultatai, kai pasiseka išgydyti ligą. Kai kurie pacientai, sergantys lėtinėmis ligomis, tavo akyse ir užauga.

Prisimenu vieną ligonį, su kuriuo susipažinau, kai jis vos metukų buvo paguldytas į ligoninę per mano budėjimą, o dabar jam jau aštuoniolika tuoj sueis. Kai kurie buvę pacientai atveda pas mus savo vaikus. Kartais tenka gydyti vaikelį, kurio mama buvo mano pacientė prieš kelerius metus, tokiais atvejais jaučiuosi kaip senelis. Echoskopiją man tenka atlikti ir sergantiems onkologinėmis ligomis vaikams, nes jie vėliau ateina kontroliniams patikrinimams. Labai džiugu, kai pasveiksta nuo šios sunkios ligos.

Deja, būna ir taip: vėžiu serganti paauglė klausia, ar ji mirs, aš sakau „ne“, net jei žinau, kad taip gali būti, o po savaitės išgirstu, kad ji iškeliavo. Tada būna labai liūdna. Nesėkmingus atvejus visada išgyveni, net jei tai ir ne tavo pacientas. Jie įstringa, kirba mintyse. Mano žmona – irgi vaikų gydytoja, dirba toje pačioje ligoninėje, jai kartais pasiguodžiu, bet dažniau parėjęs į namus pasakoju apie linksmus dalykus.

– Kokios problemos labiausiai liūdina?

– Valstybė tik deklaruoja, kad rūpinasi vaikais. Realiai jie dažniausiai atsiduria paskutinėje vietoje. Tik prieš rinkimus prisimenami, o paskui vėl užmirštami, nes vaikas juk neateis ir nepasiskųs. Štai jau prieš kelerius metus nugriovė seną pastatą, kurio vietoje turėtų iškilti naujas Vaikų ligoninės korpusas. Atrodė, jau tuoj statybos prasidės, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Kaimynystėje per tą laiką iškilo naujas didžiulis suaugusiųjų ligoninės pastatas. Įrangą taip pat praverstų atnaujinti, echoskopas, kuris stovi mano kabinete, jau dvylika metų naudojamas. Yra kur kas modernesnių modelių, kuriais galima stebėti daugiau rodiklių, tai palengvina diagnozės nustatymą.

– Ar pasikeitė vaikai per tuos kelis dešimtmečius, kai juos gydote?

– Taip, jie dabar visi labai išsilavinę. Guli aštuonių mėnesių kūdikis, kuriam turiu atlikti tyrimą, ir pirščiuku braukia per mamos laikomo mobiliojo telefono ekraną, žiūri į vaizdelius. Tai šiek tiek ramina, patraukia dėmesį. Vaikai daug mažiau skaito, o kai kurie visai neskaito, daro daug gramatinių klaidų. Tai papasakoja mokytojai, nes ilgai gulintys ligoninėje pacientai čia ir mokosi. O šiaip jie taip pat verkia, taip pat meluoja, taip pat skundžiasi. Pastebiu, kad naujos informacinės technologijos keičia bendravimo įpročius. Guli trys vaikai vienoje palatoje ir kiekvienas įnikęs į savo telefoną ar kompiuterį, tarpusavyje beveik nesišneka, ką jau kalbėti apie tai, kad kartu žaistų, kaip būdavo anksčiau.

– Kaip sekasi bendrauti su pacientų tėvais, juk tai irgi Jūsų darbo dalis?

– Nelygu, kokie tie tėvai. Dažniausiai vaikus atveda mamos, man su jomis geriau sekasi užmegzti ryšį negu su tėveliais. Dauguma yra geranoriški, bet pasitaiko ir piktų, nusistačiusių prieš visą mediciną. Atskira kategorija – pacientų močiutės. Jos tokios išsilavinusios, viską taip gerai žino, kad bent pusė jų profesorėmis turėtų būti, sprendžiant iš pamokymų gydytojams. Mamos irgi linkusios pamokyti, internete prisiskaičiusios apie vieną ar kitą ligą, bet rečiau. Su vyrais mažiausiai bėdos, tačiau jie mažiau žino apie vaiko sveikatą, negalavimus. Bendravimas turi būti šiltas, o ne formalus, nors šeimos draugais tapti nebūtina, reikia išlaikyti pusiausvyrą. Apsikabinimai irgi nebūtini, nors vaikai dažnai bėgdami koridoriumi, jei ištiesi rankas, tiesiog įkrinta į glėbį.

– Dažnai tenka pabūti psichologu?

– Taip, ypač bendraujant su paaugliais. Jie paprastai turi labai daug nusiskundimų, tokių kaip galvos ar širdies skausmai. Dažnai išsikalbėjus paaiškėja, kad jie susiję su problemomis šeimoje, tėvų skyrybomis ar panašiomis situacijomis. Šios amžiaus grupės pacientai dažnai meluoja. Turėjau pacientę, kuri save žalojo, rankos buvo supjaustytos. Kai paklausiau, kas atsitiko, ji aiškino, neva katinas ją apdraskė. Iškart buvo aišku, kad tai melas, nes sužeidimai labai jau taisyklingi. Išsiaiškinome tokio elgesio priežastis – šeimos bėdos.

Pagauti meluojant esu įgudęs per tiek metų. Mano kabinetas pirmame aukšte ir pro langą kartais matau paauglius pacientus, slapta rūkančius lauke. Kai vėliau jiems darau echoskopiją, lyg tarp kitko, užklausiu, ar jie rūko. Šie persigąsta: „O ką, matosi?“ Aš kuo rimčiausiai tai patvirtinu. Arba susitinku lifte ką tik parūkiusį, bet jis tvirtina, jog nerūko ir buvo kavinėje. Kai kurie to neslepia, vienas net paaiškino, kad rūko elektronines cigaretes, kurios esą visai nekenkia.

– Sakoma, kad vaikų sveikata vis blogėja. Kokia Jūsų nuomonė?

– Situacija visą laiką keičiasi, banguoja. Šiemet buvo labai daug meningokokinių infekcijų atvejų, vis daugiau vaikų suserga sunkiomis infekcinėmis ligomis, nes tėvai atsisako juos skiepyti. Pasitaiko ir mirčių nuo šių ligų, ko dabar jau tikrai neturėtų būti. Manau, padaryta didelė klaida, kai vaikų sveikatos priežiūra buvo atiduota šeimos gydytojams, pediatrai persikvalifikavo į šeimos gydytojus. Nuo to ypač kenčia mažesni pacientai, šeimos gydytojai jų bijo ir kratosi, nes jų ir suaugusiųjų patologija iš esmės skiriasi. Tai jaučiame ir mes, Vaikų ligoninė, galima sakyti, tapo didžiausia Vilniaus poliklinika. Visi į ją važiuoja, jei kas nors atsitinka, žino, kad čia visus tyrimus padarys, visi specialistai yra.

– Kokios savybės svarbiausios dirbant su vaikais?

– Tuoj pradėsiu girtis: grožis, darbštumas, pareigingumas. Labai svarbu domėtis naujienomis, nes nuolatos atsiranda naujų technologijų, vaistų, gydymo būdų, tobulinti žinias, skaityti profesinę literatūrą. Žinoma, reikia daug kantrybės. Kartais prireikia ir griežtesnio žodžio, kad pacientai apsiramintų.

– Kokių dovanų iš jų sulaukiate?

– Piešinių su linkėjimais, padėkomis, saldainių, įvairių jų pačių sukurtų darbelių, gėlyčių. Turiu daugybę vaikų nupieštų mano portretų. Svarbiausia, kad jie tai daro iš visos širdies, su meile.

– Kodėl nusprendėte tapti vaikų gydytoju?

– Tai buvo seniai, dar praėjusiame amžiuje, todėl užmiršau. Kalbant rimtai, mediciną rinkausi greičiausiai dėl to, kad gydyti žmones, jiems padėti atrodė gražu, ši profesija buvo laikoma kilnia. Norėjau studijuoti gydomąją mediciną, bet stojant pritrūko balo dalies ir buvau priimtas į pediatrijos specialybę. Nesigailiu, nes su vaikais dirbti daug įdomiau.

Savaitraštis
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prokuratūra apie LVK ir LBA prezidentų suėmimą: galėjo nukentėti visi mokesčių mokėtojai, sulaikyti dar 4 asmenys aiškinamasi dėl 400 tūkst. sumos (499)

Teisėsauga antradienį sulaikė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir Lietuvos...

Tyliosios Lietuvos realybė: per karantiną daliai namuose paliktų vaikų trūko net šilto maisto

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, nevyriausybinės organizacijos atkreipė dėmesį, kad...

Ąžuolas: Sutkus labai gynė, kad nereikia didinti mokesčių bankams

Prokuratūrai pranešus, kad Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus ir Lietuvos...

Generalinis komisaras apie žuvusio pareigūno pokalbį su įtariamuoju: vienas iš klausimų buvo „ar turi ginklą“ (16)

Peršauta pareigūnė pasirengusi grįžti į tarnybą, kai tik leis jos sveikata, sako generalinis...

Naujausi duomenys: praėjusią parą užfiksuoti 4 nauji susirgimo ir 1 mirties atvejis (27)

Praėjusią parą šalyje užfiksuoti 4 nauji koronaviruso atvejai bei 1 mirties atvejis, praneša...

Kinų mokslininkai keičia versiją: Uhano turguje koronavirusas neprasidėjo (60)

Kinijos ligų kontrolės ir prevencijos centro atstovai dabar teigia, kad naujasis koronavirusas...

Situacija darosi rimta: jei sprendimai nesikeis, po kelių mėnesių fiksuosime labai rimtas sveikatos problemas (273)

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pasirašyta rekomendacija medicinos darbuotojams dirbti...

Naujas automobilių mokestis – netrukus: kovojant su krize planų neatsisakoma (266)

Dėl koronaviruso sukeltų sunkumų gyventojų atlyginimai mažėja, nedarbas didėja, tačiau...

Skvernelis: ministras Vaičiūnas nepageidauja keisti darbo (39)

Premjeras Saulius Skvernelis antradienį Seime žurnalistams pranešė, kad Energetikos ministras...

Panevėžio įžymybe tapusio gandro istorija: žiemą draugystę mezgė su rajone gyvenančia šeima

Panevėžio kultūros ir poilsio parke daugiau nei mėnesį vaikštinėjantis gandras – tas pats,...

|Maža didelių žinių kaina