Ir imame vaidinti naujus vaidmenis: darbuotojo, vyro ar žmonos, praeivio, kaimyno, tėvo ar motinos. Veido mimika, balsas ir leksikonas skurdėja, kūno poza ir judesiai darosi vis labiau sukaustyti. Ar tuo metu mūsų vaikiškoji asmenybės dalis kur nors dingsta?
Įsivaizduokite, kad jūs prekybos centre stovite eilėje prie kasos. Stovite solidžiai ir ramiai. Kasininkė dirba lėtai, ir jūs leidžiate sau pasipiktinti. Jūsų veido išraiška aiškiai būdinga suaugusiam žmogui, ir jei kas nors šalia jūsų garsiai pasipiktintų, jūs pritartumėte kaip suaugęs žmogus. Jūs – ne mergaitė, ne berniukas, o teta ar dėdė. Jums iš paskos stovi daug žmonių, ir štai prie pat kasos jums iškrenta piniginė, metaliniai pinigai išsibarsto, o iš jos dar taip sunku iškrapštyti popierinius pinigus, nuolaidų korteles, ir jūs imate trukdyti kitus...
Jūs žvilgsniu pagaunate nepatenkintus žmonių veidus. Dabar jūsų savijauta aiškiai panaši į vaiko: jums gėda ir nepatogu, neramu, jūs išraustate ir norite kažkur dingti. Akimirksniu iš Rimtos Tetos ar Solidaus Dėdės jūs pavirtote Apsižioplinusia Mergaite ar Nerangiu Berniuku - lygiai tokiais pat, kokiais buvote šeštoje, penktoje, o gal net antroje klasėje. Jūsų kūnas iš tiesų nesumažėjo, bet jūsų emocinė būklė ir vidinis savęs vaizdas aiškiai parsiunčia jus į praeitį kokiai dešimčiai- penkiolikai metų!
Tačiau viskas baigiasi, jūsų nusiraminate ir oriai einate išėjimo link. Dabar jau jūs vėl virtote suaugusiu žmogumi. Tik ar ilgam? Štai jūs netikėtai sutinkate buvusią klasiokę. Jūs seniai nesimatėte, tačiau atpažįstate vienas kitą ir persimetate keliais žodžiais. Ar tai suaugusio žmogaus žodžiai? Ne visai: jūs kalbate taip, lyg vėl grįžtumėte į mokyklą, ir leksikonas keičiasi: „O mes varome į gamtą“, „Užkniso darbas“, „Tai kada paskambink, gerai ?“ - ir emocijos pagyvėja, ir mimika – tarsi nebūtų praėję tie metai, tarsi dar truputį ir suskambės mokyklinis skambutis, ir vėl su šia klasioke reikės sėsti prie suolo...
O štai jūs jau einate prie savo automobilio. Vidinė vaiko būsena atslūgo, nors ir paliko jūsų veide didesnio, nei įprasta, pagyvėjimo ženklą - kiek labiau žiba akys, o dar laisvesnė tapo jūsų laikysena. Tik ką ten veikia prie jūsų automobilio žalia uniforma apsivilkusi figūra? Jūs pajuntate šaltuką pilvo viršuje ir jums trumpam sustoja širdis. Dabar jūs aiškiai persikeliate į tą amžių, kai jus tėvai ar mokyklos direktorius ruošėsi apklausti dėl elgesio pažeidimo: buvote kažką sugadinę ar iš kažkur pabėgęs. Ir ką jūs darysite, kai aiškinsitės su policininku?
Jūs darysite tai, ko išmokote vaikystėje: teisintis ir atsikalbinėti, žemintis ir atsiprašinėti, „kabinti makaronus“ ar draugiškai juokauti, pykti ir įžūliai pulti, o gal tiesiog slėptis ir bėgti! Bet kokiu atveju, ar jūsų pokalbis su policininku bus suaugusio žmogaus pokalbis? Ne visai, tai bus Prisitaikančio Vaiko, patekusio į bėdą, bandymai išsisukti. Ir policininkai žino šiuos žaidimus, bet negali jums suokalbiškai mirktelti, nes pagal savo padėtį turės atlikti Pavargusių ir Kontroliuojančių, Baudžiančių ir Pamokslaujančių Tėvų vaidmenis.
Namai. Jūsų vaikai, be abejo, jau spėjo kažką pridirbti. Ir jums teks reaguoti į jų bėdas, džiaugsmus, ligas ir skundus, reikalavimus ir prašymus. Jūs būsite priversti tapti suaugusiais tėvais... Kol vaikai neužmigs ir jums neateis metas susitikti su savo sutuoktiniu. O gal - su savo vienatve ir televizoriumi.
Kaip jūs užmiegate? Nesvarbu, ką jūs darote prieš tai, bet prieš pat užmigimą jūs vis tiek virstate kūdikiais: jums reikia susisukti į embriono ar kitokią patogią pozą ir atsiriboti nuo bet kokių suaugusio žmogaus rūpesčių. Kambaryje turi būti pakankamai šilta, tamsu ir tylu. Ir kas gi tas miegas, jei ne grįžimas į motinas įsčias? Miegodami jūs ir atrodote kaip kūdikiai - būkite tuo tikri. Diena baigėsi.
Tai kas gi iš tiesų pragyveno šią dieną - suaugusi moteris, suaugęs vyras, ar mergaitė ir berniukas, TIK VAIDINĘ suaugusiųjų vaidmenis?
Pagalvokime, ką reiškia psichologų pastebėta tendencija: mūsų asmenybėje aktyviai veikianti Vaiko dalis užima devyniasdešimt procentų! Taip, taip, ji veikia ir štai toje rūsčioje pensininkėje, pasiruošusioje apkalbėti pasileidusį jaunimą, ir štai tame solidžiame politike, kuris aiškina žurnalistams, kur dingo milijonas iš Europos struktūrinių fondų. Ir jūsų sutuoktiniame, kuris žiūri krepšinį, ir tuo pat metu bando jus apkabinti. Vidinis vaikas veikia visuose žmonėse, tik labai užmaskuotai, ir jei mes atsižvelgsime į tai, mes daug ką suprasime, ir galbūt, daug ką priimsime:
Kodėl žmonės daro tiek daug autoavarijų (vaikui gėda važiuoti lėčiau už kitus );
Kodėl žmonės neatlaiko išbandymo dideliais pinigais (praleisi savo šansą- ir vėl liksi durniaus vietoje);
Kodėl vyrai susižavi kitomis, bet nemeta ankstesnių moterų (su mama saugu, bet kaimynų mergaitė traukia);
Kodėl moterys taip dažnai verkia (ašaros- tavo vienintelė jėga prieš suaugusius, brangioji!)
Kodėl mus taip skaudžiai veikia net ir menkiausios kritinės pastabos apie mūsų išvaizdą, uždarbį ar santykius (tau eilinį kartą parodė, kad esi snarglė/ liurbis!)
Ir kodėl mus taip maloniai veikia akivaizdus pataikavimas ir komplimentai (atrodo, tave laiko gera mergaite ir šauniu berniuku, kvaily!).
Negalima teigti, kad mes esame TIK VAIKAI.
Mes reaguojame į savo ir į kitų žmonių žodžius bei veiksmus ne tik savo vaikiškąja dalimi, bet ir racionaliu protu, suaugusio žmogaus užuojauta bei patirtimi. Tačiau net ir patys didžiausi išminčiai, patys protingiausi seneliai bei močiutės neatsikrato vaikiškosios savo sielos dalies. Prisiminkime tai - tuomet mums bus aišku, kaip elgtis su savimi, ir su savo artimu.
Saldžiai suokti ir glostyti per galvą?
Vaikai nelabai tai mėgsta. Tačiau vaikai mėgsta kitką - supratimą, kad jie yra tik vaikai, ir avansu suteikiamą jiems galimybę augti. Tik reikia, kad kažkas šalia jų tikėtų tuo labiau, nei jie patys...
