Viena brazilė pasidalino savo paprastu ir veiksmingu receptu:
Aš – ne psichologė, nesu vaikiškų isterijų ekspertė, esu eilinė 5 metų dukters mama. Vis tik manau radusi formulę, kaip greitai pakeisti vaiko mąstymą, kurį tuos apims isterija dėl kokios nors smulkmenos.
Dalinuosi patirtimi. Iš pradžių – šiek tiek apie mus. Mano duktė pradėjo lankyti vaikų darželį, ten jai labai nepatiko. Vis kartodavo, kad nepripras prie darželio, jos elgesys namuose suprastėjo – Alisa vis dažniau ėmė ožiuotis, pulti į isteriją dėl menkiausios smulkmenos.
Darželyje mums patarė kreiptis į vaikų psichologą. Psichologė iš tiesų pateikė daug vertingų patarimų, o vienas buvo išskirtinai puikus ir lengvas, apie jį ir noriu papasakoti. Psichologė paaiškino – reikia parodyti vaikams, kad gerbiame jų jausmus.
Kai ištinka krizė, kad ir kokia būtų jos priežastis, vaikui reikia padėti (tai veiksminga su vaikais, vyresniais nei 5 m. amžiaus) pagalvoti ir suprasti, kas su jais vyksta. Kai pripažįstame vaiko jausmus ir kartu su juo sprendžiame problemą, galime sustabdyti isteriją.
Taigi, vaikas tuoj pradės skandalą. Priežastis nėra svarbi – gal lėlei nutrūko ranka, gal nenori eiti miegoti, gal nesiseka ruošti namų darbus ar tiesiog nenori kažko daryti.
Žiūrėkite vaikui į akis ir ramiu balsu užduokite klausimą: Ar ši problema didelė, ar vidutinė, ar maža?
Kai mano duktė imdavo galvoti, kas su ja vyksta, stebuklingai nurimdavo. Aš užduodu jai klausimą, ji atsako, mes randame būdą išspręsti problemą, o duktė pati pasiūlo sprendimą.
Maža problema išsprendžiama lengviausiai.
Kai kurias problemas ji laiko vidutinėmis. Jas greičiausiai išspręsime, tik reikės laiko – tai padeda suvokti, kad kai kuriems dalykams reikia laiko.
Jei problema didelė (negalima ignoruoti vaiko nuomonės, net jei jums tai atrodo smulkmena), jai teks skirti daugiau laiko.
Kartais reikia padėti vaikui suprasti, kad gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mes norėtume.
Neseniai ji rinkosi, ką apsivilkti į mokyklą, tai jai ypač svarbu, ypač, kai lauke vėsu. Ji norėjo apsimauti savo mėgstamas kelnes, tačiau jos buvo neišskalbtos.
Duktė ėmė virkauti, aš paklausiau – ar problema didelė, ar vidutinė, ar maža?
Ji pažvelgė į mane ir atsakė – maža.
Mes jau žinojome, kad mažas problemas lengva išspręsti. Paprašiau jos pasiūlyti sprendimą (žinojau, kad jai reikia laiko pagalvoti). Ji atsakė: „Išsirinkti kitas kelnes.“
Sakai: „Turi kelerias kelnes.“ Ji nusišypsojo ir nuėjo išsirinkti kitų kelnių.
Pagyriau, kad pati sugebėjo išspręsti problemą. Labai svarbu vaiką pagirti, tai – tarsi baigiamasis taškas situacijoje.
Po daugybės dukters isterijų pagaliau pamačiau šviesą tunelio gale. Tikiuosi, kad ir kitiems tėvams šis metodas bus veiksmingas.
