Esu metuose ir turiu mažą dukrytę, auginu viena, kuri be gali judri, per sekundes įvyksta veiksmas, kur nors įlenda, išpila, įmeta ir pan. Kai sužinojau, jog pastojau, partneris pasakė, jog jis nenori vaikų, ir mūsų keliai išsiskyrė, likau viena.
Mano bosas man pasakė: važiuok į Lenkiją, tipo aš lenkė ir pasidaryk abortą, tu viena vaiko neišauginsi, juk labai sunku, čia Airijoje abortai draudžiami. Taigi aš pagimdžiau gražią sveiką mergytę ir nors kiekvieną dieną verkdavau nuo terorizmo darbe, liepė susikrauti daiktus ir važiuoti namo.
Kadangi buvau nusipirkus būstą, išvykti negalėjau. Taigi gimė dukrytė ir terorizavo, jog negrįsčiau į darbą, norėjo airę palikti mano vietoje, tas teroras tęsėsi nuo 2009 iki 2012, pernai kažkaip tas terorizmas prigeso ir santykiai kaip ir pagerėjo.
Vis tiek užmeta pašaipas dėl man akcento. Žinote, esu baigusi magistrantūrą- tarptautinį verslą VU, o mane traktuoja kaip kokia beraštę, absurdas ar ne. Aš moku 5 kalbas o jie ką - vienintelę savo anglų ir vis tiek aš durnė jiems.
Įstojau į tarptautinę buhalterių asociaciją, kad įgyčiau tarptautinę buhalterio kvalifikaciją, tai pumpavo smegenis tiek, jog esu per sena ir nesugebėsiu to, dabar aš tiek nepasitikiu savimi, jog man pačiai baisu, nuvertinu save kaip kokia debilę, tačiau vis tiek dirbu tame pačiame darbe.
Tačiau namuose tapo tikras pragaras. Kadangi darželis labai brangus, tai dukra augo pas aukles. Pakeičiau 4 aukles, tada mama viską metė ir atvažiavo auginti mano dukros, na ir prasidėjo, ne mama, o kunigas namuose: viską, ką aš darau, viską, kaip elgiuosi su vaiku, viskas ne taip, kokia aš pikta, kokia aš bloga mama, atrodo, jog tam vaikui aš ne mama, o pamotė.
Mano mama viską leidžia tai mergaitei, viskas jai galima, o kai aš pareinu namo, ji man pradeda aiškinti, kaip ji buvo visą dieną gera, vos tik aš įžengiu, ji pasidaro bloga ir visiškai neklauso, ji pradeda važiuoti ant manęs. Ir tai jau tęsiasi dveji su puse metų, kiekvieną dieną man aiškina, kaip aš ką ne taip darau.
Ir aš nepatyliu, nes manau, jog ji neteisi ir man jau stogas važiuoja, aš pernai galvojau apie savižudybę, koks man tikslas gyventi, jeigu aš niekam netinkama ir viską darau ne taip, aš pavargau nu nuolatinių pamokslų ir priekaištų.
Aš esu be galo bendraujanti, kalbi ir pasitikinti žmonėmis,
čia niekas nebendrauja ir viską, ką man pasakoja, aš tiku. O mama sako: tu pati turi susitvarkyti savo gyvenimą ir pati džiaugtis tuo, ką turi, o ne laukti iš kitų, o man skaudu, jog čia niekas nebendrauja, man trūksta bendravimo, o man mama: tu nesipasakok, neatverk savo širdies, niekam juk tiek kartų nudegus ir vistiek pastiki.
Taigi aš esu labai pikta ant mamos, jog mane ji auklėja kaip mokinukę kokią, kiekviename žingsnyje aš pikta ant dukros, jog ji visiškai manęs neklauso ir ištisai man savo kaprizus rodo, aš nesivaldau visai su jos užgaidomis, aš nieko negaliu namie rasti, nes ji viska išmėto, o tas daiktų nebuvimas savose vietose mane erzina, juk kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą ir namuose turi buti tvarka. O su tokiu vaiku reikia viska slėpti ir gyventi betvarkėje.
Čia yra mano būstas, o atrodo, jog aš pas mamą gyvenu ant kampo ir man sunku, o ji sako, kad jai sunku ir jai nemiela su manim gyventi, sakau, nors imk ir nusišauk.
Labai prašau, padėkite, aš noriu tik viena: atgauti dvasinę pusiausvyrą, nebūti pikta, bent kažkiek pamilti save ir mokytis, išlaikyti egzaminus, o dabar jaučiuosi visiška nevykėlė, kuri nenori gyventi dėl nuolatinės įtampos, ir visų šitų susiklosčiusių aplinkybių. Aš jaučiuosi niekam nereikalinga šiame pasaulyje.
Lauksiu jūsų atsakymo ir patarimo kaip išbristi iš šitos psichologines duobės.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
NIEKAM NEREIKALINGA VISAME PASAULYJE...
Manau, kad kartu su jumis apimtos nevilties yra labai daug moterų. Tos, kurios užsienyje, jaučiasi antros rūšies žmonėms. Tos, kurias nėščias palieka vyrai. Tos, kurių mamos elgiasi su jomis kaip su nevykusiomis jaunystės klaidomis. Ir ši neviltis kyla iš menkos savivertės. O savivertė - tai, kaip jūs jaučiate save ir kiek jūs priimate, gerbiate ir mylite save. Ir čia matas yra kitoks, nei siūlo jums aplinka.
Štai jūsų darbo vadovas Airijoje matuoja jus pagal jūsų nešamą naudą. Jam iš tiesų nė motais jūsų magistro diplomas ir kelios kalbos, kuriomis kalbate. Jūsų vaiko tėvas vertino jus tik seksualiai - toliau – auginti vaiką - jis su jumis nėjo. Mama vertina jus pagal tai, kiek jūs atitinkate jos lūkesčius. Ir vis jūs jai neįtinkate.
O vidinė savivertė kuriasi kitaip. Viduje mes esame unikalūs, simpatiški ir reikalingi. Tiksliau, taip galėtumėm jaustis. Jūs žinote, kad taip nesijaučiate. Vadinasi, žiūrite į save ne mylinčiomis akimis, o tų kitų žmonių - viršininko, vaiko tėvo, mamos - akimis.
Tos akys negali jūsų besąlygiškai mylėti ir gerbti. Ne todėl, kad jūs to nebūtumėte nusipelniusi. O todėl, kad tos akys priklauso žmonėms, kurie ir į save, ir į kitus žiūri būtent šitaip: kritiškai, reikliai. Ir kitaip žiūrėti nemoka. Tokie jau jums pasitaikė žmonės. Nebūtų tiesa sakyti, kad mums užtektų tik savo pačios meilės sau.
Žinote, kaip aš tapau psichoterapeutu ir savo žmonos vyru? Aš, kaip ir jūs, kažkada labai smarkiai abejojau savimi: visomis prasmėmis – ir ar tą profesiją pasirinkau, ir ar seksis man su kuria nors moterimi šeimą sukurti. Kai kurie vyresni kolegos sakė man, kad kai kurių darbų man neverta dirbti.
Tarkime, vieno chirurgo nuomonė buvo, kad mano „rankos per kietos“. Viena mergina pasakė man, kad aš „sugebėjau pririšti ją tik kūniškai“, bet ne jausmais. Ir aš jaučiausi labai nevykęs. Tačiau štai kelios mano kolegės iš vaikų psichiatrų pasižiūrėjo į mane, dar studentą- praktikantą, ir pasakė: "Olegai, tavo pacientams tikrai pasisekė, kad pateko pas tave. Tu tikrai turi pašaukimą šiam darbui“.
O viena moteriškė pažiūrėjo į mane ir pasakė: "Jei turėčiau vaikų, tai nuo tavęs“. Man labai reikėjo tokių žodžių. Jie mane palaikė. Todėl aš manau, kad jums iš tiesų reikia surasti žmones, kurie pažiūrės į jus šitaip. Negali būti, kad jų nebūtų. Jūsų kritikų kompanija, kuriai priklauso ir jūsų mama, jau padarė savo darbą, ir jums laikas nuo jų atsitraukti. Ir rasti tuos, kurie jus vertina bei palaiko.
Kitas žingsnis - išmokti viduje savęs žiūrėti į save su simpatija. Kuri idealiu atveju virstų besąlygiška meile, savęs priėmimu. Tai nėra greitas ir lengvas uždavinys. Jūs, tikriausiai, pastebėjote, jog mes lengvai tampame savo ir kitų žmonių PROBLEMŲ EKSPERTAIS. Tačiau ne taip lengvai - savo ir kitų žmonių SUGEBĖJIMŲ EKSPERTAIS.
Jums reikia išmokti priminti sau pačiai, ką jūs mokate daryti gerai, kokios jūsų stiprybės. Jums reikia išmokti sakyti „stop“ kritinėms mintims, kuriomis taip lengva save užgraužti. Jums reikia išmokti „atsirišti“ nuo savo mamos gyvenimo istorijos bei jos sielos „žaizdų“, kurios nejučiom persiduoda jums - jūsų mama nebūtų tokia kritiška, jei būtų kitaip.
Visas šis procesas vadintųsi „vidinės laisvės sukūrimas“. Jis nėra labai lengvas ir nesusideda į patarimus bei knygų skaitymą. Tai greičiausiai tokia ilga psichoterapija, kurios metu žmogus atlieka daug praktinių užduočių. Beje, tęstinis toks procesas taip ir vadinasi „Laisvės procesas“, ir kur jis vyksta, galima rasti internete. Tačiau knygos irgi praverstų: "Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“, „Gyvenimo krizės tampa gyvenimo galimybėmis“ Verenos Kast - geri pavyzdžiai.
Kiek jums visa tai padės? Jūs rašote, kad norite „išlipti iš duobės“. Tie, kurie tikrai nori, iš duobių išlipa. Tie, kurie neišlipa, dažniausiai arba pasiduoda per anksti, arba pripranta gyventi duobėje. Iš jūsų laiško panašu, kad jūs - ne iš tokių.
Jūsų gyvenimo istorija, kurioje yra ir užsispyrimas (juk neišėjote jūs iš to darbo), ir motinystė (juk nedarėte jūs aborto), ir studijos, ir asociacija (nepaisant mamos kritikos)- visa tai rodo vieną. Jūs - iš tų, kurioms kliūtys - tai iššūkiai. Ir jūs tuos iššūkius priimate.
Nevilties akimirkos, baimės, bejėgiškumo jausmas - visa tai pažįstama kiekvienam žmogui, kuris pasiekia savo tikslų. Jis tik siekia jų ne šiltnamio sąlygomis. Todėl išlipęs iš duobės ir pasiekęs, ko nori, toks žmogus labiau vertina save, o ne aplinką, kuri galėtų jį „išnešti ant rankų“ ant pūkuotų patalų. Ir šis aukštas savęs vertinimas atsiranda ne dėl to, kad jums visi plotų, jis būna pasiektas per ilgą laiką ir jūsų pačios dėka, todėl yra subrandintas ir tuo vertingas.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
***********************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
