Niekada nevertinu situacijos, kurioje neteko būti ir išgyventi visas jos duotybes. Apie įvaikinimo procedūrą su vyru buvome nemažai prisiskaitę, tad savo laukiamo vaikelio link kantriai žengėme žingsnis po žingsnio.
Nėra baisūs tie žingsniai, bet tenka susidurti su įvairaus aukščio laiptais, ties kuriais stabteli, gal net suklumpi ir eini toliau. Mūsų kelias su vyru buvo pakankamai greitas, bet kartu stebinantis ir gluminantis.
Dabar mes esame tėvai nuostabios, sveikos mažylės, kuri pas mus jau metai. Tačiau kol ją sutikome, iškilo daug klausimų apie taip vadinamąją skatinamąją įvaikinimo procedūrą.
Kaip reikia reaguoti, kai gaunate vaikelio pasiūlymą ir turite ryt ar poryt vykti į kitą Lietuvos galą susipažinti su juo? Tai gali būti Klaipėda, Šakiai, Vilnius ar kiti miestai, iki kurių jums yra 250 km ar 300 km. Jums pasakomas darbo laikas iki kurio jūsų lauks darbuotojai, bet pamirštama, kad būsimieji tėvai irgi turi darbus, įsipareigojimus, kurių kartais nepavyksta suderinti per valandą ar dieną. Mano vyras gydytojas, jo grafikas suplanuotas ir įtemptas. Operacijos, konsultacijos… Todėl tąkart tikrai negalėjome niekaip nuvykti kitą dieną pas vaikelį. Kad ir kaip stengėmės ir norėjome – galėjome pas jį nuvykti po 3 dienų… Atsakymas buvo, jog yra ir kita besidominti šeima, todėl mums beliko laukti, ką jie nuspręs. Laukėme…
Per mokymus pagal globėjų ir įtėvių rengimo programą GIMK akcentuojama, kad vaikai ne prekė ar daiktas, kurį gali tiesiog išsirinkti iš sąrašo. Bet šioje situacijoje, deja, vaikas tikrai tampa preke... Jei jūs negalite jo imti – paims kiti. Buvo liūdna ir skaudu. Save raminome, kad gal tai dar ne mūsų vaikelis, todėl laukėme toliau.
Laukimas neprailgo. Dabar jau skubėdami vykome susitikti su mažyle ir tikėtis geriausio. Bet kaip reaguotumėte, kai pas vaiką vyksti 250 km, atsiprašai iš darbo, apsistoji viešbutyje, kad tik daugiau laiko praleistum su naująją galima šeimos nare, bet viskas veltui... Mūsų atveju vaikų namų administracija prasitarė mergaitę lankančiai moteriai, kad mes ketiname ją įsivaikinti. Ji šią žinią pranešė jos motinai, kuri pradėjo lankyti savo vaiką kasdien. Visi mūsų trapūs žingsniai buvo sutrypti ir mergaitė nebebendravo su mumis, tiesiog pasišalindavo iš kambario. Mes su biologine motina, nors jai ir atimtos motinystės teisės, negalėjome konkuruoti…O taip džiaugėmės savo mažomis pergalėmis – ketinome ją parsivežti namo, supažindinti su nauja aplinka – namais. Paruošėme vaikų kambarį, pripirkome daiktų, žaislų, kurie taip ir nematė mažosios princesės. Žinojome, kad bus nelengva – mergaitei beveik 5 metai, bet vaikų namų administracija tikrai galėjo pasielgti kitaip…
Į vaikų namus nėra lengva vykti. Matai daug akučių, kurios klausia, kodėl mes čia, ar pasiimsime kažką iš jų, ką atvežėme skanaus ar naujo. Tai juk vaikai, kurie klausia atvirai. Kita dilema – neužmegzti artimo ryšio su kitais vaikais, nes išsiskyrimas su jais yra sunkus ir mums, būsimiems įtėviams. Tu žaidi, kalbi su jais, bet koncentruojasi į savo būsimą vaiką ir lauki jo dėmesio, žvilgsnio, nors menkiausios smulkmenos, kad tu jam kažkiek patikai. Ir, aišku, leidimo, ar galime pas jį atvykti kitą kartą. Tačiau mes su vyru namo vykome vieni ir tylūs... Supratome, kaip sunku tiems stebuklams, kai jų atsisako tėvai, nes kai vaikas tavęs atsisako irgi labai skaudina.
Pagaliau mūsų didelis noras tapti tėvais išsipildė. Gavome 4 mėnesių mergytę, po pusmečio įvyko teismas, kurio sprendimu tapome teisėtais tėvais savo dukrai.
Dauguma turbūt manote, kad įtėviai nuo 2018 m. sausio gauna 304 Eur išmokas už vaikus. Taip, jei neima motinystės atostogų. Mūsų atveju ši išmoka nepriklauso. Ne piniguose laimė, o jų kiekyje, tačiau turime sveiką dukrą ir užauginsime ją patys. Nesuprantu, kam reikia tiek skambių frazių apie įvaikinimo skatinimą, kai jis minimalus. Sakykime, įtėviai pasiima su alkoholio sindromu vaikelį iki 2 metų ar neišnešiotuką, ir jei vienas iš tėvų pasiima tėvystės atostogas – paramos negauna. Bet juk naujajam šeimos nariui norisi visko ko geriausio: sveikatos priežiūros, maisto ir daug kitų daiktų, kuriuos perka tėvai savo vaikams. Bet valstybė, skatindama įvaikinimą, šioms šeimoms neskiria jokių pinigų. Tačiau jei vaikeliui 2 metai ir daugiau ir tėvai neima tėvystės atostogų – 304 Eur išmoka skiriama.
Ne paslaptis, kad atsiradus vaikeliui patiriama daugiau išlaidų. Tuo labiau, kai tam įvaikintam mažam žmogučiui reikia daug daugiau dėmesio ir specialistų pagalbos. Bet taip mąsto tik įtėviai. Kita dalis galbūt piktinasi, kad mes kažko norime iš valstybės. Bet mes juk dažniausiai gauname sužalotas, pamirštas asmenybes, kurioms reikia daug daugiau, nei ką tik gimusiam laukiamam vaikeliui.
Ir dar, jei vaikas gimė kitame mieste, o taip būna 99 proc. atvejų, tėvai yra priversti naujojo gimimo liudijimo su teismo sprendimu vykti išsiimti į kitą miestą. Technologijų amžiuje, kai užtenka poros klavišų paspaudimo, vėl turi prašytis iš darbo, derintis ir vykti į kitą Lietuvos galą.
Tokia mūsų įvaikinimo patirtis, kuri baigėsi džiugiai. Nepaisant visko, šį procesą esame pasiryžę pakartoti – norime į šeimą priimti dar vieną vaikelį. Ir, aišku, linkime sėkmės visoms poroms, einančioms šiuo keliu!
