Tėvų skyrybos yra stiprus stresinis išgyvenimas vaikui, kuris vėliau gali pasireikšti vystymosi, emociniais ir elgesio sutrikimais.
Nesantaika, konfliktai šeimoje, prasidedantys jau prieš skyrybas, sumažėjęs, arba perdėtas tėvų dėmesys vaikui, atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį gerbuvį.
Vaikui gali pasireikšti tokie sutrikiamai:
tikai;
enurezė (naktinis šlapinimasis);
depresija;
regresas;
prieraišumo sutrikimai – nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas;
priešiškumas,
agresyvumas;
somatinės ligos;
mokymosi sunkumai;
gali sumažėti savivertė.
Tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas ir kokias pasekmes tėvų skyrybos gali atnešti, labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu:
0-2 m. Vaikai iki 2-ejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Tokio amžiaus vaikai yra labiau centruoti į save ir savo vystymąsi. Žinoma, jie jaučia tėvų sielvartą ir į jį reaguoja, tačiau negali savo susirūpinimo išreikšti žodžiais. Be to, suaugusieji jiems taip pat neaiškina susidariusios situacijos. Dėl to jų nerimas gali būti nustumtas giliai į pasąmonę ir pasireikšti vėlesnėse vystymosi stadijose.
3-5 m. Sunkiai skyrybas išgyvena ikimokyklinio amžiaus vaikai. Tokio amžiaus vaikai pradeda save matyti kaip įvykių priežastį. Tokiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė ir jie yra ypač linkę dėl aplinkos įvykių kaltinti save. Tokio amžiaus vaikai dėl tėvų skyrybų dažnai prisiima kaltę sau.
Šio amžiaus vaikams gali pasireikšti vystymosi regresas daugelyje sričių, gali pasireikšti: atsiskyrimo nerimo sutrikimas, miego sutrikimai, enurezė, agresyvios fantazijos, sumažėti savivertė. Kai kuriais atvejais neteisinga tėvų reakcija gali sutrikdyti normalų vaiko seksualumo vystymąsi. 3-6 metų vaikams labai svarbus ryšys su abiem tėvais.
6-11 m. Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikai skyrybas išgyvena ypač sunkiai. Jie jau yra pakankami suaugę, kad suprastų, kas vyksta, bet jiems trūksta pakankamai žinių, kaip šią situaciją įveikti. Tokio amžiaus vaikų pagrindinė užduotis yra vystyti savo kompetensijas išoriniame pasaulyje, tačiau nesklandumai šeimoje gali sutrikdyti ir sustabdyti šiuos procesus. Visa tai gali stipriai atsiliepti mokymuisi. Gali atsirasti nesutarimų su bendraamžiais (šie vaikai gali tapti „aukomis“ arba „chuliganais“), kai vaikas savo vidinius konfliktus iškelia į išorę.
Taip pat gali išsivystyti somatinės ligos dėl nuolatinio nerimo namuose. Kadangi po skyrybų vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, ypač berniukams, stiprų poveikį daro tėvo trūkumas, 6-11 metų vaikams jų lytinės identifikacijos formavimuisi ypač svarbus yra ryšys su tos pačios lyties tėvu.
12-17 m. Paauglystės laikotarpiu, kuomet vaikams prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija, nors tuo laikotarpiu tėvų autoritetas jiems mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu.
Šio amžiaus vaikams skyrybų neigiamas poveikis gali pasireikšti dviem būdais:
1. Jiems gali padidėti emocinių problemų ir su tuo susijusių pasekmių rizika: gali pasireikšti save naikinančiu elgesiu, narkotinių medžiagų vartojimu, polinkiu į savižudybę, valgymo sutrikimais.
2. Vaikai perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Tokiu būdu, jie gali būti izoliuojami nuo savo bendraamžių, o tai gali trukdyti jiems sėkmingai atlikti savo amžiaus užduotis.
Išsiskyrusių šeimų vaikams yra didesnė psichologinių problemų rizika. Tyrimai rodo, jog nepriklausomai nuo lyties ir nuo laiko, praėjusio po skyrybų, išsiskyrusių tėvų vaikams labiau būdingi depresiškumo, priešiškumo, agresijos ir nerimastingumo požymiai. Išsiskyrusių šeimų vaikai pyktį dažnai naudoja kaip savisaugą prieš nerimą prarasti meilę.
Tyrimai atskleidžia, jog tėvų skyrybos turi ilgalaikes negatyvias pasekmes vaikams. Pasekmės juntamos netgi vaikui suaugus. Ypač jos juntamos gebėjimo kurti ilgalaikius romantinius santykius srityje. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse.
Tėvų skyrybos žalingai lemia gebėjimą mylėti ir būti mylimam. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekiojo baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Kai išsiskyrusių tėvų vaiki užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio – ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje.
Norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, besiskiriantys tėvai, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams.
Jie turėtų:
- kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją,
- kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius,
- kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje,
- nepaversti vaiko konfliktų įrankiu,
- suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų.
Pagrindinė tėvų užduotis skyrybų situacijoje užtikrinti vaiką, kad net įvykus skyrybų pokyčiams, vaiko gyvenimas nepasikeis dramatiškai, jis toliau bus mylimas abiejų tėvų ir toliau juo bus rūpinamasi taip pat, kaip anksčiau.
