Tėvo vaidmuo po skyrybų
Apklausos rodo, kad kas trečia išsiskyrusi moteris įsitikinusi, jog buvęs sutuoktinis nepakankamai domisi atžalomis ir praktiškai su jais neužsiima. Paaiškėjo, kad vyrai ir moterys žodžiui „užsiima“ suteikia skirtingą prasmę.
Moterims tai reiškia gyventi vaiko gyvenimą – vedžioti ar vežioti jį į būrelius, domėtis jo asmeninėmis problemomis, padėti ruošti pamokas, vesti jį pas medikus.
Vyrams tai reiškia smagų laisvalaikį kine, nupirktus ledus ar žaidimo priedėlį. Žinoma, ledai, žaidimai ir kinas – visa ta privalo būti vaiko gyvenime, tačiau kartais iš tiesų kur kas aktualiau nueiti su atžala pas akių gydytoją patikrinti regėjimo ar į parduotuvę nupirkti naujų sportinių batelių. Tik patys vyrai neretai to nesupranta. Jeigu taip ir yra, nesigėdykite buvusiam sutuoktiniui skirti tokias pareigas, nes kasdienines problemas taip pat reikia spręsti, o skyrybos nuo tėvo pareigų nei vieno neatleidžia.
Suvokdamas, kad ir po skyrybų turi mamą bei tėtį, vaikas jausis saugus. Tyrimai rodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai labiau linkę nerimauti nei jų bendraamžiai iš pilnų šeimų. Dar daugiau – jeigu tėtis pasirodo tik sekmadieniais, vaikas pradeda suvokti tai kaip šventę, o mamą sieja su nuobodžia kasdienybe. Juk ji nuolat auklėja, verčia plautis rankas, daryti namų darbus.
Amerikos psichologai netgi mano, kad po skyrybų vaikui geriau praleisti daugiau laiko su tėvu, nei su mama. Jie tokią nuostatą grindžia moters emocionalumu – esą, jos pažeidžiamumas persiduoda ir vaikui, todėl geriau kurį laiką pagyventi su tvirčiau besijaučiančiu tėvu, kuris suteiks stabilumo ir ramybės jausmą.
Patarimai vienoms vaikus auginančioms mamoms
Šie patarimai yra universalūs, jie tinka ir po skyrybų vienoms mergaites, ir berniukus auginančioms mamoms.
Niekada nepeikite buvusio sutuoktinio vaikų akivaizdoje. Jūsų nuoskaudos vyrui tėra jūsų nuoskaudos, o į visa tai įtraukti atžalas – kategoriškai draudžiama. Net jeigu tėvas yra girtuoklis, tinginys, niekšas ar laksto paskui sijonus, jūsų dukra ar sūnus vis tiek jį myli ir jo laukia. Neigiamai kalbėti apie „tą niekšą“ negalima dar ir todėl, kad jūsų vaikas paveldėjo ir tėvo genus.
Nuolat girdėdamas įžeidinėjimus tėvo adresu, jis galvoja maždaug taip: „Mama tėvą vadina išdaviku. Aš esu jo sūnus, vadinasi, taip pat galiu tapti išdaviku“. Kitaip tariant, vaikas gyvena su baime pakartoti tėvo klaidą, kol galų gale tai ir įvyksta. Kaip žinia, ko bijome, tas ir nutinka.
Nepateikite vaikui visko kaip įvykusio fakto: „Nuo šiandien tėtis su mumis nebegyvens“. Vaikui apie tai reikia pasakyti iš anksto, tačiau tik tuo atveju, jeigu esate absoliučiai įsitikinusi, kad tai yra galutinis sprendimas. Būkite pasirengusi sulaukti klausimų lavinos.
Atsakinėkite į juos apsiginklavusi kantrybe ir ramybe. Pabrėžkite (ir ne kartą!), kad vaikas visiškai nekaltas dėl to, kas nutiko. Tai galima būtų suformuluoti maždaug taip: „Tu čia visai nei prie ko. Tiesiog suaugusieji kartais nustoja mylėję vienas kitą, tada jiems geriau gyventi atskirai, bet savo vaikus jie ir toliau myli taip pat stipriai“.
Stenkitės palaikyti santykius su buvusiu sutuoktiniu. Suprantama, kad iš pradžių su juo bus sunku ir nemalonu ne tik kalbėtis, bet ir matytis, vis dėlto, jus sieja vaikai, todėl pamiršti vienam kito nepavyks. Jei su buvusiu vyru bendrauti visiškai negalite, tegul jūsų kontaktai bus minimalūs.
Susitarkite „perduoti“ jam vaikus neutralioje teritorijoje: parke, prie kavinės ar tiesiog gatvėje. Beje, tą padaryti galėtų ir jūsų mama, draugė, kaimynė ar vaikų auklė. O jeigu buvęs sutuoktinis po skyrybų išvis pamiršo turintis vaikus, perlipkite per savo išdidumą ir paskambinkite jam. Žinokite, kad tai darote ne dėl savęs.
Nepaverskite vaiko asmeniniu psichoterapeutu. Dažniausiai taip elgiasi paauglių mamos. Manydamos, kad atžalos jau pakankamai suaugo, jos nesigėdija su jais dalintis santuokinio gyvenimo tamsiosiomis pusėmis. Taip užgimsta artimų santykių su priešinga lytimi baimė. Negana to, tapęs ne vien tėvų aiškinimųsi liudininku, bet ir dalyviu, vaikas priverstas palaikyti kažkieno pusę.
Dažniausiai taip būna mama. Bet neskubėkite džiaugtis – tai nereiškia, kad taip bus visada. Neatmeskite galimybės, kad po penkerių ar dešimties metų jis iš naujo įvertins susiklosčiusią situaciją ir apkaltins jus sugriovus santykius su tėvu, kurio jam taip trūko.
Jeigu ištekėsite dar kartą, neverskite dukters ar sūnaus mylėti jūsų naujo išrinktojo. Juo labiau, vadinti jo tėvu. Taip galite tik paskatinti neapykantą patėviui, net jeigu jis iš tiesų labai geras žmogus. Leiskite vaikui suprasti, kad patėvis niekada neužims tikro tėvo vietos, tačiau galėtų tapti geru draugu, vyresniu bičiuliu.
Skirkite dėmesio vaikams daugiau nei iki šiol - jiems to dabar labai reikia. Padarykite jiems kažką malonaus – įsigykite naminį gyvūnėlį, kartu išsiruoškite į iškylą ar kelionę, kartu sugalvokite kokią nors įdomią šeimos tradiciją.
