- Ką jaučia vaikai, patiriantys bendraamžių patyčias?
- Jie, kaip ir suaugusieji, kai iš jų tyčiojamasi, jaučia skausmą, pažeminimą, liūdesį, bejėgiškumą, beviltiškumą, nusivylimą, išdavystę ir labai dažnai vienatvę. Kartais jaučiamas pyktis, įniršis.
- Kaip tai atsiliepia jų savivertei, kokios gali būti pasekmės?
- Patiriantis patyčias vaikas labai dažnai kaltina save, pradeda jaustis kitoks, kartais „nenormalus“. Gali apnikti stiprus savęs nuvertinimo ir menkinimo jausmas, kurį vaikas perima iš agresoriaus. Ilgainiui gali atsirasti bloga nuotaika, depresija, emocijų ir elgesio sutrikimų, kitų sveikatos negalavimų, kurie turi įtakos tolesnei vaiko raidai, mokymosi galimybėms. Patiriantiems patyčias vaikams daug sunkiau susikaupti, nukenčia jų dėmesio koncentracija, atmintis, dėl ko prastėja pažymiai.
Tokie mokiniai nebenori eiti į mokyklą, praleidinėja pamokas. Tada vaikas dėl blogesnio mokymosi ir prasto lankomumo papildomai patiria spaudimą tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų. Tai tik dar labiau padidina liūdesį, ir taip užsisuka užburtas ratas, iš kurio toks vaikas dažnai neranda išeities. Kraštutiniu atveju patyčios gali būti mokinio savižudybės arba didelio agresijos išpuolio (pavyzdžiui, šaudymas mokykloje) priežastis. Apie tai labai daug kalba Amerikos psichologai.
- Patyčių pilna ir socialiniuose tinkluose, internete platinamos nuotraukos ar vaizdo įrašai. Kaip apsaugoti vaikus nuo virtualiojo teroro?
- Labai svarbu, kad tėvai gerai žinotų, kokiuose socialiniuose tinkluose vaikai lankosi, kokie yra jų draugai. Reikia nuolat kalbėtis su savo atžalomis, diskutuoti, išsakyti savo mintis jų neperšant ir sudarant galimybę vaikams rinktis, formuotis savarankiškai nuomonei. Svarbu, kad dėmesys sūnui ar dukrai neprabustų du ar tris kartus per metus, nes tada vaikas nebus atviras. Vaikais reikia domėtis nuolat ir tai yra viena iš pagrindinių prevencijos priemonių.
Jei internete randame nederamų, išjuokiančių nepilnametį nuotraukų, galime eiti ir į policiją. Labai dažnai vaikas žino, kas jį filmavo ar fotografavo, todėl galima kreiptis ir į smurtautojo šeimą, mokyklos administraciją.
- Fizinis smurtas – akivaizdus, aplinkiniai į jį labiau reaguoja, bet psichologinis smurtas ne mažiau pavojingas?
- Smurtas yra smurtas, tiek fizinis, tiek psichologinis. Abiejų rūšių smurtas yra labai pavojingas ir jų baigtis gali būti tragiška. Tik psichologinį smurtą įrodyti kartais būna daug sunkiau. Pavyzdžiui, paslėpė bendraklasio kuprinę, kitas mokomąsias priemones: ar tai patyčios, ar draugiškas pajuokavimas, žaidimas?
- Jei vaikas uždaras, niekam, net tėvams nepasisako, kad iš jo tyčiojamasi, kaip atpažinti, kad patiria psichologinį ar fizinį smurtą?
- Norint pastebėti patyčių užuomazgas, reikia nuolat su vaiku bendrauti, žinoti, kas vyksta jo gyvenime, stebėti jo nuotaikas, nes dėl patyčių pirmiausia pasikeičia vaiko nuotaika.
Tėvai turi domėtis, dėl kokių priežasčių vaikui pasidarė sunkiau mokytis arba kodėl jis ypač atkakliai pradėjo mokytis ir kremtasi dėl nesėkmių. Kartais mokiniai, kurie mokosi stipriose klasėse, patiria bendraklasių spaudimą. Esą jis gadina klasės pažymių vidurkį, yra nevykėlis. Su juo nustojama bendrauti, daromas spaudimas, kad pereitų į kitą klasę arba pakeistų mokyklą, todėl toks mokinys, jausdamas be galo didelę įtampą, atkakliai stengiasi mokytis, tačiau rezultatų nepasiekia. Tokiais atvejais labiausiai padeda rami atmosfera namuose, tėvų palaikymas, paskatinimas, didžiavimasis vaiko pastangomis, o ne rezultatais.
Savo sūnaus ar dukters reikia paklausti, ar klasėje, kieme vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Pasistenkite išsiaiškinti, kuriai grupei priklauso jūsų atžala: smurtautojų, stebinčiųjų ar pajuokos objektų. Pasidomėkite, kaip ir ką vaikai žaidžia. Vertėtų kartais iš tolo stebėti žaidimų pobūdį, paplepėti su vaiku ir jo draugais, pabendrauti su vaiko draugų tėvais. Būtina aktyviai bendrauti su mokyklos bendruomene. Per tėvų susirinkimą domėkitės ne tik mokymosi rezultatais, bet ir kaip jūsų vaikui sekasi draugauti su bendraklasiais. Reikia kalbėtis ir su būrelių, kuriuos lanko jūsų vaikas, vadovais. Paklauskite, kaip jis grįžta namo, ar visada eina įprastu keliu, o gal paskutiniu metu eina kitu, gerokai ilgesniu.
Atkreipkite dėmesį, ar ant vaiko kūno neatsirado mėlynių, kitų kūno sužalojimų. Jei jų yra, kaip atsirado? Ar pastaruoju metu vaikas negrįžta iš mokyklos su suplėšyta kuprine, drabužiais ar kitais sugadintais daiktais? Gal iš jo atėmė telefoną? Gal vaikui vis labiau reikia pinigų, bet jis nieko nenusiperka?
- Ką daryti tėvams, sužinojus, kad iš jų dukters ar sūnaus tyčiojamasi?
- Labai svarbu nuolat vaikui kartoti: kad ir kas atsitiktų, pirmiausia jis turi kreiptis į šeimą. Patikinkite savo vaiką, kad jis yra svarbus ir kad jam padėsite. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl patyčias patiriantys mokiniai nesikreipia į suaugusiuosius, nes mano, kad jiems tai nerūpi ir kad vaikų problemos yra jų asmeninis reikalas, arba baiminasi, kad bus tik blogiau, jeigu kreipsis pagalbos.
Jei patyčios vyksta mokykloje, labai svarbu taktiškai, laiku ir vietoje apie tai pakalbėti su klasės auklėtoja, o prireikus – su mokyklos psichologu, socialiniu darbuotoju. Jei tyčiojamasi kieme ar kaimynystėje, mama arba tėtis, pamatę nederamą elgesį, turi tuoj pat agresoriui pasakyti, kad jis liautųsi. Jei nematėte įvykio, galite kitą kartą ramiai prieiti agresoriaus ir paklausti apie nederamo elgesio priežastis, pasakykite, kad nuolat domitės savo vaiko gyvenimu.
Pirminę pagalbą vaikui visada turi suteikti jam svarbiausi žmonės – šeima. Paskui – mokykla, psichologinė ir pedagoginė tarnyba, poliklinikose dirbantys psichologai, šeimos gydytojai.
- Kodėl vaikai tampa smurtautojais?
- Tai lemia labai daug aplinkybių ir veiksmų, kiekvieno vaiko jos gali būti skirtingos. Viena iš priežasčių, kodėl vaikas tampa smurtautoju, yra namuose patiriamas arba matomas fizinis ar psichologinis smurtas, paskui mokinys jį demonstruoja mokykloje. Kai tėvai smurtauja vienas prieš kitą arba prieš vaikus, arba toleruoja ir labai vertina kovingus, konfliktiškus vaikų santykius. Tokiose šeimose dažnai giriami tie vaikai, kurie yra stipresni ir atkaklesni. Todėl natūralu, kad šis elgesys pastebimas ir sociume.
Vaikai smurtautojai tyčiojasi iš bendraamžių ir labai nuoširdžiai tiki, kad tai juos daro pranašesnius. Neretai šalia tokių vaikų atsiranda juos palaikanti auditorija, o tai tik dar labiau skatina negatyvų elgesį.
Kartais vaikai jaučiasi fiziškai silpnesni ar turi kompleksų dėl ūgio, socialinio statuso ar pan., todėl yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų. Gali būti, kad ir jie patys kada nors patyrė patyčias, todėl siekdami apsisaugotų nuo jų, tampa smurtautojais (geriausia gynyba – puolimas). Kai kada vaikai nesupranta, kad jie tyčiojasi ir kad tai yra nederamas elgesys, todėl kartais patyčios tampa būdu užkalbinti patinkančią mergaitę ar berniuką.
