Neretai tekdavo klausytis savo pažįstamų ar pusseserės, auginančios keliais metais vyresnį sūnų, pasakojimų apie tai, kokie nepaklusnūs jų vaikai, kokias scenas jie kelia scenas namie, kaip slepia prastus pažymius ar kitaip meluoja, ir visada slapčia džiaugiausi, kad mano vaikas ne toks.
Nuo mažens sūnų auklėjome taip, kad nieko nuo mūsų neslėptų, gražiai bendrautų ir atsakingai elgtųsi, todėl jokių problemų dėl jo nekildavo. Vienintelis dalykas, kuris kėlė man nerimą, buvo kompiuteris.
Mūsų sūnus (šiame straipsnyje vadinsiu jį Tomu) labai mėgsta kompiuterinius žaidimus. Kai Tomas buvo mažesnis, mes kone kiekvieną savaitę pirkome jam įvairius galvosūkius, kartu žaidėme stalo žaidimus, o vėliau sūnus susidomėjo ir kompiuteriais.
Mano vyras pradėjo pirkti Tomo amžiui tinkamus kompiuterinius žaidimus, domėjosi, kas jam labiausiai patinka. Pažįstami mūsų klausė, ar nesijaudiname dėl to, kaip kyla vaiko susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais ir abu tvirtai atsakydavome – ne. Mes iki šiol esame įsitikinę, kad vaikus gadina ne kompiuteriniai žaidimai, o prasta priežiūra.
Jeigu leisi vaikui valandų valandas sėdėti prie kompiuterio, suprastės jo sveikata ir socialiniai įgūdžiai, bet uždraudimas žaisti kompiuteriu jam irgi nebus naudingas – dėl per daug griežtos kontrolės vaikas gali emociškai nutolti nuo tėvų. Tomas puikiai suprato, kad negalima bet kada imti ir pradėti žaisti kompiuteriu – iš pradžių reikia paruošti pamokas, susitvarkyti kambarį, padėti tėvams atlikti kitus darbus namie.
Net jei patys žaidimai ir jų turinys man baimės nekėlė, aš nerimavau dėl kito aspekto – kokie žmonės žaidžia tuos žaidimus kartu su mano sūnumi. Kartą grįžusi iš darbo išgirdau Tomą šnekant. Užėjau į jo kambarį ir pamačiau, kad jis žaidžia kompiuteriu užsidėjęs ausines ir su kažkuo kalba. Kalbėjo draugiškai, kartais nusijuokdavo. Vėliau man pasakė, kad žaidė internetinį žaidimą ir per „Skype“ programą kalbėjo su savo bendramoksliais.
Pasiteiravau, kas per žaidimas, jis man papasakojo, kad jis žaidžiamas komandomis, kad jį galima žaisti tiek su draugais, tiek su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Dar paklausiau jo, ar jis žaisdamas kalba su nepažįstamais ir jis man atsakė, kad ne, tik su draugais. Nusiraminau. Tačiau praeitą savaitgalį įvyko kai kas, dėl ko mano nerimas vėl prabudo.
Šeštadienį su vyru ruošėmės į jo brolio gimtadienio šventę ir planavome grįžti namo apie 11 valandą vakaro, taip ir pasakėme Tomui. Aš dar paprašiau jo, kad per ilgai nesėdėtų prie kompiuterio ir kad paskambintų man, jeigu kas nors bus negerai. Vyro brolis gyvena kitame mieste ir mūsų dar laukė 1 valandos kelionė namo, todėl iš gimtadienio visgi išvažiavome anksčiau ir namie buvome jau pusę dešimtos.
Kai skambinau Tomui pasiteirauti, ar viskas gerai, nepaminėjau, kad būsime anksčiau, todėl kai grįžome, jis mūsų net neišgirdo (jo kambario langas atsisukęs į vidinį kiemą, o ne į vartus, todėl jis nepastebėjo įvažiuojant automobilio). Grįžusi iškart užlipau į Tomo kambarį ir šįkart išgirdau visiškai kitokią jo kalbą nei tada su bendramoksliais.
Sūnus vėl buvo užsidėjęs ausines ir ganėtinai pašiepiančiu tonu kalbėjo angliškai. Mano darbe reikalingos minimalios anglų kalbos žinios ir aš šiek tiek suprantu anglų kalbą, todėl mane sukrėtė žodžiai, kuriuos aš išgirdau: „F...k you“, „F...k your mother“, „S... my d...“. Tomas garsiai kalbėjo ir piktai juokėsi.
Niekada anksčiau jo tokio nemačiau. Ilgai netrukus jis suprato, kad aš jį stebiu, labai išsigando ir sutriko. Liepiau išjungti kompiuterį ir paklausiau, su kuo šnekėjo. Tomas prisipažino, kad kalbėjo su nepažįstamais žaidėjais, kurie buvo jo komandoje.
Pasirodo, kai kuriuose internetiniuose žaidimuose yra taip vadinamas „voice chat“, kurio dėka galima šnekėti su tais, kurie žaidžia kartu su tavimi. Aš labai supykau ir nusivyliau savo sūnumi, nes jis man sakė nešnekąs su nepažįstamais.
Nežinau, kas Tomą išmokė tokių posakių ir nebepasitikiu nei juo, nei internetiniais žaidimais, nes negaliu žinoti, kokie žmonės žaidžia su juo ir kokių dalykų jie jam gali prišnekėti. Mums su vyru jis pažadėjo, kad nuo šiol žaisdamas kalbės tik su draugais, bet kas žino, apie ką kalba vaikai tada, kai tėvų nėra namie?
O kaip jums sekasi susidoroti su „kompiuterine“ problema? Ar pasitikite savo vaikais? Kas jums padeda sukurti pasitikėjimą? Ką galėtumėte patarti kitiems tėvams?
Pasidalinkite su mumis, siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt.
