Holivudo žvaigždės išdidžiai demonstruoja savo įvaikius, parsivežtus iš pačių egzotiškiausių pasaulio kampelių. Jos nė nemano slėpti, kad tie vaikai - ne jų kraujo. Švedijoje pasiturinti šeima, drauge su savo vaikais neauginanti mažylio iš neturtingos šalies, vertinama kaip egoistiška. Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Kalbėtis apie įvaikintus vaikus nepanoro net dvi dešimtys įtėvių šeimų.
Nomeda Marčėnaitė
© TV3
Aplinkiniai nepasirengę

“Įtėviai jaučia, kad visuomenė dar nėra pasirengusi tai natūraliai priimti. Aplinkiniai ima vertinti jų atsivėrimą kaip norą pasireklamuoti, prikiša, esą geri darbai daromi tyliai”, - komentuoja situaciją Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Birutė Daugėlienė. Tačiau jei visi tylės, nepasakos apie savo šeimų patirtį, daug vaikų gali taip ir nesulaukti įtėvių. Žmonėms sunku pasiryžti tokiam žingsniui, kol jis atrodo tesąs išskirtinis poelgis ir nežinia, kaip sekėsi kitiems.

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė, televizijos laidų vedėja ir “Išsipildymo” akcijos siela, bene vienintelė atvirai prabilo apie įsivaikintą mergytę, kai ši buvo dar visiškai mažutė. Daugelis kitų apie įvaikinimą nekalba net su savo vaiku.

“Man visi vaikai yra vienodi, liežuvis nesiverstų vienos iš mergaičių pavadinti įdukra, juolab apie tai šnekėtis su ja pačia”, - sako Rimutė Zarembaitė, viena Lietuvos žmogaus teisių asociacijos vadovų.

Treti neslepia įvaikinimo fakto nuo vaikų ir kitų artimųjų, draugų, tačiau nelinkę apie tai kalbėti viešai. “Reikia įvertinti, kad ateis paauglystė ir vaikai į viską reaguos daug aštriau nei dabar. Mes turime nepamiršti, kad plačiai paplitusi informacija gali jiems pakenkti”, - sako Vytenis.

Jis, kaip ir daugelis kitų, nenori atrodyti kaip pagyrūnas, juolab kad, jo požiūriu, įvaikinimas yra naudingas abiem pusėms: vaikai įgyja šeimą, o šeima džiaugiasi vaiko atėjimu.

Ar išties reikia stropiai saugoti paslaptį, jei to kaina - šimtai vaikų, taip ir užaugsiančių globos įstaigose? Kol santūrieji ir atsargieji lietuviai lūkuriuoja, vaikus išsiveža italai, prancūzai, amerikiečiai, savo šalių spaudoje perskaitę ne vieną laimingą istoriją, kaip meilė kompensuoja kraujo ryšio trūkumą.

Dvi dukros

Trisdešimt šešerių metų dizaineris Vytenis ir jo žmona odontologė Galina praėjusių metų rugsėjį įsidukrino mergaitę. Jos labai laukė vyresnioji jų dukrelė, kuriai dabar jau šešeri. Ji labai džiaugėsi, kad sesytė bus iš tų pačių vaikų namų, kaip ir ji.

Mergaitė 2000-ųjų liepą buvo palikta Krikščioniškuose gimdymo namuose. Jos mama, praėjus kelioms dienoms po gimdymo, iš ligoninės išėjo ir nebesugrįžo. Apie šį įvykį rašė “Kauno diena”: medikai ir žurnalistai tikėjosi, kad atsilieps mažylės mama ir bent jau oficialiai jos atsisakys, kad būtų galima įvaikinti.

Tačiau moteris taip ir neatsirado, o mergytę, apie kurią perskaitė laikraštyje, įvaikinti panoro net keliolika šeimų. Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir Vaikų gerovės centro “Pastogė” specialistai išrinko tinkamiausius įtėvius - jauną inteligentišką porą.

“Mes jau buvome subrendę įvaikinti, bet nežinojome, kaip galėtume išsirinkti vaiką. Jis juk ne kačiukas, kad eitum ir apžiūrinėtum. Kai perskaitėme tą straipsnį, atrodė, kad tik to trūko, supratome, kad Emilija - mūsų vaikas. Mums ją globoti atidavė vos mėnesio amžiaus, o įvaikinimo dokumentai buvo tvarkomi ilgai. Vėliau jokių sunkumų dėl savo dukrelės nejutome. Žinoma, kai atsipeikėjome po šoko, patyrę, ką reiškia kūdikio priežiūra”, - šypsosi Vytenis.

Dabar savo vyresnėle sutuoktiniai gali ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis. Mergaitė pati išmoko skaityti, o mintinai skaičiuoja geriau už tėvelį.

“Ji labai rami, intelektuali. Mes neslėpėme įvaikinimo nei nuo draugų, nei nuo medikų ir pedagogų. Visi apsiprato, kad tai mūsų vaikas. Gydytoja pasiūlė mergaitę parodyti okulistui, nes mes abu su žmona esame trumparegiai, esą galėjo tai dukrai persiduoti”, - juokiasi Vytenis.

Bijo tik piktavalių

Vytenis ir Galina buvo nusprendę kažkaip ypatingai nesirinkti ir antrojo vaiko. Jų vienintelė sąlyga buvo, kad tai būtų kūdikis. Norėjo patys auklėti, nors imdami kiek vyresnį vaiką įtėviai išvengia daug rūpesčių. Jie nutarė įvaikinti pirmąjį, kurį jiems pasiūlys.

“Paveldimumas ateina iš senelių, o apie juos dažniausiai nėra žinoma. Medikų įrašai taip pat nėra išsamūs, daug kas apskritai “išlenda” tik vaikui paaugus, tad kokiais kriterijais vadovautis renkantis? Išties vaikus tėvams duoda Dievas, mūsiškius - taip pat”, - sako Vytenis.

Kai vyresnioji įvaikinta mergaitė tik pradėjo klausinėti mamos, iš kur atsiranda vaikai, jai ir papasakojo teisybę. Galinos ir Vytenio nuomone, nereikia kurti iliuzijų, kad įvaikintas yra savo kraujo vaikas, geriau yra suvokti, kad tai nėra svarbu. Paslaptis tik trukdo nuoširdumui.

Visuomet gali atsirasti piktavalių, kurie pasakys vaikui ilgai saugotą paslaptį. Dėl jų galimo neigiamo poveikio vaikams tėvai nepanoro ir aiškiai įžvelgiamų fotografijų. Suteikdami savo dukroms viską: patogų gyvenimą, atostogas prie jūros, keliones, jie, kaip ir bet kurie tėvai, nori jas apsaugoti nuo grubumo ir nejautrumo. Jie nebijo, kad kada nors gali atsirasti jų gimdytojai.

“Mergaitės mama tikriausiai kada nors gailėsis, jos ieškos. Jei suras, tegu susitinka. Apie kitos dukrelės tėvus mes žinome daugiau, bet ir jų nesmerkiame. Alkoholizmas yra baisi liga ir išgyti nuo jos labai sunku. Esu girdėjęs, kad net 80 proc. įvaikintųjų, pamatę savo biologinius tėvus, nusivilia ir nenori su jais bendrauti. Tačiau jiems visiems labai svarbu juos pamatyti”, - sako Vytenis.

Už teatrą dėkinga įmotei

Jurgita Augulytė savo įmotę Reginą Augulytę visuomet vadino mama. Iki dvidešimties ji net nežinojo esanti įvaikinta. Stipri ir drąsi vieniša moteris, pasiėmusi iš Panevėžio vaikų globos namų trejų metukų mergytę, visiems prigrasė, kad kreipsis į teismą, jei kas pasakys tai jos vaikui.

Vaikų patyčias ir aplinkinių užuominas dvidešimt aštuonerių metų mergina prisimena, bet sako tuomet jų nesupratusi, kaip ir visiškai neprisiminusi, kad iki trejų metukų gyveno kitur.

Mylinti mama, pagal profesiją konditerė-technologė, pastebėjo dukros susidomėjimą teatru ir padarė viską, kad mažosios svajonė išeiti į teatro sceną būtų įgyvendinta. Jurgita iki šiol buvo Kauno muzikinio teatro choro artistė.

Sausio 2-ąją ji šį darbą paliko ir jau po kelių dienų išskrenda uždarbiauti į Airiją. Dainuos tenykščio operos teatro chore. Pavasarį sugrįš užbaigti magistrantūros studijų Muzikos ir teatro akademijoje. Kaip bus paskui, ji sako nežinanti. Su gimtine jos dabar beveik niekas nebesieja, nes jos mama mirė.

“Mama man tiesą apie įvaikinimą pasakė tik tuomet, kai jau sunkiai sirgo. Man ta žinia buvo tikras sukrėtimas. Baisu, kai sužinai, kad artimiausias žmogus ir kiti giminaičiai tau yra svetimi, daugybę metų gyvenai mele. Pasijutau labai nesaugi ir nuo to netikrumo atsigavau tik po kokių pusantrų metų. Jei ne mama, mano likimas galėjo būti labai liūdnas, manau, kad geriausiu atveju dabar būčiau siuvėja ar pardavėja. Labai džiaugiuosi, kad ji mane paėmė iš vaikų namų. Gal kada nors, kai turėsiu galimybių, ir aš taip pasielgsiu. Man padėjo ir aš padėsiu kokiam nors mažam žmogučiui, kuriam labai trūksta meilės”, - sako Jurgita.

Ji neslepia buvusi labai padūkęs vaikas. Tik mokėsi gerai, bet šunybių, oi kiek yra prikrėtusi, net iš namų buvo pabėgusi, kai norėjo su draugų kompanija į kaimą nuvažiuoti.

“Nors tuomet buvau sukrėsta, bet dabar manau, kad buvau laimingesnė dėl to, kad nežinojau esanti įvaikinta. Taip lengviau jaustis šeimos dalimi ir nekyla abejonių, kad išties esi mylima. Juk būna, kad tėvai kažko neleidžia, nenuperka, nežinau, kaip būčiau į tai reagavusi, jei būčiau viską žinojusi”, - šypteli mergina.

Ne pasiaukojimas - džiaugsmas

Rimutė Zarembaitė atvažiuoja drauge su šviesiu paltuku aprengta penkiamete. Guvi mergaičiukė, vos įėjusi į kiemą, glosto šunelį ir perspėja, kad jo negalima erzinti, nes jis ligotas.

Jos šeimoje yra žmogus, kuris buvo įvaikintas ir ilgai to nežinojo, o gal net nenorėjo žinoti, todėl Rimutė kol kas vengia ta tema kalbėtis. Jos nuomone, kol vaikas yra mažas, jam ta informacija yra nereikalinga.

“Mano vyriausia dukra, baigusi studijas JAV, ten ir liko, sūnus išvažiavo į Londoną. Namie liko tik Aivaras, kuris jau studentas, vienuolikametis sūnus ir penkiametė mergaitė. Ji, dar būdama visai mažutė, sunkiai sirgo plaučių uždegimu. Kai parsivežėme ją į Kauną, po kelių mėnesių sutvarkėme dokumentus: jei esame visi kartu, turime būti visi vienodi”, - lakoniškai išdėsto situaciją R.Zarembaitė. Ji sako, kad jos prote ir širdyje nė vienas vaikas neužima išskirtinės vietos.

“Visus juos noriu išauklėti dorais, gerais ir sąžiningais žmonėmis. Kažkada maniau, kad pasijusiu laiminga, kai pasistatysime namą. Paskui atrodė, kad trūksta sodybos. Tačiau išties laimę suteikia tik vaikai, tik jie atneša tikrą džiaugsmą. Matyt, atėjo laikas krauti tokius turtus, kurių nei kandys suės, nei vagys išneš”, - šypsosi moteris, įgijusi fizikės ir ekonomistės išsilavinimą. Augindama keturis vaikus ji sako supratusi, kad, vaizdžiai tariant, jų nereikia nešioti ant rankų, eiti jų priekyje ar iš paskos.

“Turi eiti šalia vaiko visą gyvenimą, kad kai prireiks, turėtų kam paduoti ranką. Penktąjį auginti yra lengviausia, nes jau žinai, kokias klaidas esi anksčiau padariusi”, - įsitikinusi moteris. Ji labai džiaugiasi, kiti vaikai neparodė jokio egoizmo ir labai myli įvakintą mergaitę.

“Aš turiu seserį ir tris brolius. Du dideli, vienas - mažas”, - paaiškina mažoji. Namiškių teigimu, ji yra gera ir protinga, didelė fantazuotoja, gražiai dainuoja, moka užjausti, mylėti ir pagailėti, o jei reikia - apsiginti.

Vaiko kilmės neslėpė

Nomeda Marčėnaitė sako suprantanti šeimas, kurios nelinkusios viešai kalbėti apie įvaikintas atžalas, tačiau ji su vyru pasirinko kitą kelią. Už tai, kad nevengia pasakoti apie Ulą, kurią vos 7 mėnesių parsivežė iš kūdikių namų, jai teko išgirsti įvairiausių kaltinimų, tarp kurių bene dažniausias - reklama ir noras atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį. Tačiau į visas tokias kalbas žinoma menininkė ir televizijos laidų vedėja tik numoja ranka.

“Vaiko kilmės slėpimas arba, kaip sakoma, šventas melas, man nėra priimtinas. Nesuprantu, kaip galima meluoti pačiam artimiausiam žmogui. Jeigu jau taip susiklostė vaiko likimas, tai reikia apie tai jam pasakyti. Neketinau Ulai tokios informacijos grūsti per prievartą, laukiau, kol ji pati paklaus. Nebuvau numačiusi, kad turi praeiti kažkiek laiko, kad vaikas turi suaugti. Sakiau sau: kai bus klausimas, bus ir atsakymas”, - kalbėjo Nomeda.

Tokį klausimą Ula jai uždavė labai anksti, dar neturėdama trejų, kai vartydama albumą, mamos pasidomėjo, ar ji nebuvo “kūdakis”? Nomeda sako dar ir dabar negalinti suprasti, kaip toks mažas vaikas pasigedo savo ankstyvosios kūdikystės nuotraukų.

“Tada ir pasakiau, kad tu, dukryte, buvai kūdikis, tik iki tam tikro amžiaus gyvenai kūdikių namuose. Vėliau visa informacija jai buvo teikiama po truputį, todėl, manau, ji nepatyrė jokio šoko dėl savo kilmės. Ir dabar vaikų metamos pastabos, kad ji yra paimta iš vaikų namų, kad Nomeda - netikra mama, jos nė kiek neišmuša iš vėžių. Mes daugybę kartų esame diskutavusios, kas yra tikra ir netikra mama. Ir kad ir ko ji klaustų, aš visada atsakau”, - sakė pašnekovė.

Augina kaip dvynukus

Iki šiol Nomeda dukrai atsakė į daugybę klausimų, nors moteris neabejoja, kad prie kai kurių mergaitė dar sugrįš. Prieš kurį laiką Ula dažnai garsiai pasvarstydavo, kas galėtų būti jos mama, netgi pasvajodavo, kad galbūt ji pati yra ...princesė.

“Ulai mama esu aš, ir tai žinodama ji labai lengvai gali svarstyti, kas galėtų būti jos biologinė mama. Tačiau svarbiausia, kad ji jau nebepatirs šoko, jog aš jai kažkada melavau. Ir dabar Ulai sakau, kad ji ypatinga - mokykloje kitos tokios nėra. Ir tai tikra tiesa. Dar paklausiu, ar ji dėl to blogai jaučiasi? Ula sako, kad ne”, - šypteli Nomeda.

Kai N.Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio namuose atsirado Ula, jų sūnui Titui tebuvo 11 mėnesių.

“Abu vaikus auginome kaip dvynukus ir jų niekada neskirstėme į savą ir nesavą. Tarp jų yra vienintelis skirtumas, kad vienas yra berniukas, o kita - mergaitė. Jokio kito skirtumo nebuvo ir negali būti”, - purtydama galvą tvirtai pareiškia trijų vaikų mama, kurios vyriausiajam sūnui Dovui iš pirmosios santuokos jau greitai 21-eri. - Kaip tik dabar ryškėja, kad Titas yra sudėtingesnis ir daugiau dėmesio reikalaujantis vaikas. Iš šono žiūrint, gali atrodyti, kad tai Titas paimtas iš kūdikių namų, o ne Ula”.

Nomeda džiaugiasi, kad aštuonmetis Titas ir keturiais mėnesiais jaunesnė Ula tarpusavyje puikiai sutaria ir jau ypatingai nebesivaržo dėl mamos dėmesio.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rygos viliotinis: Latvija siekia turėti jungtį su Rusija? (10)

Išskirtinis Latvijos politikų aktyvumas Baltarusijos atžvilgiu gali tapti trukdžiu įgyvendinant...

Valionis: mano pastabos supykdė Grybauskaitę (3)

Tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis naujoje knygoje atmeta įtarimus, kad...

Demaskavo slaptą Rusijos kampaniją: viskas kaip ant delno (181)

Nors Rusijos pareigūnai atmeta praėjusią savaitę JAV paskelbtą dokumentą, kuriuo 13 rusų...

Navicką vejasi nemalonūs klausimai apie vis naujus pinigus (97)

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas , jau kelis kartus turėjęs aiškintis, kodėl jo buvusiai...

Gyvai / Kas vyksta Vilniaus gatvėse: DELFI reidas su Antanu Juknevičiumi tiesiogiai (18)

Ar iš tikrųjų mūsų šalies vairuotojams trūksta kultūros? Ar leistino greičio viršijimas...

Tomas Janonis. Seime bręsta labai pavojingas planas (188)

Valstietiška Seimo dauguma susidūrė su rimtu išbandymu. Žvejai verslininkai turi planų po...

Nerijus Mačiulis: kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai? (7)

Beveik visi anksčiau ar vėliau turime priimti sprendimą – pirkti nuosavą būstą ar jį...

Sąskaitose gali atsirasti nauja eilutė (103)

Aplinkos ministerija siūlo, kad sąskaitose už atliekų surinkimą ir tvarkymą gyventojams būtų...

Pasaulį pribloškusi „gražuolių armija“: už besišypsančių veidų – tragiška realybė net vonios kambariu naudojasi grupelėmis (115)

Idealiu veiksmų suderinamumu pasaulį sužavėjusi Šiaurės Korėjos sportininkų palaikymo komanda...

Medikai perspėja dėl artėjančio arktinio šalčio: kuo mažiau būkite lauke (66)

Šią savaitę kai kur Lietuvoje termometro stulpelis kris iki 24 laipsnių šalčio, prognozuoja...