Būtina formuoti pagarbą mokytojui

Mokykloje įprasta, kad pamokų metu vaikai muistosi, triukšmauja, kalbasi ir kartais gana sunkiai sutelkia dėmesį, todėl mokytojui pradėti ir dėstyti pamoką, kaip ir smalsiems mokiniams jos klausytis, neretai būna nemenkas iššūkis. Visgi, pasitelkus šiek tiek žaismingumo ir kantrybės, šis procesas galėtų tapti gerokai efektyvesnis, rašoma atsišstame pranešime spaudai.

„Jeigu visi mokytojai mokykloje susitartų, kad kol klasėje neįsivyrauja tyla, jie tiesiog neveda pamokos, vaikai palaipsniui suprastų tylos ir pagarbos vienas kitam svarbą, nes be to nieko nebus – nei pamokos, nei žinių, nei gerų pažymių. Įsivaizduokime, kad pradėdamas pamoką mokytojas pasisveikina ir pradeda pasakoti šiandienos temą, o vaikai pradeda šurmuliuoti. Tada jis sako: „Gerai, iš naujo. Laba diena, mokiniai, šiandien tema tokia ir tokia...“ Jei vėl kyla šurmulys, mokytojas vėl pradeda iš naujo: „Laba diena, mokiniai...“ Nesvarbu, kiek kartų reikia kartot – kol nėra tylos, nėra pamokos. Ir jeigu mokiniai plepėdami tarpusavyje iššvaistė visą pamoką, tai jų pačių atsakomybė. Aišku, reikia nepamiršti žinių patikrinimo kitą dieną. O žinias vertėtų, žinoma, tikrinti iš tos pamokos, kuri taip ir nepavyko. Greičiausiai bus daug neigiamų pažymių, tačiau tokia yra suvokimo kaina – jie savo kalbėjimu neleido mokytojui kokybiškai vesti pamokos. Praktikoje patikrinta – jau kitą dieną ar dar po poros tokių pamokų mokiniai suvoks tylos svarbą ir netgi paskatins vienas kitą susitelkti ir klausyti, o mokytojui tai labai palengvins darbą“, – pasakoja patirtinių „Whatansu“ stovyklų vadovė Guoda Venciūtė.

Guoda Venciūtė

Ji sako pastebinti, kad vaikai yra pripratę, jog mokytojai mokykloje kalbėtų garsiai ir liepiamąja nuosaka, o ir mokytojai dažnai renkasi su mokiniais kalbėti griežtai ir pakeltu tonu, nes kitaip jie esą negirdi. Bet šį įprotį galima pakeisti, o su juo pasikeis ir tarpusavio santykis. Guoda pasakoja, kad mokytojai jaučiasi itin atsakingi už savo auklėtinius, įsijaučia, serga už juos, nori, kad jiems pasisektų, tad neretai kokio nors kūrybinio žaidimo metu klasės auklėtoją reikia kiek prilaikyti, kad leistų vaikams patiems patirti ir sėkmę, ir nesėkmę, išgyventi kūrybos ir atradimo džiaugsmą, suteikti jiems šimtaprocentinę atsakomybę už jų įsitraukimą, pastangas, padarytus ar nepadarytus darbus.

„Vienoje gimnazijoje didžiųjų „Whatansu“ žaidynių metu iš taško A į tašką B bendraklasiai turėjo judėti būtinai susikibę už rankų. Matydamos užduoties suglumintų mokinių veidus, mokytojos ėmėsi iniciatyvos: „Vaikai, greitai! Stojam į eilę! Susikimbam!“ Dar kartą šūkteli ir dar, o vaikai negirdi, nes daug triukšmo, daug veiksmo, neaišku, kur žiūrėti, ką daryti. Pamenu, pamaniau, kad šiuo atveju labai padėtų kantrybė, tad ėmiau ramiai kartoti: „Dabar visi susikimba rankomis. Dabar visa klasė susikimba rankomis.“ Kartojau tol, kol jiems pavyko! Smagiausia, kad be jokios dramos ir pasipriešinimo. Dar labai svarbu pabrėžti, kad kalbėti būtina teiginiais. Atrodo, toks elementarus dalykas, visi tai žinome, o automatiškai išeina: „Vaikai, kodėl jūs dar nesusikibę rankomis?“ Tas neiginio priešdėlis pratęsia veiksmą, ir vaikai lieka nesusikibę. Žmogaus pasąmonė nepriima žodžio „ne“, tad kalbėdami teiginiais, sąmoningai stebėdami savo kalbą, save ir vaikus, teigiamo pokyčio ar trokštamo rezultato sulauksime gerokai greičiau“, – šypsosi Guoda Venciūtė.

Žaidimai klasėje būtini

Mokyklose stengiantis įgyvendinti ugdymo programas labai mažai laiko lieka pokalbiams apie jausmus, savijautą. Mokytojų pastangos, įspraustos į pamokos laiko rėmus, dažnai lieka bevaisės – vaikai nelabai noriai leidžiasi į kalbas apie savo jauseną, pasislepia už žodžių „normaliai“, „gerai“, „nežinau“, neturi įpročio arba bijo atvirauti. Laiko bandyti dar ir dar kartą stinga, todėl patyriminių stovyklų vadovė G. Venciūtė pataria prie vaikų prieiti per žaidimus.

„Nepavykti negali, – šypsosi ji. – Rekomenduoju užsiėmimą „Upė“. Kartais mes jį pasitelkiame siekdami sužinoti vaikų tikslus ir svajones, tačiau jį galima panaudoti ir kita klasėje aktualia tema, tik labai svarbu, kad klasė žaistų tyloje. Pirmu atveju klasiokai turėtų surašyti savo svajones ant lapelių: viena svajonė – vienas lapelis. Tuomet visi turi tam tikrą sutartą kiekį savo svajonių sudėti į vieną bendrą eilę ir vis mažinti jų skaičių. Pavyzdžiui, jeigu į eilę sudėta 50 svajonių, visai klasei tyloje reikia susitarti ir atsirinkti 30, tada 20, ir taip eliminuoti visas, kol liks viena visus klasės narius vienijanti ar džiuginanti svajonė. Koks žaidimo tikslas? Visi kartu vaikai ras klasę vienijantį dalyką, išsiaiškins, kuo yra panašūs ar kuo skiriasi, išsigrynins bendrą tikslą. Pagaliau, paaiškės, kad panašumų jie turi daugiau negu skirtumų, kad daugelis dalijasi tokiomis pačiomis svajonėmis, tik nebūtinai apie tai žinojo iki šiol. Vėliau seka refleksija – mokytoja, perėmusi iniciatyvą, galėtų pasikalbėti su vaikais apie tai, kas buvo surašyta ant lapelių, kodėl jiems tie dalykai svarbūs, ar lengva susitarti be žodžių. Vis svarstau, kaip būtų tobula, jei per klasės valandėlę atsirastų laiko žaisti tokio pobūdžio žaidimus ir paliesti vidinį mokinių pasaulį, pagerinti jų tarpusavio santykius, o ne tik kalbėtis apie mokyklinius reikalus.“

G. Venciūtė pamena savo potyrius panašų žaidimą žaidžiant su mama stovykloje „Širšių lizdas“. „Pildėme viena kitai gyvenimo stiliaus knygeles ir viename puslapyje radome užduotį surašyti 100 dalykų, ką norėtume nuveikti kartu. Galvojau, apie ką gi aš svajoju? Tarsi labai daug dalykų, bet jie tokie paprasti ir kasdieniai, argi čia dabar rašysiu? Tada parašiau nedaug, galvojau, pabaigsiu, kai grįšiu namo. O mama stovyklos pabaigoje įteikė man savo knygelę, ir kai perskaičiau, ką ji norėtų su manim nuveikti, pamačiau, kad tai lygiai tie patys paprasti dalykai, apie kuriuos galvojau ir aš: pasėdėti terasoje ir suvalgyti kartu pyragėlį. Tai buvo miela ir labai jautru. Gaila, kad dažnai paprastas, mažytes svajones nuvertiname, pamirštame arba nurašome kaip nereikšmingas,“ – pasakoja G. Venciūtė. Ji svajoja, kad tokius santykius gerinančius žaidimus žmonės prisimintų žaisti visur – ne tik mokykloje, bet ir namuose ar darbovietėje, nes daug kuriančios galios turi paprasti, bet pasakyti, o ne nutylėti dalykai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją