Kaip perkūnas iš giedro dangaus
Juodasis scenarijus išsipildė vienai kauniečių šeimai. Žinia, kad jų dvyliktokas sūnus, kuriam iki pilnametystės likę vos du mėnesiai, jau keletą metų vartoja stiprius narkotikus – amfetaminą ir metamfetaminą, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Nors tėvai pastebėdavo keistoką sūnaus elgesį – nerimą, miego sutrikimus, nemotyvuotą pyktį dėl smulkmenų, nepakankamą dėmesį mokslams, šie simptomai būdavo „nurašomi“ audringam paauglystės laikotarpiui.
Ir tik visiškai atsitiktinai pamatę sūnaus susirašinėjimą el. pašte apie planuojamus naujus pasilinksminimus, kuriuose bus naudojamas „vitaminas“, jie suprato tikrąją tokio elgesio priežastį.
„Vartojau ir vartosiu“
Galime tik įsivaizduoti didžiulį stresą, kurį patiria niekada anksčiau su tokio pobūdžio reikalais nesusidūrę tėvai. Atrodytų, tą stresą turėtų palengvinti paauglio netinkamo elgesio pripažinimas, atgaila, taip pat pasiryžimas ateityje narkotikų nebevartoti.
O ką daryti, jeigu paauglys agresyvus, mano, kad narkotikus vartoti normalu, siūlo nesikišti į „ne savo“ reikalus, pyksta dėl tėvų paskirto „namų arešto“ ir žada, „jeigu su juo taip elgiamasi“, narkotikus vartoti ir ateityje?
Reikalinga greita ir tiksli tėvų reakcija
Gydytojas psichiatras biomedicinos mokslų daktaras Aurelijus Veryga sako, kad ši situacija, nors ir labai nemaloni ir sudėtinga, nėra išskirtinė – tokių atvejų ne vienas ir ne du. Plaukų rautis nereikėtų, bet reikia imtis ryžtingų veiksmų, kurie yra efektyvūs ir dažnai sukuria gerą rezultatą. Tiesa, vis dėlto kiekvienas toks atvejis yra individualus ir reikalaujantis individualių sprendimų.
Tai, kad tėvai vaikui paskyrė „namų areštą“, paauglys narkotikų nevartoja keletą savaičių (tiesiog negali jų gauti), jo fizinė ir psichinė būklė pagerėjusi, pasak dr. A. Verygos, rodo tinkamai pasirinktus pirmuosius žingsnius.
Tačiau jis pabrėžia, kad geriausią rezultatą sukuria kryptingi kompleksiški veiksmai – nors labai svarbu užkirsti narkotikų gavimo kelius, ne mažiau svarbu kartu su paaugliu pamėginti atrasti motyvaciją nevartoti narkotikų.
Svarbu nepabijoti kreiptis pagalbos
„Jeigu paauglys užstrigęs neigimo, atmetimo stadijoje, svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris jam įdomus, turi autoritetą. Geriau, jei tai būna šeimos draugas, tiesiog draugas, žmogus truputį iš šalies, kuris gebėtų padėti atrasti ir paskatinti tą motyvaciją, o tai reiškia, padėtų narkotikų vartotojui pažvelgti į save iš šalies, pamatyti pasikeitusį save, pasikeitusį savo elgesį ir suprasti tikrąsias narkotikų vartojimo pasekmes. Tai visada tam tikras menas, tam tikra kūryba, kai tu turi rasti priėjimo būdus, tinkančius būtent dabar, būtent tam žmogui. Taip pat reikia mėginti paaugliui padėti atrasti kitus interesus, kitą veiklą, nesusijusią su narkotikais“, – teigia medikas.
Anot dr. A. Verygos, universalus patarimas būtų kreiptis į specialistą, kuris turi tokios patirties, psichologą ar psichiatrą. Jeigu vykti atsisakoma, reikia nepabijoti vienaip ar kitaip pasiekti, kad tas paauglys pas specialistą vis dėlto patektų. Kai pamatoma, kad specialistas – ne koks priešas, labai dažnai kitą kartą vykstama netgi noriai.
„Daugumoje tokių situacijos esama priklausomybės nuo narkotikų problemų, ir čia profesionali pagalba gali padėti jas įveikti“, – sako dr. A. Veryga.
Jis pabrėžia, kad nevertėtų džiaugtis, išsiaiškinus, iš kur paauglys ar vaikas gauna narkotikų, ir užsitikrinus, kad būtent iš ten narkotikų jis nebegaus.
„Prieinamumas tikrai didelis, ir jeigu tik pradedama ieškoti, paprastai ir randama, – įsitikinęs medikas. – Todėl svarbiausia – padėti tam žmogui susivokti, atrasti motyvaciją keisti savo elgesį ir palaikyti, kai problemų su narkotikais turintis asmuo rodo interesą keistis“.
„Reikia atrasti tas priemones, kurios geriausiai veikia. Tai gali būti ir profesionali psichologinė pagalba, ir išvykimas, jeigu tik yra galimybė, į naują vietą, su aiškiai numatytu priežiūros mechanizmu ir veiklos programa. Esama reabilitacijos programų, daugeliu atvejų geras sprendimas būtų pasirinkti darbą ir gyvenimą su kitais nuo priklausomybių sveikstančiais asmenimis, reiktų ryžtingai tomis galimybėmis pasinaudoti. Žinoma, tai veiks tuomet, kai narkotikų vartotojas jau supranta savo problemą ir pats siekia ją išspręsti. Dažniausiai narkotikų vartotojams būdingas manipuliacinis elgesys, beveik visada meluojama. Labai svarbu suprasti, kad toks elgesys – įprastas turint priklausomybių. Palaipsniui artimieji paprastai išmoksta atsirinkti, kas yra kas, o narkotikų nebevartoti nutarę asmenys liaujasi ir meluoti bei manipuliuoti“, – pasakojo dr. A. Veryga.
Priežastinis ryšys
„Narkotikų, kaip ir bet kokių chemikalų, vartojimas atspindi gyvenimo būdą“, – įsitikinęs daugiau kaip 20 metų narkotikų vartojimo ypatumus ir pasekmes tiriantis psichiatras Darius Diržys.
„O kada susiformuoja atitinkamas gyvenimo būdas, susiformuoja ir tam tikros jo pasekmės. Neretai ne cheminė medžiaga, o suformuoti ir susiformuoti įgūdžiai, požiūris, visa asmenybės raida lemia vienokius ar kitokius pasirinkimus. O narkotikų vartojimas prisideda vėliau, jau kaip tam tikros ydingos gyvensenos pasekmė, išraiška“, – neabejoja D. Diržys.
Pasak jo, šeimoje situaciją turi valdyti vyresnieji, deja, tai ne visada pavyksta.
„Labai dažna šiuolaikinės šeimos problema – tėvai tiesiog nėra autoritetai savo vaikams, nesugeba būti tais autoritetais. Kuomet paaugliai „perauga“ tėvus ir pradeda diktuoti savo sąlygas, atitinkamos būna ir pasekmės“, – įsitikinęs psichiatras.
Reikalinga patirtis
Suprasti priežastis, kodėl paauglys sūnus ar duktė vartoja narkotikus, svarbu, bet dar svarbiau žinoti, kaip elgtis tokiose situacijose. D. Diržys sako, kad reikia bandyti sumodeliuoti asmeniui jo gyvenseną.
„Gal tai skamba truputį primityviai, reikia kiek pakreipti jo gyvensenos scenarijų. Sudaryti tokį socialinių priemonių planelį, žinoma, pagal individualų atvejį. Geriausia, jeigu tai būtų daroma kartu su tokios patirties turinčiais specialistais. Ne tiek svarbu, ar tai psichiatras, ar kitos profesijos atstovas, svarbu, kad jis turėtų patirties ir būtų sukaupęs tam tikrą žinių būtent darbo su narkotikų vartotojais srityje“, – sako D. Diržys.
„Supaprastintai tariant, taktika yra tokia: jeigu esama intoksikacijos, pirmasis žingsnis, atsižvelgiant į tai, kokios vartotos medžiagos, gali būti medicininis. Galbūt dar reikia padėti įveikti nemigą, psichozę. Taigi pirmasis žingsnis – asmens psichikos stabilizavimas, nusiraminimas, atribojimas nuo vartotos medžiagos. Ir tik po to taikomas toks tolesnis asmens gyvensenos modeliavimas, mediciniškai tariant, supervizija, bet esmė ta pati“, – sako D. Diržys.
Ką daryti, jeigu pagalbos atsisakoma?
Pasak D. Diržio, kai atsisakoma vykti pas specialistą, tėvams svarbu nesuteikti paaugliui jokios kitokios alternatyvos, kaip tik vizitas pas specialistą.
„Atstūmimo atveju galima truputį sumanipuliuoti, pasakyti, kad vyksime pasitarti, ir panašiai. Labai dažnai būna – kokiu nors būdu vaiką ar paauglį pavyksta įkalbėti atvykti, jis ateina priešiškai nusiteikęs, bet po poros gražių atvirų pokalbių požiūris labai pasikeičia. Ir to pradinio postūmio atvykti dažnai pakanka pakeisti visai tolesnei įvykių eigai. Žinoma, tai neįvyksta per vieną kartą. Reikia laiko, kryptingų ir nuoseklių veiksmų“, – sako D. Diržys.
Kodėl paslysta vaikai?
Gyvename laikmečiu, kuriame sukurti ir išlaikyti darnius santykius šeimoje sudėtinga. Spartesnis negu kada nors anksčiau gyvenimo tempas, dirginanti „išmaniųjų“ medijų aplinka, arši konkurencija profesinėje sferoje, netikrumas dėl ateities lemia, kad gyventi turtingą dvasinį- emocinį, taip pat visavertį šeimos gyvenimą tampa sudėtinga.
Ilgi tėvų viršvalandžiai, gyvenimas nepilnose arba naujai sukurtose šeimose lemia, kad daugelis vaikų ir paauglių negauna pakankamai būtino tėvų dėmesio ir rūpesčio. O jeigu tėvai nepadeda vaikams susikurti tinkamos dienotvarkės, nepaskatina užsiimti prasminga laisvalaikio veikla (kad ir sporto treniruotėmis), paaugliui ar vaikui lieka gausybė laisvo laiko. Visada esama rizikos, kad tas laikas bus išnaudotas netinkamai.
Žinoma, tai tik keletas iš daugelio rizikos veiksnių. Polinkis į socialines deviacijas tikriausiai gali būti ir paveldėtas, ir nulemtas dar ankstyvoje vaikystėje sukurto nesaugaus santykio su pasaulio. O to polinkio realizaciją gali paskatinti mokyklos ar kiemo draugai. Ir atvirkščiai – gerų draugų turėjimas, užsiėmimas sau patinkančia prasminga veikla gali lemti, kad polinkis į socialines deviacijas niekada nebus realizuotas, o gyvenimas liks nesugadintas.
