aA
Nuodingas strėles laidyti moka ne tik suaugusieji. Vaikai ir paaugliai taip pat pasako tėvams nemalonių dalykų. Ir ne taip svarbu, sąmoningai ar ne – girdėti apie save karčią tiesą (arba pusiau tiesą) niekam nemalonu. „Vaikų lūpomis ištariama ne absoliuti tiesa, o tik dalinė", - tikslina psichoterapeutė Darja Krymova.
Pokalbis
Pokalbis
© Corbis

"Vis dėlto išgirstus žodžius „tu pikta“, „tu blogas“ priimame kaip objektyvią mūsų asmenybės charakteristiką. Tas skausmingas priėmimas – susierzinimas, kartėlis, pasimetimas – trukdo pastebėti, kad be agresijos vaiko žodžiuose yra ir svarbus pranešimas - tai, kas privertė juos prabilti ir pasakyti tą skausmingą tiesą, kuri jaudina ir juos pačius“, - sako psichoterapeutė.

Taip suaugusysis, liūdnai jaučiantis, kad jis nėra įdomus, anksčiau ar vėliau išgirs, kaip vaikai patvirtins šį jo skausmą.

Visi tėvai žino, kaip giliai širdį paliečia toks „paprastas“ konstatavimas: „jūs seni“, „tu stora“, „su tavimi nuobodu“... Vaikai kalba tiesą, kaip pagrindą imdami realius (bent jau mums) dalykus. Bet ne visą tiesą – perdėtą, padidintą sakytum per padidinamąjį stiklą. Kyla nemalonus jausmas, kad tave kiaurai mato tie, prieš kuriuos visuomet norėjosi atrodyti nepriekaištingai.

„Mūsų vaikai mus pažįsta geriau, nei mes galvojame, - tęsia psichologė. – Kai jie tai demonstruoja, sunaikindami mus savo pastabomis, mes tai priimame sunkiai ir, deja, neretai pasiduodame pagundai atsakyti agresija į agresiją.“

Didelis pilvas, maža krūtinė, nemadingi drabužiai... Jie įsigudrina užčiuopti būtent tuos taškus, kuriuose slypi mūsų kompleksai. Ir tai suprantama: mūsų vaikai ne tik mus myli, bet ir mus tiria, jausdami ir tai, ką norėtume paslėpti.

„Pagal mūsų reakciją jie tikrina savo intuiciją, - „Psychologies“ sakė vaikų psichologė Irina Chomenko. – Be to, vaikai nori įsitikinti, kad tėvai gali susidoroti su tais dalykais, kuriuos tikriausiai patys paveldėjo iš jų“.

Neretai šiurkštumas ir net žiaurumas, su kuriuo vaikas kalba apie tėvų išorę, slepia jo norą nustoti nerimauti dėl savo paties svorio ar veido bruožų: „Jei mama netgi didžiuojasi savo kumpa nosimi, ir aš galiu nesijaudinti“; „Jei tėtis ne supermenas, bet vis dėlto patinka žmonėms ir apskritai patenkintas savimi, tai ir man viskas bus gerai“.

Už jų žodžių gali slypėti ir Edipo komplekso pagimdyta konkurencija su savo lyties tėvu: vaikas menkina jo privalumus, kad patrauktų sau kito tėvo dėmesį. Kristina su šypsena prisimena savo septynmetės dukros žodžius: „Mūsų mokytoja tokia graži, kad, jei tėtis ją pamatytų, jis iš karto vietoje tavęs vestų ją!“

Taip pat atvirai „konkurentą“ pašalinti nori penkerių-vienuolikos metų berniukai, kurie ne be pasitenkinimo nurodo savo tėvų netobulumus. „Tėti, tavo pilvas kaip Šreko!“ – mesteli aštuonerių metų Miglė. Vis dėlto tėtis randa savyje jėgų atsakyti: „Nežinau, bet mamai patinku toks, koks esu!“ Ir ši frazė užkerta kelią provokacijai.

Paaugliai turi parengę dar daugiau niekinančių frazių tėvų išvaizdos atžvilgiu. Ir jos dar skaudesnės, nes sakoma žinant, ką kalba. Šiandien vaikai neretai pajuokia tėvų bandymus „jaunintis“, lygintis su jaunais, o paaugliai tai ištveria ypač sunkiai.

„Jų kandžios pastabos šia tema – tai ir protestas prieš kartų ribų pažeidimą, ir tėvų, galinčių pretenduoti į seksualinius savo vaikų konkurentus, demaskavimas, - svarsto D. Krymova. – Tai jų iššūkis: „Pažiūrėkite į savo kūną: jam jau ne dvidešimt; dabar mūsų eilė būti jauniems!“

Paaugliui svarbu jausti distanciją suaugusiųjų atžvilgiu, jos nebuvimas erzina.

„Aš galiu apsivilkti mini sijoną, bet mama nepasakys man, kad tai gražu arba, tarkim, nepadoru, - sako keturiolikmetė Aušra. – Ji tik padejuos, kad pati tokio sijono nebeužsivilktų!“

Čia jau vienas žingsnis iki nemalonios pastabos apie mamos formas ir apsirengimo manierą.

Net jei jus labai įskaudino vaiko pastaba, blogiausia, ką galite padaryti – atsakyti tuo pačiu.

„Vaikui tai gali tapti didele trauma, - perspėja psichologė, - Net jei pasakėte tai juoko forma ir nenorėjote nieko blogo. Norint atsakyti teisingai, reikia išgirsti, ką iš tikro vaikas norėjo pasakyti ir rasti tokius žodžius bei toną, kurie atitiktų jo amžių bei jo pastabos esmę. Atsakyti reikia ramiu, pasitikinčiu tonu, geranoriškai, bet ne pataikaujamai.“

„Kažkada mano aštuonerių metų sūnus pasakė: jei tu mokytumeisi mano mokykloje ir mokytoja išgirstų, kaip tu prie vairo keikiesi, tave iškart išvarytų“, - pasakoja trisdešimt devynerių Neringa. – Pamaniau: „Šaunuolis!“ Juk jam neleidžiame sakyti šiurkščių žodžių. Tačiau neradau, ką jam atsakyti, tiesiog nusijuokiau ir pakeičiau temą“.

Keliais žodžiais vaikai mums iškelia tuos auklėjimo trūkumus, kurių mes, suaugusieji, niekaip neišvengiame kasdieniame gyvenime. Ir dažnai, stebėdamiesi jų pastabumu, sutrinkame nežinodami, ką atsakyti.

Nepagrįstos bausmės ir netikėtas jų atšaukimas; taisyklės, kurių nesilaiko tas, kuris jas sukūrė; tėvų nuomonės auklėjimo klausimais išsiskyrimas... Šį mūsų įprastų „silpnųjų vietų“ sąrašą galima dar tęsti. Vaikas gaudo viską, kas tik su juo susiję. Ir kai tik jis mato spragą tėvų auklėjime, naudojasi ja savo paties interesams. Tačiau vaikai stato tėvus į nepatogią padėtį ne tik dėl naudos sau.

„Tėvų nenuoseklumas sukelia vaikui nesaugumo jausmą. Kad jaustųsi saugus, vaikui reikia suprasti įvykių raidą remiantis tvirtomis taisyklėmis ir orientyrais“, - sako šeimos psichoterapeutė Katerina Chmelnickaja. – Štai kodėl niekada nereikia palikti tokių žodžių be atsako. Tėvams reikia pripažinti savo klaidą, bet neužsiimti saviplaka. Bereikalingai išreiškiamas gailėjimasis gali suteikti vaikui progą pervertinti savo paties autoritetą. O jis nieku būdu negali užimti teisėjo pozicijos. Jis turi ir toliau manyti, kad jo tėvai tikrai žino, kas bus geriau vaikui“.

Taigi tėvai gali pripažinti: „Panašu, kad tavo žodžiuose yra tiesos, nors tu ir perdedi“, arba „Taip, galbūt čia aš šiek tiek paskubėjau...“

Iš savo vaikų mes reikalaujame teisingumo, o kai jie susiduria su mūsų pačių melu, juos tai sutrikdo. Tėvų apgavystė, mano vaikų psichologas Vladimiras Leuševas, „gali būti pateisinta tik jei jos tikslas – apsaugoti vaiką, nors ir laikinai, nuo pernelyg stipraus sukrėtimo. Kur kas mažiau teisūs tėvai, kurie slepia kokią nors esminę jam informaciją, pavyzdžiui, apie jo kilmę arba apie tai, kas su juo vyksta (mokyklos ar gyvenamosios vietos pakeitimas, persikraustymas pas močiutę...)“.

Jei vaikas mus pagauna meluojant gyvenimiškose situacijose... geriau, nugalėjus nesmagumo jausmą, pripažinti: mes veikiausiai taip pasielgėme iš tingulio ar baimės. Tokių žmogiškų silpnybių supratimas padės vaikams suprasti: mūsų gyvenime mažai beviltiškai juodų ar nepriekaištingai baltų dalykų.

„Taip daryti nevalia!“, „Juk tu pats pažadėjai!“ Deja, mes patys elgiamės ne pagal taisykles, būname nemandagūs, nesilaikome pažadų. Priimti ir pripažinti tokius priekaištus visuomet labai sunku. Ypač tėvams: kaip nesinori pasirodyti tuo, kas rodo vaikui blogą pavyzdį!

Už išvažiavimą į priešingą eismo juosta iš 48 metų Aleksandro buvo atimtos teisės. Apie ką jam lediniu tonu ir priminė jo penkiolikmetis sūnus, nutraukęs tėvo paskaitą apie tai, kad nusirašinėti per kontrolinius – negražu. O trisdešimt aštuonerių Eglei teko išklausyti savo septynmetės dukros priekaištą dėl to, kad negražu pusę dienos pliurpti telefonu, kai vaikui buvo pažadėta kartu nueiti į zoologijos sodą.

„Vaikai lipdo savo pačių asmenybę ir tam tikrina „statybinių medžiagų“ patikimumą – tas gyvenimiškas ir moralines vertybes, kurios svarbios jų tėvams, - aiškina I. Chomenko. – Vaikai nori suprasti, kiek šios taisyklės ir vertybės veikia, kodėl tėvai jas pažeidžia. Jei toks pažeidimas vienetinis, jie apsiramina darydami teisingą išvadą: niekas šiame pasaulyje nėra tobulas. Jei vis dėlto panašūs incidentai kartojasi, jiems prireiks paaiškinimų, kas vis dėlto vyksta.“

Taip keturiasdešimt penkerių Marijai, kaltinančiai paauglę dukterį egoizmu, teko rimtai pasikalbėti su ja apie tai, kodėl ji pati su savo motina matosi ne dažniau nei kartą per metus.

Užgaulūs vaikų žodžiai suteikia mums skausmo ir suteikia pagrindo susimąstyti: apie kokius mūsų trūkumus jie kalba – realius, menamus, perdėtus?

„Suprasti, kiek teisingas mūsų portretas, kurį piešia vaikai, visuomet labai sunku, - sako D. Krymova. – Reikia atkreipti dėmesį į kelis momentus: kas toji dygi frazė – reakcija į konkrečią nuoskaudą? Ar ji kartojasi? Ar jaučiate, kad ji teisinga, ar kad visiškai neteisinga? Viena galima pasakyti tiksliai: jums būtina rasti laiko, norint tai apgalvoti“.

Šiek tiek nusiraminę turime leisti vaikui suprasti, kad jį išgirdome („Taip, tavo žodžiuose esti dalis tiesos, dabar suprantu, kas tave jaudina“), o paskui atkurti tvarką („Vis dėlto tai, kaip su manimi kalbi – neleistina, pasistenk kalbėti geranoriškai“). Ir galiausiai mums reikia prisiminti, kad išpuoliai prieš tėvų įpročius ir gyvenimo būdą, vertybės ir trūkumus padeda vaikams ir paaugliams palaipsniui atitolti nuo mūsų ir pradėti savo suaugusiųjų gyvenimą.

„Taip vaikai išsiaiškina, kas iš tėvų bagažo jiems tinka, kad integruotų į savo gyvenimą, o ko atsisakys, - sako raidos psichologė Samira Pavlova. – O tėvams visuomet verta atsiminti, kad vaikai ir suaugę ne antagonistai ir ne priešai, jiems svarbu pažinti kits kitą“.

Užgaulūs žodžiai iš mūsų „kūdikių“ lūpų tik dar kartą primena mums seną tiesą: tik tėvų meilė būna akla. Apie vaikų meilę to nepasakysi.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pati išgyvenusi pragarą, perspėja kitus: į mokyklas įsileido sektą, sąraše – ir prestižinės ugdymo įstaigos (244)

Iš pradžių viskas prasideda nuo nekaltai atrodančių kvėpavimo, jogos ir meditacijos pratimų....

Lietuviai dėl atostogpinigių nepersistengia: gerai gyvename, kai nebereikia galvoti apie 10 eurų (57)

Tinkamai pasirinkus atostogų laiką, galima gauti didesnį atlyginimą, nes atostoginiai pinigai...

Koronavirusui sparčiai plintant už Kinijos ribų, mirčių skaičius toliau auga Italijoje uždaromi miesteliai; papildyta (86)

Kinijoje mirusiųjų nuo naujojo koronoviruso infekcijos pirmadienį padaugėjo iki 2 592,...

Orai: ciklonai apsiraminti nežada (8)

Pirmadienį vėjas rims. Tik kai kuriuose rajonuose vakarinių krypčių vėjo gūsiai užsiliks iki...

Susirgus įprastos mitybos taisyklės negalioja: dietistė įvardijo, kokios klaidos tik apsunkins savijautą (20)

Sergančiųjų gripu vis daugėja, o peršalimo simptomai – itin dažni palydovai visą žiemą....

Kinų bendrovės: mes neišgalime mokėti darbuotojams (45)

Vis daugiau privačių kinų bendrovių mažina atlyginimus, vėluoja sumokėti algas arba apskritai...

Plokščios Žemės šalininką pražudė savadarbė raketa: norėjo savomis akimis „patikrinti“ planetos apvalumą (30)

Vienas Kalifornijos gyventojas, sakęs, kad nori nuskristi iki kosmoso pakraščio ir savomis akimis...

Vyrą Vidą palaidojusios Rimos Antonovienės gyvenime netrūksta permainų (51)

Neseniai vyro Vido Antonovo netekusi Rima Antonovienė sako, kad pokyčių jos gyvenime netrūksta....

Fatima Bhojani

Sėkmės istorija valstybėje, kurioje sėkmės istorijų reta

Kaip atgijo Talibano nuniokotas Svato slėnis.

Sabonio dvigubas dublis nepradžiugino skaudžiausią nesėkmę per 30 metų patyrusių „Pacers“ (6)

Košmarišką vakarą NBA pirmenybėse išgyveno Indianos „Pacers“ (33-23) ekipa. Indianapolio...

|Maža didelių žinių kaina