Neseniai pradėjau skaityti vienas po kito jūsų patarimus žmonėms ir
vis pagalvodavau, kad parašysiu ir aš Jums, nes labai noriu jaustis
laiminga ir džiaugtis gyvenimu.
Tėčio niekada neturėjau, nes jis paliko mus su mama dėl kaimynės. Mama pradėjo labai gerti dėl to, tapo alkoholike, niekas jai nerūpėjo, darbe išdirbdavo keletą mėnesių, o paskui gėrė, kol turėjo pinigų. Jei ne močiutė, kuri gyveno kitame bute tame pačiame name, nežinau kas vestų mane į darželį, kas aprengtų ar duotų šaukštą sriubos. Galų gale močiutė liepė motinai važiuoti į užsienį, kad susirastų darbą, pakeistų aplinką ir susitvarkytų gyvenimą. Ji išvažiavo dirbti į užsienį, ten susirado vyrą, ištekėjo, atrodė per laiškus viskas nuostabu, tačiau kai važiuodavau pas ją vasarom, matydavau tą patį vaizdą kaip ir gimtajame mieste, tik šiuo atveju gerdavo dviese, užgerdavo, prarasdavo darbus ir gerdavo. Aš net neprisimenu kaip tomis vasaromis gyvendavau, prisimenu eidavau su vienu iš jų į parduotuvę, nes jiems reikėjo alkoholio ir aš paimdavau saldumynų, guminukų, čipsų, turbūt taip ir pragyvendavau vasaras. Grįžtant į Lietuvą mama maldaudavo močiutei nieko nepasakot, kad jie keisis, kad ji nori, kad močiutė ją mylėtų, kad ji šį kartą susitvarkys ir taip toliau.
Tačiau toliau buvo dar blogiau, nuo mano gimtadienio patėvis pradėjo mane tvirkint, mamai nieko nesakydavau, nes prigąsdindavo ir žadėdavo, kad tai paskutinis kartas ir nupirks man dviratį ar dar ką nors. Išdrįsau antroje klasėje močiutei papasakot, ji daugiau neišleido manęs pas mamą, su ja irgi nustojo bendrauti. Mama nepatikėjo, kad patėvis taip su manim elgėsi, neva, tai neįmanoma, jis nuostabus žmogus.
Tačiau ar jie susipyko ar ji patikėjo, mama su juo išsiskyrė, grįžo trumpam į Lietuvą, atrodė pasikeitusi, rado darbą, bet po metų vėl tie patys cirkai prasidėjo. Po kurio laiko pati nusprendė vėl išvažiuoti, tačiau į kitą šalį, nei kur prieš tai su patėviu gyveno. Iš laiškų atrodė viskas vėl gražu, tačiau pinigų mes kaip ir prieš tai nematėme, taip ir šį kartą nematėme. Po kelerių metų viena jos draugė rado mane viename socialiniame portale ir viską papasakojo, kad gyvenimas pas ją verda kaip Lietuvoje. Gyvenu su močiute, motina paskambina tik kartą per pusmetį, dažniausiai prašo pinigų paskolint arba paverkt kaip jai bloga.
Turėjau porą rimtų draugų, tačiau su abiem po 4 metų išsiskyrėm, su vienu nes nebuvau pasiruošus 20 metų su juo pradėt gyvent, su kitu, nes jis man pasakė, kad kol kas apie gyvenimą kartų nemąsto.
Vėliau paskutiniame universiteto kurse susipažinau su visiškai kitokiu vaikinu nei buvau pratus bendraut, mokyklą baigė, bet niekur nestudijavo, dirbo bet kokius papuolusius darbus, arba nedirbdavo, ant mamos sprando sėdėdavo ir su draugais išgerdavo. Bet man galvelėj aptemo ir 24 metų pamilau tokį žmogų. Pradėjau tik su juo būt, su draugais atsisakydavau susitikt, neva neturiu laiko ir panašiai. Po metų ne tik praradau beveik visus draugus, nes buvau su juo, bet dar ir pradėjau su juo gerti, pripratau prie įžeidinėjimų kai buvo girtas. Buvau nesveikai nuo jo priklausoma.
Jei ne darbas, turbūt iki šiol būčiau su juo, bet tik būdama darbe, toli nuo jo pamačiau koks menkysta jis yra ir kaip savęs nekęsdamas, kad jam nesiseka, jis tai užlieja alkoholiu ir išsilieja ant manęs, kad turiu magistro laipsnį ir turiu tikrai labai gerą darbą. Po Naujųjų supratau, kad negaliu taip gyventi, degraduosiu kartu su juo.
Bijau, kad paskutinių santykių pasekmė yra mano patirtos traumos vaikystėje, tik negaliu pati nuo viso to išsivaduoti.
Jaučiuosi viduje tuščia, nors įstojau į dar vienus mokslus, dirbu tame pačiame nuostabiame darbe, turiu vis dar gyvą močiutę, kuri manęs niekada nepaliko ir visada palaikė. Todėl ir labiausiai pykstu ant savęs, kodėl aš tokia tuščia jaučiuos? Kodėl grįžus namo mane pradeda viskas slėgti ir pradedu gerti vyną, kad pasijusčiau bent kiek gerai. Jaučiausi visada kitokia, bet po paskutinių santykių itin apėmė tuštumos ir beviltiškumo jausmas. Vienintelis dalykas į kurį kabinuos, tai yra darbas, iš jo išeinu paskutinė, nes tik čia esu vertinama, giriama.
Prašau patarkite kaip įveikti visą tai ir tapti laimingu žmogumi?
Dalia
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
KAIP GYVENTI SU TUŠTUMOS JAUSMU ?
Taip, jūs tikrai patyrėte traumų vaikystėje. Ir dėl to sieloje susiformavo tam tikra tuštuma. Toje vietoje, kur turėjo atsirasti mylinčių tėvų vaizdinys, kur gyventų „vidinio rojaus“ jausmas, yra tuštoka. Jūsų tėvai nėra kalti dėl to. Mama bandė tvarkytis su savo problemomis jai vieninteliu žinomu būdu- gėrimu. Tėvas nuėjo pas kitą moterį. Jūsų sielai neišnykti padėjo vienintelio žmogaus- jūsų močiutės- meilė. Ir tai buvo stebuklas.
Manau, kad jūs tikrai per stebuklą nedegradavote, juk jūsų mamos pavyzdys aiškiai parodė jums, kaip tai vyksta. Ir tai, jog turite gerą darbą, kuriame jaučiatės vertinama, ir noras išeiti iš priklausomybės nuo vaikino- visa tai irgi stebuklas.
Gyventi jums nėra lengva, ir tuštumos jausmas jūsų viduje tikrai palankus bet kada nusiristi ir pakartoti mamos gyvenimą. Tikriausiai , jūsų mama jautė panašų jausmą, ir kaip ir jūs dabar, kažkada ėmė gelbėti save reguliaria vyno taurele. Jei jūs tęsite tai, po poros metų galite rimtai įklimpti į tai, į ką buvo įklimpusi jūsų motina.
Tačiau ką jums daryti vietoj alkoholio? Tuštumos ir beviltiškumo jausmai reikalauja kažko, kas nei alkoholiu, nei maistu, nei darbu neužpildomi. Tas kažkas- pilnatvė, kuri iš esmės ir yra laimės jausmas. Jums reikia palaikyti save siekiant jo. Būtent siekiant, o ne būti pasiekusiai. Šio jausmo siekia dauguma žmonių. Kartais pavyksta jį pajausti. Kartais būni „beveik laimingas“. O kartais laimės kaip tikslo žmogus atsisako, tačiau gyvena blaiviame realizme, žemyn nedegraduodamas. Siekti, o ne manyti, kad jis turi būti jūsų juntamas- štai kas svarbu dabartiniu metu.
Jei jūs iš tiesų norite jaustis laiminga, jums reiktų priimti kaip startinį tašką, kad šiuo metu esate priklausoma. Iš dalies- nuo savo vaikino, iš dalies- nuo alkoholio, o iš dalies- nuo savo mamos likimo. Visai nepriklausyti nei nuo vieno iš jų – labai ambicingas uždavinys. Juk šiuo metu jūs turite trigubą priklausomybę.
Priklausote nuo savo vaikino jūs, tiesa, dabar mažiau, nei pradžioje. Jūs rašote :“ Pradėjau tik su juo būt, su draugais atsisakydavau susitikt, neva neturiu laiko ir panašiai. Po metų ... praradau beveik visus draugus, nes buvau su juo“. Taigi, jis užėmė beveik visą jūsų sielą, ir užėmė neatsitiktinai. Jausdama tuštumą jūs turėjote ją kažkuo užpildyti. Ir vietoje draugų bei draugių pasinėrėte į santykius, kurie žadėjo pilnatvę. Tačiau po kiek laiko, susiradusi darbą, jūs pamatėte, kad šitas žmogus ne visai tas, kuris galėtų padėti jums ją jausti. Juk jis pats greičiausiai bando kažką užpildyti savyje. Ir tuo pačiu negali tapti jums gyvenimo draugu. Nebent tokiu, koks buvo mamos vyriškis, kuris gerdavo su ja ir tvirkindavo jus.
Priklausote jūs ir nuo alkoholio, tiksliau, turite įprastinį jūsų šeimoje modelį : kai sunku- išgerk. Alkoholis užima tą vietą, kurią turi užimti šiluma ir meilė. Atsisakydama savo draugo jūs paliekate save be iliuzijos, kurią kėlė santykiai su juo. O alkoholis- toks mielas ir paprastas : mauk- ir šilta viduje bei galva apsvaigsta. Ir skausmas tampa bukesnis. Tačiau man atrodo, kad jūs tuo tikite vis mažiau. . Tarp eilučių jūs rašote, kad suprantate, jog vynas yra jūsų priešas. Ir kad jis nepadės jums nei atgauti viltį, nei pajusti džiaugsmą.
Priklausote jūs ir nuo mamos likimo. Ji savo gyvenimu tarsi parodė jums, kad moters dalia- viltis ir neviltis, pažadai ir jų nevykdymas, tuščios svajonės ir karti tikrovė. Pagal mamos gyvenimo scenarijų jums negalima džiaugtis.
O reikia tik mylėtis ir beviltiškai mylėti. Laimė šiame scenarijuje nenumatyta. Ir jums tai būtų labai paprasta : eiti mamos pėdomis ir galvos sukti nereikia.
Tačiau išeitis iš šių trijų priklausomybių yra. Ir pagalbininkų atsirastų. Kol kas verta prisiminti, kad jūsų sėkmės blyksniai- jūsų potencijos, sveikas jūsų sielos branduolys, kuris formavosi močiutės meilės įtakoje ir jūsų pačios padarytų pasirinkimų. Gal ir skaudžios, bet paauglystės pamokos nepraėjo jums veltui. Jūs išmokote nebepasitikėti pažadais, ypač jei juos duoda alkoholikai. Ir tuo pačiu jūs mokėsite nepasitikėti savo pačios bandymais nuraminti save, kai sakysite : nieko tokio, aš tik truputėlį išgersiu ir viskas. Ne, jūs žinote, kad alkoholikų žodžiai itin melagingi ir jokio „trupučio“ geriant jiems nebūna. Taigi, savęs jūs neapgausite.
Be to, jūs išmokote, kaip apgaulingi gali būti santykiai su vyrais. Ir kaip lengva yra prarasti save šiuose santykiuose. Ir kaip svarbu mylint vyrą išlaikyti savo draugių, interesų bei pomėgių ratą. Šitos pamokos padės jums ateityje nustatyti ribą, už kurios neįžengs net pats artimiausias jūsų žmogus.
Jūsų laukia keletas žingsnių. Jums reikia gerai jausti, ko jūs norite, o ko- ne, išmokti santykiuose pasverti, kiek duodate ir kiek gaunate. Jums reikia įvaldyti kitokius atsipalaidavimo ir nusiraminimo būdus. Pačiai sunku ištraukti save iš pelkės už plaukų. Todėl jums reikia blaivaus požiūrio iš šono į save - narkologo ir psichoterapeuto. Ir jums reikia išmokti save gerbti ir mylėti. Galų gale - tapti pačiai sau gera mama. Suartėti su savimi. Ir tik po rasti kitą artimą žmogų.
O kada atsiras tas žmogus – priklauso nuo jūsų išsilaisvinimo tempų. Juk šalia mūsų atsiranda būtent tokie artimi žmonės, kaip mes, nes jie atspindi mus pačius. Jeigu mūsų viduje ima rastis pilnatvė, džiaugsmas, sielos sveikata - tai ir partneriai mūsų būna sveikesni.
Tikiu, kad jūs tai priimsite ir perrašysite savo gyvenimo scenarijų nauju, optimistišku būdu.
Sėkmės jums.
