Skaitau Jūsų skiltį, ir riedant ašaroms norėčiau pasiguosti ne kažkokiam žmogui, draugui, o Jums, Jūsų skaitytojams.
© Shutterstock nuotr.

Šiuo metu esu 13 metų dukrytės mama. Lauktos, sunkiai išvydusios šį pasaulį mergaitės.

Taip jau išėjo, kad savo gimtuosius namus palikau 21 metų, baigusi studijas. Kadangi buvo labai prasti mano ir patėvio tarpusavio santykiai (jis nenorėjo, kad grįžčiau į jų su mano mama namus), netrukus ištekėjau, įsidarbinau. Po kiek laiko pajutau, kad laukiuosi. Tai buvo netikėta, tačiau labai nudžiugau.

Dukrytė gimė labai sudėtingai, tik išvydusi ją pagalvojau - kokia ji graži. Mylėjau ją.

Auginti dukrytę buvo sunku - mergaitė buvo labai nerami, turėjo sveikatos problemų. Augome. Aš įsidarbinau naujame darbe, ėmiau studijuoti naują specialybę ir labai tuo džiaugiausi. 

Gal tai ir buvo mano klaida, nes dėmesio trūko ir dukrelei, ir vyrui. Jis ėmė išgėrinėti, man teko derinti - šeimą - darbą - studijas universitete, galiausiai - vienai uždirbti šeimai. 
Žinoma, tapau daug jautresnė, kartais visiškai neturėjau jėgų, sušlubavo sveikata. Dirbau toliau. Buvo skaudu, kad niekas nepadeda, bet ką padarysi.

Dukra augo, konfliktai šeimoje tai aprimdavo, tai kildavo vėl. Jaučiu, kad prarandu dukrą - ji ėmė susitikinėti su draugais, būti iki išnaktų. Apie kokį susitarimą buvo galima kalbėti? Sako - susitvarkyk savo gyvenimą. Bandžiau tvarkytis, išsiskyriau su vyru, kurio netrukus dukrai ėmė reikėti.

Pabandėm dar kartą gyventi drauge. O dukra, ima atrodyti, tėvą gerbia labiau nei mane - jie ir pasibara, ir susipyksta, tai vėl susitaiko. Vadina tėčiu, tėveliu.

O aš deja tik jos gyvenimo darkytoja, nestabilios psichikos durnė (taip ji sako), nes vieną dieną būnu pikta (kai dukra ko nors neatlieka, o namuose nedaro nieko), kitą - gera (kai ką nors nuperku ar jai pataikauju). Jau esu pripratusi girdėti, kokia aš nenormali, "krv"......buvo ne kartą man trenkusi, atėmusi asmeninius daiktus, kuriuos vėliau aišku grąžino.  Kartais nėra jėgų net kvėpuoti, o kaip gyventi toliau - nebežinau.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAIP NETAPTI AUKA?

Iš pirmų jūsų laiško eilučių man pasirodė, kad esate aukos vaidmenyje. Tai jautėsi iš ypatingai tragiško jūsų laiško tono, kur jūs aprašėte, kaip palikote tėvų namus būdama 21 metų, kokie sunkūs buvo santykiai su patėviu, kaip sunkiai gimė dukra, kaip sunku buvo ją auginti ir kaip klostėsi jūsų santykiai su vyru. Viskas buvo sunku. Ir po to sekė suprantama išvada - jūs tapote jautresnė, sušlubavo sveikata...

Tipiškos aukos istorijoje tuomet sektų liūdnas prisipažinimas apie tai, kad ir toliau gyvenate su vyru, ir toliau kenčiate. Juk aukos vaidmuo reiškia, kad kančių neturi mažėti. Jos tik turi keisti savo pavidalą. Toks jau gaunasi tipiškas kenčiančios moters gyvenimo scenarijus.

Tačiau kai kas jūsų laiške netelpa į aukos vaidmens scenarijų. Tai, kad jūs pakeitėte darbą, baigėte naujos specialybės studijas, sugebėjote viena užsidirbti šeimai ir pagaliau išsiskyrėte su geriančiu vyru – visa tai reiškia, kad jūsų gyvenime numatyti ir tam tikri džiaugsmai, ir pasiekimai, ir pergalės.

Jūs padarėte geriausius sprendimus, kokius tik galėjote - įskaitant ir tai, kad derinote darbą, mokslus ir šeimą - taip, manau, kad šitaip ir reikėjo elgtis, kad neliktumėt aukos vaidmenyje. Jūsų gyvenime buvo rimtų iššūkių, ir jūs garbingai juos priėmėte. Aukos rolė skrajojo kažkur netoliese, tačiau vis dėlto jūs jos išvengėte.

Ir štai naujas iššūkis - bandymas vėl gyventi su vyru ir į paauglystę žengianti dukra. Panašu, kad jūs vėl ėmėte gyventi kartu su vyru dėl dukros. Tarsi pasiaukojote dėl vaiko savijautos. Tačiau dėkingumo iš to vaiko aiškiai nesulaukėte. Dukra rodo palankumą tėvui, o jus žemina ir vadina visokiausiais žodžiais. Štai šioje vietoje man vėl ima atrodyti, kad jūs priartėjote prie aukos rolės. Todėl jums reikia būti labai budriai ir suprasti, kas tai per rolė ir kaip nuo jos saugotis.

Pirmiausiai verta prisiminti, kad ne kiti padaro mus aukomis, o žmonės su mumis elgiasi, reaguodami į vaidmenį, kurį mes atliekame. Jei jūs užimate aukos rolę, tai artimieji tarsi papildo šią rolę kitomis - tarkime, persekiotojo ar gelbėtojo rolėmis. Gelbėtojo jūsų laiške nesimato, tačiau persekiotojas aiškus - jūsų dukra.

Žinoma, galima tiesiog pasakyti, kad ji paauglė, kad jai būna nuotaikos svyravimų, kad ji nemoka mylėti abiejų tėvų, ir būtinai turi vieną mylėti, o kito nekęsti. Tačiau jei jau ji leidžia sau jums trenkti, pažeminti ir paimti jūsų daiktus - reiškia jūs duodate jai suprasti, kad su jumis taip galima elgtis. Kad jūs negalite savęs apginti. Kad nenorite jos netekti ir dėl jos pasiruošusi kentėti pažeminimus. Tokiu būdu jūs jau iš anksto rodote jai, kad užimate aukos rolę. Ir kad jai galima jus pulti, žeminti ar net mušti.

Kodėl jūs tai darote? Dažniausiai priežastis - kaltės jausmas prieš vaiką. Galbūt, jums atrodo, kad neskyrėte jai pakankamai dėmesio, kai ji buvo maža. Galbūt, jaučiatės kalta dėl to, kad išsiskyrėte. Juk vyro girtavimą jūs laikote savo kalte - atseit, jei ne jūsų užimtumas, jis to nedarytų. Tad jums atrodo, kad tai jūs jį pastūmėte gerti ir kad dėl jūsų kaltės iširo jūsų šeima.

Jums atrodo, kad tai buvo klaida. Padariusi žingsnį atgal link vyro jūs pabandėte ištaisyti šią klaidą. Tačiau viduje vis dar jaučiatės neverta būti gerbiama ir mylima. Ir dukra, kaip ir visos paauglės, jaučia tai.

Kaip jums išeiti iš aukos vaidmens?

Jūs rašote, kad kartais neturite jėgų kvėpuoti. Manau, kad kvapą jums gniaužia nuoskauda ir pyktis. Tik jūs nereiškiate šių jausmų garsiai, tarsi bijodama jais sugriauti savo artimus žmones. Man atrodo, jie atlaikytų jūsų jausmus. Tik išreikštus kitaip, ne pagal nuotaiką. Nuotaika iš tiesų svyruoja, o jausmus reikšti geriau tuomet, kai esame stabilesniame stovyje. Tam reikia psichoterapijos.

Nuo ko jums pradėti? Iš pradžių apsilankykite pas psichoterapeutą ir papasakokite jam viską, ką jaučiate. Jei situacija leis, pasikalbėkite su dukra ir vyru. Pabandykite išsakyti ir jiems, ką jaučiate, bet ne dėl to, kad jums bloga nuotaika. O tiesiog - kad šie jausmai yra, ir tai sakydama įsitikinkite, jog jūsų žodžiai nebus panašūs į kaltinimus ir nebus labai stiprūs.

Su vyru reikės kalbėtis daugiau - apie tai, kas jus riša. Ir apie tai, ko norėtumėte iš jo kaip iš vaiko tėvo. Su dukra - apie tai, ko iš jos norite ir ko jokiu būdu netoleruosite. Tai neturėtų būti rėkimas, kaltinimai ar atsiprašymai. Šią dalį aptarkite su psichoterapeutu iš anksto.

Pasakykite dukrai, ko ji negali daryti jokiu būdu. Taigi nebijokite reikalauti. Žinoma, tai nepadarys kažkokio stebuklo ir nepakeis nei vyro, nei dukros. Tačiau jums reikia pasijusti stipresne, įgyti žemės po kojomis jausmą. Ir tuomet jums bus lengviau pasijusti nepriklausoma nuo šeimos narių.

Jei grasins išeiti? Tegul eina. Sugrįš. Dukrai reikia ribų, ir paaugliai kartais elgiasi iššaukiančiai, nes jiems reikia šias ribas patikrinti.

Žinoma, pasiūlymas „pasikalbėkite atvirai“ atsimuša į jūsų šeimos narių nenorą kalbėtis atvirai. Šeimose, kur būna „aukos“ scenarijus, dažniausiai atvirai nesikalbama. Čia žaidžiami psichologiniai žaidimai, manipuliuojama. Tačiau jei vienas iš šeimos narių – o jūs šiuo metu esate viena iš svarbiausių - ima kalbėti atvirai – tai priverčia ir kitus daryti tą patį. Galbūt jums nepavyks iš pirmo ar iš antro karto - pavyks iš trečio.

Ir tai ne viskas. Jums reiktų išmokti jausti ribas tarp savęs, vyro ir vaiko. Nebandyti aukotis ir gelbėti nei santuokos, nei šeimos narių. O jausti savo norus, jausmus ir ginti savo teritoriją. Čia jums gali būti labai panašu į pasiūlymą susitvarkyti savo gyvenimą.

Taip, kažkada jūs dėl to išsiskyrėte. Tačiau po to vėl suėjote. Ką gi, tuomet mokykitės gerbti save tomis sudėtingomis sąlygomis, kuomet jūs gyvenate kartu. Jūsų šeimos nariai anksčiau ar vėliau ims gerbti jus. Ir tai - šansas sukurti tokią šeimą, kurioje iš tiesų lengva kvėpuoti.

Matote, apie ką mes kalbame: apie šansus, apie galimybes, apie mokymąsi. Jums visa tai neturėtų būti nauja, juk mokėtės jūs labai daug savo gyvenime. Ir galimybes savo susitvarkyti su gyvenimo sunkumais demonstravote ne vieną kartą. Susitvarkysite ir dabar.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Medikai įspėja saugotis: karštis grasina ilgalaikiu jautrumu ar net širdies smūgiu (12)

Vilnietis Paulius per karščius lauke pjovė šakas. Po kelių valandų intensyvaus darbo...

Kauno r. nukrito dvimotoris lėktuvas, nukentėjo lietuvis instruktorius ir užsienietis papildyta 16.20 (134)

Sekmadienį 15 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas...

10 metų Basanavičiaus gatvėje grojantis muzikantas: lietuvių muzikinis skonis, švelniai pasakius, yra prastas (1)

Vienas iš Palangos Jono Basanavičiaus gatvės akcentų – ten susirinkę performeriai. Vieni stovi...

Rimantė Kulvinskytė sugalvojo tobulą būdą, kaip suderinti motinystę ir darbą (20)

TV laidų vedėja, žurnalistė, verslininkė, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė yra ir itin...

Vienus suglumina, kitus prajuokina: žvilgtelėkite į naują „Crocs“ kūrinį (2)

Kroksai buvo sukurti kaip praktiška, patogi avalynė, mylių mylias nutolusi nuo mados pasaulio. Kas...

Darbo pokalbis: kokio atlyginimo prašyti? (76)

Eidami į darbo pokalbį kandidatai dažniausiai bijo vieno klausimo – kokio atlyginimo tikisi,...

Didžioji Britanija grasina nesumokėti skyrybų su ES sąskaitos (27)

Didžioji Britanija gali nesumokėti pažadėtos 39 mlrd. svarų skyrybų sąskaitos Europos...

Užkalnis liko alkanas (270)

Vienas dalykas, kurio Lietuvai (ir Europai) reikia mokytis iš Amerikos, tai didelės porcijos...

Vieta, kuri privers pakeisti nuomonę apie Palangą ir pasijusti visiškai kitaip (51)

Palangoje , J. Basanavičiaus gatvėje, vietoj gyventojams galvos skausmą kėlusių karuselių tuos...

Kvepia ne tik augalų žiedai, bet ir kitos jų dalys (1)

Dažnai galvojama, kad žolynai kvepia mums primindami vasarą, bet iš tikrųjų jie kvepia ne mums,...