Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė-psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė pasakoja, kaip geriausiai elgtis, jei atsidūrėte situacijoje „aš, mano gyvenimo partneris ir jo vaikas“.

Kada geriausia supažindinti vaikus su nauju partneriu (-e)?

Nėra nustatyto termino, kada būtų geriausia pristatyti naują partnerį, t. y. kiek laiko turi praeiti nuo naujos pažinties pradžios ar nuo skyrybų. Kiek šeimų, tiek skirtingų situacijų. Tačiau prieš apsisprendžiant, ar supažindinti vaikus su savo nauju draugu ar drauge, būtų prasminga pirmiausia sau sąžiningai atsakyti, kokie yra jūsų santykiai, ką tas žmogus jums šiuo metu reiškia. Ar norite jį pristatyti kaip draugą, su kuriuo tik mezgate santykius ir nežinote, kaip viskas klostysis toliau? O gal jau esate apsisprendęs su šiuo žmogumi susieti savo tolesnį gyvenimą, pasirengęs kurti naują šeimą?

Taip pat labai svarbu išsiaiškinti ir atsižvelgti į jūsų partnerio nuomonę, norus, daug kalbėtis apie vaikus, bendrą ateitį, požiūrį į šeimą, tarpusavio santykius. Partneris irgi turėtų būti „pribrendęs“ pažinčiai su jūsų vaikais, pasiruošęs kurti su jais santykius, nesvarbu, ar tik draugiškus, ar labiau šeimyninius.

Ramiai pagalvokite, kaip į naują žmogų šeimoje galėtų reaguoti jūsų vaikai. Kiek jiems metų? Ar esate kada anksčiau vaikams užsiminęs, kad jūsų gyvenime gali atsirasti naujas draugas ar draugė? Ar šis klausimas jiems labai jautrus? Ir pan.

Apsvarsčius visus šiuos dalykus, bus lengviau apsispręsti, kada ir ką vaikams pasakyti apie savo širdies draugą, kaip juos supažindinti.

Kaip ir priimant bet kurį kitą sprendimą, geriausia nedaryti to emocijų įkarštyje. Pavyzdžiui, jei po skyrybų praėjo trumpas laikas, jei vaikai ir suaugusieji dar skendi įvairiuose su skyrybomis susijusiuose jausmuose, tai naujo partnerio atsiradimas tik dar labiau įkaitins aistras, į jį bus reaguojama daug emocingiau ir tai gali labai apsunkinti visų tarpusavio santykius.

Su kokiomis problemomis susiduria vaikų iš pirmos santuokos turintys tėvai, kai atsiranda naujas partneris?

Kai kuriama šeima, svarbu, kad visi jos nariai jaustųsi pakankamai komfortiškai, kad vaikai turėtų saugią aplinką, kad santykiai būtų grįsti abipusiu supratimu, pagarba vienas kitam. Ar santuoka pirma, ar antra, tikslai vis tiek išlieka tie patys. Kuriant šeimą, kaip ir kiekviename kūrybos procese, susiduriama su tam tikrais sunkumais ar kliūtimis, kurias reikia įveikti.

Su kokiais konkrečiai sunkumais susidurs tėvai, priklauso nuo daugybės veiksnių. Ar vaiko tėvai išsiskyrė, ar buvęs sutuoktinis yra miręs? Kokie yra ar buvo vaiko santykiai su tikruoju tėvu ir mama? Kiek laiko praėjo nuo skyrybų ar mirties? Kaip vaikas reagavo į tėvų skyrybas? Su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena? Kokie yra vaiko ir tėvo / mamos santykiai tuo metu, kai kuriama nauja šeima? Ir t. t.

Apibendrintai galima sakyti tik tiek, kad pradžioje visos naujai kuriamos šeimos išgyvens didesnį nerimą, įtampą. Tai ir pažinties jaudulys, ir bandymas atrasti bendrą kalbą, ir baimė, kaip būsiu priimtas. Vėliau nerimo mažėja, nusistovi tam tikros taisyklės, gyvenimas pradeda tekėti įprasta vaga, tačiau gali daugėti kasdienių tarpusavio santykių nesklandumų, konfliktų, kuriuos reikia mokytis spręsti, kaip ir kiekvienoje šeimoje.

Vaikų iš pirmos santuokos ir naujo partnerio santykiai kažkuo panašūs į marčios ir anytos: tai skirtingi, svetimi žmonės, kurie susitinka per vieną savą. Jiems susiėjus, prasideda santykių kūryba ir individuali šeimos istorija.

Kaip elgtis, jeigu vaikai partnerio ar partnerės atžvilgiu nusiteikę priešiškai?

Vaikų priešiškumas naujam šeimos nariui yra natūrali reakcija. Vaikai jaučia lojalumą savo tikrajai mamai / tėčiui, todėl nesąmoningai tampa jų sąjungininkais ir „priešais“ naujam partneriui. Jie gali pykti, nes pavyduliauja dėmesio. Jie gali protestuoti, nes nėra susitaikę su tėvų skyrybomis.

Su tam tikru priešiškumu susiduria praktiškai visos naujai kuriamos šeimos. Tik priklausomai nuo aplinkybių gali skirtis priešiškumo stiprumas, jo pasireiškimo būdai.

Vaikų priešiškumas bus mažesnis, jei tėvai prieš kurdami naują šeimą gerai atliks „namų darbus“, t. y., kaip jau minėjau, daug kalbėsis su vaikais, su nauju partneriu apie bendrą ateitį, lūkesčius, baimes, aptars bendro gyvenimo taisykles.

Siekiant įveikti vaikų priešiškumą labai svarbu suderintos abiejų suaugusiųjų pozicijos. Jie turi veikti išvien, vaikai turi matyti jų rimtą apsisprendimą būti pora. Tarkime, kasdienė situacija: vaikai neklauso ir atsisako susitvarkyti savo daiktus, o pamotė juos bando sudrausminti. Nereikalingos įtampos bus mažiau, jei pora prieš tai bus sutarusi, kaip turėtų būti drausminami vaikai, kas ir kokiais atvejais turėtų tai daryti, kokios paramos vienas iš kito tikisi.

Ką turėtų žinoti pamotė / patėvis apie bendravimą su partnerio vaikais?

Pamotė / patėvis turėtų suvokti, kad partnerio vaikams jie tikriausiai bus „antri“ pagal svarbumą. Jie vaikams niekada nebus tikrieji mama ar tėtis, o daugiau priešiškumo jaučiantys vaikai dar nuolatos jiems tai ir primins. Būtent su šia „antrojo“ padėtimi dažnam būna labai sunku susitaikyti, patėviai / pamotės jaučiasi nepelnytai skaudinami, neįvertinami. Juk jie nuoširdžiai stengiasi, rūpinasi, kartais netgi labiau negu tikrieji tėvai ar mamos!

Ir vis dėlto psichologinėje literatūroje būsimiems patėviams ir pamotėms patariama nekelti sau per didelių reikalavimų, nemėginti užimti tikrosios mamos ar tėvo vietos. Atvirkščiai, reikėtų demonstruoti pagarbą vaikų tėvams, skatinti vaiko ir tėvų bendravimą.

Konstruktyvi nuostata būtų tokia: „Mes visi stengiamės, kad tau būtų gerai, ir tavo tikrieji tėvai, ir aš.“ Tai mažina priešiškumą, o kai mažėja priešiškumas, atsiranda daugiau erdvės pačiam kurti draugiškus santykius su vaiku. Patėvis / pamotė gal ir nebus vaikams patys svarbiausi, tačiau jie gali būti labai svarbūs žmonės jų gyvenime.

„Pamotė / patėvis sutuoktinio vaikus mylės mažiau kaip savo.“ „Svetimus vaikus auginti sunkiau nei savus.“ Taip sako liaudies išmintis, o ką pasakytumėte Jūs, žvelgdama iš psichologo pozicijos?

Mamos ir vaiko ryšys formuojasi nuo nėštumo pradžios. Mamos / tėvo meilė vaikui auga kartu su juo, juos sieja bendra patirtis, bendri išgyvenimai. Kai ateina pamotė ar patėvis, kažkuri vaiko gyvenimo dalis jau būna nugyventa be jos ar jo. Todėl pradžioje žodis „meilė“ turbūt yra ne visai tinkamas. Meilei reikia laiko.

Paprastas palyginimas: jei turi vaiką ir į svečius ateina kitas vaikas, jis gali būti labai mielas, bet gilių jausmų jam nejauti. Tačiau jeigu svečias dėl kažkokių aplinkybių apsigyventų kartu ilgesniam laikui, jausmai keistųsi. Juk yra daug šeimų, auginančių įvaikintus vaikus. Ir dažniausiai jie mylimi ne mažiau negu savieji.

Senolių išmintį, jog svetimus vaikus auginti sunkiau, būtų labai sudėtinga patikrinti. Įvairių sunkumų gali kilti auginant ir savus, ir svetimus. Manau, kad svarbiausia tų sunkumų nebijoti, o jiems užklupus mokėti juos spręsti. Ir taip pat nebijoti ieškoti pagalbos, konsultuotis, jei atrodo, kad ne viskas išeina taip, kaip norisi.

Vaikai, net ir išsiskyrus tėvams, turi slaptą norą, kad jie vėl susitaikys. Kaip bendraujant su vaiku apie tai kalbėti? Ar dera šiuo atveju atvirai paneigti tokią galimybę?

Dažniausiai šie klausimai turėtų būti sprendžiami skyrybų procese, o ne naujoje santuokoje. Apie tai, kad tėvai nebus kartu, su vaikais turėtų būti kalbama prieš, per ir po skyrybų. Vaiko susitaikymas su mintimi, kad tėvai nebebus pora, tačiau abu juo rūpinsis ir jam visada išliks tėvais, yra vienas iš požymių, kad vaikas jau išgyveno emociškai sunkiausius etapus. Kalbėtis apie tai, kad tėvai nebus kartu, ne trečio žmogaus darbas, tai turėtų daryti tėtis ir mama, kurie skiriasi. Kalbantis šia tema su bet kokio amžiaus vaiku svarbu nemeluoti, nesuteikti jam vilčių, jei tų vilčių tikrai nėra.

Taip pat kalbantis su vaiku svarbu nesupainioti atvirumo su atsakomybės primetimu. Neretai tenka girdėti, kad prieš supažindinant su nauju partneriu ar po supažindinimo vaiko pradedama klausinėti: „Na, ar norėtum, kad atvesčiau tau naują mamytę (ar tėvelį)?“, „Kaip tau patinka mano naujoji draugė? Ar tau patiktų, jei mes pradėtume gyventi kartu?“ ir pan.

Vaikui tokia atsakomybė per didelė, negalima jos užkrauti ant jo pečių. Sprendimas kurti šeimą ar nutraukti santuoką – suaugusių žmonių reikalas. Vaikas turi prisitaikyti prie situacijos, o tėvų pareiga jam kiek įmanoma padėti, bet ne daugiau. Vaikams žymiai lengviau prisitaikyti, kai jie aiškiai žino, jog tai tėvų sprendimas ir jis nepakeičiamas.

Aišku, šiuo atveju nekalbame apie problemines šeimas, kai naujasis partneris skriaudžia vaikus, girtauja ar smurtauja. Čia jau būtų kitokio pokalbio tema.

Kaip elgtis su vaiku, pavyduliaujančiu dėmesio partneriui?

Visi mes esame šiek tiek savininkiški. Dalytis su kitais žmonėmis savo daiktais, erdve, mintimis, patirtimi, dėmesiu mokomės praktiškai visą gyvenimą. Jei mums atrodo, kad kas nors kėsinasi į tai, ko atiduoti nenorime, sureaguojame. Jei vaikas buvo įpratęs gyventi su vienu iš tėvų ir staiga paaiškėja, kad dabar reikės gyventi trise, jis pradeda nerimauti, baimintis, pavyduliauti. Paprastai ilgainiui vaikas išmoksta dalytis. Svarbu, kad jis iš tikrųjų gautų pakankamai dėmesio, jaustųsi suprastas, kad su juo būtų kalbamasi apie tas baimes ir nerimą.

Tikrai neverta atsisakyti naujų santykių dėl vaiko pavyduliavimo. Pavyzdžiui, kai nusprendžiame vesti vaiką į darželį, pradžioje jis paprastai bijo išsiskirti, pasilikti be tėvų. Vaikas aktyviai priešinasi – ašaroja, rėkia, nepaleidžia tėvų. Ryte paliekame vaiką skaudančia širdimi, jaučiamės kalti, galvojame, kad galbūt sprendimas yra blogas. Vakare atėję pasiimti pamatome vaiką linksmą, žaidžiantį, bendraujantį su draugais, ir nusiraminame įsitikinę, kad sprendimas nėra žalingas vaikui. Mums reikia ištverti jo reakcijas, padėti jam priprasti, o ne skubėti keisti sprendimus.

Kai gyvenime atsiranda partneris, „atsiranda“ ir seksas. Ką kalbėti su vaiku apie tai?

Seksualiniai santykiai yra suaugusiųjų gyvenimo dalis. Su vaikais apie seksą kalbama švietimo sumetimais, bet vaikai tėvų lytinių santykių neturėtų nei matyti, nei juos aptarinėti, nei juo labiau juose kaip nors dalyvauti. Ir visai nesvarbu, ar tai pirma, ar antra santuoka.

Kitas aspektas, kad vaiko ir pamotės / patėvio santykiuose nėra tokio stipraus kraujomaišos tabu kaip vaiko ir tėvų atveju. Todėl šeimose, kuriose yra paauglių ar jaunuolių, kartais iškyla klausimas, kaip reaguoti į bundantį vaiko seksualumą, erotiškumą, kartais netgi provokuojantį gundymą. Svarbiausia, kad suaugusysis suvoktų savo atsakomybę ir nesielgtų su vaiku seksualiai.

Kieno pirmenybė: tikrojo tėvo / motinos ar pamotės / patėvio, jei nuomonė dėl vaikų auklėjimo nesutampa?

Vaiko auklėjimo, jo ateities klausimų sprendimas paprastai tenka tikriesiems vaiko tėvams. Pavyzdžiui, priimant sprendimą, kurią mokyklą vaikui lankyti, lemiamą žodį dažniausiai taria tikrieji tėvai. Pamotės ar patėvio žodis būna labiau patariamasis. Nors taisyklių jokių nėra, tikrai būna labai skirtingų situacijų.

Tikroji mama ar tėtis mažiau turėtų kištis į kitos šeimos buities, bendro gyvenimo reikalus, taisykles. Kuo daugiau tolerancijos, pakantumo, kantrybės, pagarbos vieni kitiems, tuo lengviau visiems gyventi ir sutarti.

Ką dar galima patarti žmonėms, kurie atsiduria situacijoje „aš, mano gyvenimo partneris ir jo vaikai“?

Pamotės (patėvio) ir partnerio vaiko santykiai – vieni sudėtingesnių, ir juos kurti tikrai nėra paprasta. Gyvenimui su partnerio vaikais reikėtų ruoštis atsakingai, tačiau ir neužsibrėžti pernelyg didelių tikslų. Ne viskas šiuose santykiuose priklauso nuo pamotės (patėvio) pastangų ir gerų norų. Neapleiskite asmeninio gyvenimo – draugų, darbo, pomėgių. Spręskite iškylančias problemas ir, svarbiausia – duokite sau laiko.

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Gyvenu naują nuostabią dieną
Netikri darbštuoliai
Šiuolaikinės pamotės ir patėviai
Aš auginu itin gabų vaiką
Karališkoji pora
Animos ir animus susitikimas
Draugės per prievartą
Pornografija – ginkluota kultūros plėšikė
Laikas svajoti ir fantazuoti
Kas, jeigu?..
Ar populiarioji psichologija serga puikybe?
Kaip tampama snobu?
Scena, kuri gydo
Šaukštas meilės
Povandeninės kelionės
Varžtai ir trys intymios istorijos