aA
Žurnalistė ir komunikacijos konsultantė Raminta Stanaitytė-Česnulienė pristatė pirmąją savo knygą „Pabučiuok man ...į šypseną“. Ryškiai raudonoje knygoje su šaldytuvu ant viršelio linksmai ir šmaikščiai aprašoma šiuolaikinės moters kasdienybė. Ir jos pastangos derinti visus gyvenimo vaidmenis vienu metu.
© S. Aliukonio (Fotosau.Lt) nuotr.

Pateikiame ištraukų iš knygos.

...............................................................................

Kai supermamos kalba „mes pavalgėm“ ar „mes pakakojom“, man norisi kaukti. Fantazija mano kalta – taip ir matau, kaip ant žydro naktipuodžio su delfinais sėdi vaikeliukas, o šalia ant kito, išmarginto Burberry kvadratėliais, – įsijautusi mamytė. Kas atsitinka mamoms ir jų leksikai pagimdžius, negaliu atsakyti. Man taip visus tris kartus nebuvo nutikę. Gal dėl to, kad universitete filologai dėstytojai buvo labai griežti. Kur vartoti vienaskaitą, o kur – daugiskaitą, gerai išmokė. Todėl iki šiol valgome drauge, bet kakojame ant savo baltų sostų kiekvienas atskirai, išdidžioje vienatvėje.

Vienintelė išimtis: kai serga vaikai, mes visi sergam. Tiksliau, serga vaikai – suserga ir mama. Net jei ji ir Princesė. Taigi, žiema, tamsuma, penktadienio vakaras – sergam. Aras man sako:

– Man pakilo peratūra. Labai aukšta peratūra. Iki čia, – braukia per ausį, – iki čia, – rodo virš galvos, – ir iki durų.
– Tai tokia didelė?

– Taip. Pusėdešimt.

……

Taigi, pusėdešimt. Reikia pradėti eiti gult. Bet einam maudytis.

Arai, tik maudysimės trumpai ir greitai, gerai?


– Žinau, žinau, aš sergu. Galiu vandenį užkrėsti.
……

Gyvenimo palydovas atsikėlė jau susisukęs ir keistai palenkęs galvą į kairę. Paklausęs, „kur mūsų termometras“, nuėjo į virtuvę savarankiškai spręsti savo problemos. Na, pirmą kliūtį aš jam padėjau įveikti – tiesiog padaviau termometrą.

Kiek?
– Ai, nieko, trisdešimt devyni ir penkios dalys.

Kąąą? Din dan – gaudžia pavojaus varpai. Kad kūdikiams aukšta temperatūra – nieko tokio, aš jau žinau. Bet suaugusiam žmogui? Ir dar vyrui, kuris niekada neserga? Gi ten kažkokie baltymai pradeda skilti, gal plaučių uždegimas, gal koks mirtinas virusas. Jėzau, paliks mane vieną su trimis vaikais vargo vargti. Neišvengiamai reikia gelbėti.

– Nieko man nereikia, leisk tik išsimiegoti, ir pasveiksiu.

Na jau ne. Aš nestovėsiu ir nežiūrėsiu, kaip tas, kuris pasižadėjo lydėti mane visą gyvenimą, bando vienas iškeliauti pro dangaus vartus.

Paracetamolis. Ne kažin kas. Trumpam nukritusi temperatūra vėl šokteli iki mano pavojaus varpų įsijungimo padalos. Vanduo. Betgi netrinsiu aš skudurėliu didelio plaukuoto vyro. Gal pats į dušą įlips?

– Nė už ką! Palik mane ramybėje, labai prašau. Man bloga, šalta, mirštu ir į šaltą dušą aš už jokius pasaulio pinigus nelįsiu.

Kai reikia, moku kalbėti labai argumentuotai. Žmonės sako, kad galiu įtikinti, įkvėpti, skatinti veikti. Nuodėmė būtų tuo nepasinaudoti gelbstint eilinį Gyvenimo palydovą. Šiaip taip pavyksta jam įrodyti, kad vanduo nebus nei labai šlapias, nei labai šaltas, kad po to jam tikrai pagerės.

Arba kviečiu „greitukę“!

Tikiu, kad stovint po šiltu dušu temperatūra tikrai niekam nenukris. Bet jei vaikams reikalingas vėsus, tai suaugusiems – šaltas dušas. Atitinkamai pareguliuoju vandens temperatūrą.

– AAAAAAA!!!

Dar taip rėkiant Gyvenimo palydovo nebuvau girdėjusi. Perskrodęs mane šlapiu, neapykantos kupinu žvilgsniu, tyliai sušnabždėjo:

– Šito aš tau niekada gyvenime neatleisiu.

Ir nuėjo ramiai numirti. Temperatūra nukrito. Atleido, bet nepamiršo. Daugiau taip sunkiai nebeserga.
………………………………………………………………………….

O gamta pavasario pradžią skelbia žibuoklėmis. Negali nesidžiaugti, kai šviežia spalva apsipila visi kalneliai. Einam su kukuliais į mišką jomis grožėtis. Aras, apžvelgęs mėlyną kauburiuotą žibuoklių kilimą žaliame fone, su pasimėgavimu taria:

– Mano akys dabar mane myli. Tokį gražų vaizdą aš joms parodžiau!

Kad būtum sotus ir laimingas, kartais reikia pamaloninti ir akis. O paskui jau galima gėles skinti, rinkti didžiules saujas, dainuoti seną dainą apie mamytę ir grįžus merkti jas į visas stiklines, stikliukus, taureles.

Skinti ar neskinti – štai kokia gili dilema buvo narstoma socialinių tinklų erdvėje. Kažkodėl man atrodo, kad pastaruoju metu žmonės persistengia būti geri. FB radau vienos draugės su sūnumi prie žibuoklės krūmelio nuotrauką ir pamokslą. Elegantiškai pritūpusi ji skelbė, kad labai saugo gamtą, tik grožisi, ir tikrai žibučių, kaip kiti barbarai, jie neskins. Visi labai palaikė tokią gražią, nebanalią, neatrasto gerumo iniciatyvą.

Mes tai su kukuliais skinsim.

O ji verčiau jau fotografuotųsi prie šiukšlių krūvos, kurią tame miške surinko. Žibuoklėms daugiau naudos būtų. Smagu, kad blogiukų laikas jau praėjo. Dabar visi – „geriukai“, kaip sako mano kukuliai. Žavu. Taip žemė taps taikia planeta. Bet kartais man labai šventvagiška atrodo, kad žmonės iš to noro pasirodyti teigiami persistengia.

Žibuoklės – ne nykstantis, o reguliariai atsinaujinantis grožio šaltinis. Tikiu, kad kuo daugiau žibuoklių primerksim visuose namuose, padėsim iš pradžių savo artimiausiai aplinkai, o paskui ir visai gamtai. Grožis gydo, verčia šypsotis, mažiau suvartoti šokolado, traškučių ir alkoholinių gėrimų, todėl mažiau atliekų patenka į aplinką, gamta mažiau teršiama, žibuoklės žydi ryškiau.
………………………………………………………………………….

Kukuliai pavasarį domisi atgijusia gamta. Puiku, prie asfalto jie dar spės įprasti, todėl leidžiu jiems karstytis medžiais, gaudyti žiogus,vabalus, varles ir sraiges. Ne, sraigių jau nebeleidžiu. Mat Pupos siaubui, „tie sadistai išžudė šimtus sraigyčių“. Gal taip skambiai nepavadinčiau brolių eksperimento, bet iš dalies pritariu, kad tie mažamečiai gyvūnėlių kankintojai sumažino sraigių populiaciją mūsų kieme. Susiradę plytų, terasos kampuose, kurių žiūrint pro langą nematyti, pastatė dvejus namus, kuriuose apgyvendino sraigių kolonijas. Duris aklinai uždarė.

– Tai buvo sraigių viešbučiai, – paaiškino Herkus, kai atradau kapinyną.

– Čia ne viešbučiai, o koncentracijos stovyklos, – sakau papykus ir galvodama, kad po šito vaizdo, sraigių tikrai niekada nebevalgysiu.

– Mes jas maitinom, žolytės įdėdavom, – aiškinasi akis kaltai nudelbęs Aras.

Turbūt dar ir dainelių prieš mirtį padainavot? Trumpa paskaita apie žiaurumą ir kaip verkia sraigių mamytės, kai jų vaikučius pagrobia ir uždaro į tokius viešbučius, ir kukuliai eina tvarkyti savo nusikaltimo vietos, plauti terasos ir rinkti išdžiūvusių sraigių kiautų.

Po sraigių kūdroje atgyja varlės. Tiesioginė transliacija, kaip iš kiaušinėlių išsiropščia buožgalviukai ir virsta varlėmis, vos per porą žingsnių už tvoros. Varlių virsmai broliukams labai patiko. Taip labai, kad net norėjo stebėti juos kiaurą parą. Abu su kontrabandininkų išraiškomis bandė prasinešti keletą buožgalvių į savo kambarį. Teko paaiškinti, kad tai labai įdomūs vienakojai gyviai, bet sausumoje – vaikų kambaryje – jiems netinkamos sąlygos virsti mielomis varlytėmis, todėl teks juos grąžinti į plačiuosius vandenis.

Kitą kartą jau bandė prasinešti mielas varlytes.
................................................................................

Vežu pilną automobilį narcizų. Ryt Kovo 8-oji. Visuotinai apdiskutuota Moters diena.Nesu iš sentimentaliųjų, bet neprieštarau čiau, jei Gyvenimo palydovas arba kiti man kas dieną neštų gėlių. Na, kas savaitę. Gerai, bent per šventes. Vyrai, sako, neskaito princesių svajonių. Todėl pravartu jiems maloniai paaiškinti, kas tau patinka. Laukiau. Paskui paaiškinau. Po to, kai sūnaus gimimo proga į gimdymo namus patenkinto Gyvenimo palydovo glėbyje atkeliavo celofanu apvyniota ryškiai nudažytų chrizantemų puokštė, ne taip jau man tos gėlės ir patinka. Suprantu, kad sausis buvo ir žibuoklės dar neaugo. Bet chrizantemos... smirdinčios kapinių gėlės, viena nudažyta ciklameno, kita oranžine, trečia – salotine spalva! Ir dar susuktos į celofaną...

Tik po kurio laiko Gyvenimo palydovui pasakiau, ką manau apie jo skonį. Dabar jis žino, kad aš nekenčiu celofano.

Vis dėlto gėlių beveik kiekvieną dieną gaunu iš savo trijų kukulių. Pupa puikiai prisimena mano mėgstamas gėlių rūšis ir tai, kad per vaikų gimtadienius aš gėlių dovanoju mamoms. Iš jos (turbūt už sutaupytus kišenpinigius) tomis progomis ir be jų aš gaunu po mėgstamą gėlę. Tik tas celofanas... turbūt paveldima, reikės vėliau pasakyti.

Kukuliai pradeda nuo žibuoklių, o paskui tinka viskas, kas žydi laukuose, pievose ir kaimynų darželiuose. Herkus aktyviausias. Vos išmokęs vaikščioti nešdavo man po žiedą. Greitai suprato, kiek nedaug tereikia, kad moters veidas nušvistų. Gyvenimo palydovui, matyt, viso gyvenimo neužteks.

Taip jam ir reikia. O galėtų gyventi su nuolat besišypsančia Princese.

Vasarą laukas ir pievos Herkui būdavo vieta semti mamai gerą nuotaiką. O kaip džiuginti rudenį?

Kartą per Vėlines lankėme mano senelių kapus. Pilkame pušyne plastikiniai žiedai tyliai puošė stingstančią žemę. Kukulio veidas net nušvito.

– Mama, nori gėlių? – ir pasileido skersai per kapus ir antkapius. Rimtis ir susikaupimas dingo. Tyliai krizendama iš pakraupusių veidų aplinkui, šokinėjau per žvakes iš paskos ir gaudžiau savo mažąjį džentelmeną. Nors gyvieji buvo pasipiktinę, kažkodėl man atrodė, kad dvasios ir sielos šypsojosi.

Taip buvo bespalvį rudenį. O prasidėjus pavasariui mano namuose, o kartais ir plaukuose žydi gėlės. Aras, rodydamas man dėmesį, nenusileidžia broliui. Kartą su pavytusia piene prie ausies ir į darbo susitikimą nuvažiavau. Kažkodėl man atrodė, kad visi pavydėjo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Širinskienė apie savo „raudonas linijas“: politika – dialogo menas, bet tokių dalykų aš Karbauskiui neatleisčiau (99)

„Valstietė“ Agnė Širinskienė sakė nemėgstanti kalbėjimo apie „raudonas linijas“,...

Mokesčių reforma baus regionus: daugumai savivaldybių teks mažiau pinigų (33)

Svarstant kitų metų biudžeto projektą pastebėta, kad dėl gyventojų pajamų mokesčio ( GPM )...

Pasakojimas apie dvi ekonomikas: TVF skaičiuoja žlugdantį sankcijų poveikį Iranui (15)

Pakartotinis JAV sankcijų taikymas Irano naftos eksportui anuliuoja visas Tarptautinio valiutos...

Praėjo metai po modelio Dovilės Didžiūnaitytės tragedijos: paaiškėjusios kraupios detalės ir vis dar kylantys įtartini klausimai (36)

Šį antradienį sueina lygiai metai po to kai Klaipėdoje mįslingomis aplinkybėmis žuvo modelis...

Orai: sinoptikai perspėja – kelius kai kur jau dengs ledukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Nuovargį jaučiate nuo pat ryto: gydytoja sako, kad padėti gali net ir kavos atsisakymas

Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoja Ieva Sterlingė sako, kad nuovargis – vienas dažniausių...

Dar vieną karjeros rekordą pagerinęs Sabonis buvo arti trigubo dublio (1)

Domantas Sabonis buvo per plauką nuo pirmo karjeroje trigubo dublio. Indianos „Pacers“...

Šakalienė: jaučiuosi kaip košmariškame sapne (1289)

Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai nekomentavo jai metamų kaltinimų, esą ji už Norvegijos...

Audrius Bružas pirmąkart viešumoje pasirodė su nauja širdies drauge Aiste Andrijauskaite (13)

Pirmadienį vykusio lietuviško filmo „Širdys“ premjeroje netrūko žinomų veidų. Pasveikinti...

Makabriškomis laidotuvėmis garsėjantys tibetiečiai šlykštisi mums priimtinu laidojimo būdu (52)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....