Šiais būdais vaiko mokytis tikrai nepriversite: štai kas suveikia

Šia tema kalbamės su pedagoge, sąmoningos tėvystės mentore ir rašytoja Kristina Busilaite. Specialistė papasakojo, kokie metodai veikia ir kur reikėtų ieškoti prarastos motyvacijos priežasčių.

Kodėl vaikai prarandą norą mokytis?

Kiekvienas gimstame žingeidūs ir norime kuo labiau pažinti supančią aplinką. Prisiminkite atžalos pirmuosius metus, kai visur lipo, smalsiai tyrinėjo, ragavo ir klausinėjo „Kas čia?“. Akivaizdu, kad noras mokytis ir pažinti užkoduotas mūsų genuose. Tik kodėl šis natūralus impulsas užsiblokuoja?

Jeigu nuo pirmųjų metų nuolat kartojama „negalima“, „niekas taip nedaro“, „koks tu blogas (-a)“ ar sukuriama perdėtai saugi aplinka, kad tik kas nenutiktų, vaikas pradeda nepasitikėti savimi, atsiriboti ir slopinti savo natūralų pažinimo procesą.

Ribotumas dar labiau sustiprėja, kai tėvai nusprendžia, kad „mano vaikas neimlus mokslams“, „jau iš jo / jos nieko nebus“. Nėra neimlių žmonių. Kiekvienas gimė su savais gabumais ir talentais. Kiekvienas skirtingas ir savaip skleidžiasi.

Kada lyginame su kitais ir įsivaizduojame, kad vaikas turi viskuo domėtis, sudarome savotišką psichologinį spaudimą. Mažametis gali pasimesti tarp siūlomų variantų, pradėti lygintis su kitais ir nebesuprasti, kuo jis unikalus.

Dar viena svarbi priežastis – nepradėjus lankyti mokyklos, sukuriama iliuzija, kaip ten bus viskas gražu, gerai ir naudinga. Kiek susiras daug draugų ir kaip bus linksma. Kas nutinka, kai pirmokas susiduria su kitokia realybe? Sutrinka ir nusivilia, kad pasakota istorija neatitinka lūkesčių. Perėjimas iš darželio, kur buvo daug laisvės ir žaidimų, į griežtas mokyklos taisykles ir taip sukelia šoką. Todėl tėvai, norėdami padrąsinti gražiomis iliuzijomis, padaro „meškos paslaugą“.

Kita klaida – per daug būrelių, kad tik pakaktų veiklos ir nesėdėtų prie telefonų ar kompiuterių. Tačiau tokia apkrova sukuria fizinį ir protinį nuovargį. Vaikas tampa irzlus, pavargęs, išsiblaškęs ir pradeda priešintis tokiam tempui.

Asociatyvioji nuotr.

© Shutterstock

Jei moksleivis specialiai ignoruoja mokslus, kaip tada?

Įprastai klausiu suaugusiųjų, kodėl jiems naudinga kažko nedaryti, kam nejaučia motyvacijos. Lygiai taip ir vaikui. Jeigu ignoruoja mokslus, nedaro namų darbų, vadinasi, nesuvokia priežasties, kodėl mokymasis apskritai naudingas. Jūs gerai žinote, kodėl mokslas naudingas. O ar vaikas tikrai supranta? Panašu, kad nelabai.

Jei moksleiviui liepiama mokytis, juo manipuliuojama ir grasinama, kad jo tokia pareiga, jam to nepakanka. Net jei pateiksite gąsdinančių pavyzdžių, kaip nesimokęs jūsų klasiokas tapo benamiu ar dirba patį prasčiausią darbą, o tas, kuris baigė aukštais balais dabar žinomas teisininkas ar pan., vis tiek greičiausiai nebus tinkamas motyvavimo būdas.

Kai vaikas praranda motyvaciją mokytis, labiausiai išgyvena tėvai ar bent vienas iš jų, nes turi įsitikinimų, kas bus, jei atžala prastais balais baigs mokyklą, ar neduok, Dieve, visai nebaigs. Tada viskas, tragedija. Taip užsikuria scenarijų „varikliukas“ ir viena baimė veja kitą. Dar labiau išauga įtampa tarp tėvų ir vaikų.

Jei tėvai per anksti nusivilia ir „nurašo“ vaiką prie nevykėlių, numodami ranka „koks iš jo mokinys“ arba įsivaizduoja, kad jų giminėj visi tokie, blokuoja tikruosius atžalos gabumus. Jeigu vaikas iš prigimties stiprios valios, galbūt ir nepaisys tėvų kalbų bei suaugęs atskleis talentus. Vis tik dažniausiai po tokio „nurašymo“ labai sunku išdrįsti veikti, nes viduje kirba tėvų įsivaizdavimas, kad yra nevykėlis.

Toks nepasitikėjimas vaiko savarankiškumu nuo pirmos klasės paverčia mažametį tarsi neįgaliu. Jam nuolat viskas primenama, už jį padaroma, saugoma nuo pastabų ir pan., tada nesiformuoja atsakomybės jausmas. Mokinys įsivaizduoja, kad tėvams labiausiai reikia mokslų. O tai ką jam tada išvis daryt?

Pamenu, kaip viena mama skundėsi dešimtoke, kad kol sėdi už nugaros ruošiant namų darbus, tol gauna aukštus balus. Kada nekontroliuoja, gauna prastus įvertinimus. Natūraliai kyla klausimas, kam aukštų balų reikia – mamai ar dukrai?

Norint sudaryti mokiniui palankias sąlygas pažinti save ir savo talentus, vertėtų drąsinti, palaikyti, ugdyti savarankiškumą ir pasirūpinti tuo, už ką tėvai atsakingi – maistu, saugumu, mokymosi priemonėmis ir pan.

Kaip paskatinti vaiko savarankiškumą ir atsakomybę?

Nenori mokytis

© Shutterstock

Pamenu, kaip viena mama kreipėsi nežinodama, ką daryti. Visada penktadieniais ragindavo dukrą padaryti namų darbus ir nepasilikti sekmadieniui. Tačiau mergaitė dažniausiai nepaklausydavo. Mamai kildavo įtampa, kad vaikas gaus pastabas ir prastus įvertinimus. Per savaitgalį ją ragindavo paruošti pamokas, kol galiausiai sekmadienį per pykčius sėsdavo kartu daryti. Moteris tikėjo, kad kitaip nebus, nes dukra tiesiog neklauso.

Tokiose situacijose rekomenduoju su vaiku atvirai, su meile pakalbėti ir logiškai paaiškinti, kad mokslai ne tėvų reikalas, o vaikų. Ne tėvai gauna blogus pažymius ir pastabas, o vaikai ir tai jų pačių pasirinkimas. Tėvai jau baigė savo mokslus ir užsiima, kuo pasirinko. Taip pat informuoti mokytoją apie savo sprendimą suteikti vaikui savarankiškumą ir įspėti, kad gali būti pasipriešinimas, kuris įprastai nurimsta.

Patirtis rodo, kad sunkusis periodas trunka maždaug dvi savaites, kol vaikas tikrina ir erzina. Jeigu tėvai per jas psichologiškai atsilaiko ir išlaiko rodomą meilę bei pasitikėjimą, viskas išsisprendžia. Taip nutiko ir minėtai mamai. Dukra maištavo, kol galiausiai baigiantis trečiai savaitei pati pareiškė, kad penktadienį paruoš pamokas.

Mano sūnus vienu metu nenorėjo mintinai mokytis eilėraščių. Tada nuoširdžiai pakalbėjome ir paaiškėjo, kad jis nemato logikos, kodėl, anot jo, tokią nesąmonę reikia išmokti. Kai paaiškinau, kad nesvarbu, koks eilėraštis, esmė – lavinti atmintį, kuri padės daugelyje situacijų. Jis puikiai suprato priežastį ir prasmę, nuo to laiko lengvai išmoksta be jokių raginimų.

Kokie metodai neveikia?

Vienas iš seniausiai naudojamų metodų – bausmė ir prizas. Jie veikia kaip greitoji piliulė. Bijodamas bausmės ar (ir) laukdamas prizo vaikas stengsis, bet nematys prasmės. Tokiu metodu gali net pakankamai neblogai baigti mokyklą. Deja, gyvenime toks modelis neveikia ir darbdavys ar klientai nežais tokių žaidimų. Kai žmogus už pastangas nesulauks pagyrimo ar geresnio atlygio, gali stipriai nusivilti. Todėl nerekomenduoju naudotis bausmėmis, prizais ir manipuliacijomis. Vaikas turi logiškai suvokti, kodėl jam reikia mokslų.

***

Norėdami užduoti klausimus pedagogei, sąmoningos tėvystės mentorei Kristinai Busilaitei, rašykite Delfi redakcijai el. paštu gyvenimas@delfi.lt.