Seneli,
Aš negalėčiau pasakyti, kad Tave prisimenu itin gerai, tačiau prisiminimas kuris išlikęs mano atminty, nėra džiugus, verčiantis šypsotis. Prisimenu tik tai, kai Tave išlydėjome į paskutinę kelionę... Buvo žiema, snigo, siautė vėjas. Viskas, daugiau nieko, man buvo tik ketveri, o dabar – dvidešimt treji...
Žinau, kad Tu laukei ne anūkių, o anūkų, tačiau gavai dvi anūkes... Vienodas, kaip du vandens lašai, kurios Tavęs beveik neprisimena, tačiau tiek norėčiau papasakoti Tau šiandien, paklausi daugelio dalykų, bet... Gaila, kad tai liks tik norai...
Seneli, įdomu, ką dabar galvotum apie mane, ar dar vis nenorėtum matyti, aplankyti, susitikti, nes aš... mergaitė. Mergaitė, kuri jau baigė bakalauro studijas universitete, nuo rudens pradėjo studijuoti magistrantūrą, turi darbą, draugą, kuria savo ateitį...
Dabar berašydama Tau, prisiminiau Tavo automobilį, kuriuo paskutinį kartą mane vežė tėtis. Tai buvo senas Moskvič, taip išlaikytas ir prižiūrėtas, kad net šiandien ne visi sugeba taip mylėti automobilį. Kiek žinau – techniką, Tu, mylėjai, gamtą taip pat, bet kodėl nenorėjai anūkių? Į šitą klausimą, atsakymo jau nebesulauksiu, bet labai norėčiau...
Daugelis sako, kad aš – tėčio kopija, o tėtis – Tavo kopija, gal aš tuomet esu Tavo, seneli, kopija? Nežinau, nepažinojau Tavęs, ką tu mėgai, kuo domėjaisi. Kas tau kėlė džiaugsmą, kas priversdavo supykti ir susimastyti... Ką žinau – man papasakojo tėtis. Bet manau, kad būdamas toli, dabar kitaip žiūrėtum į mane.
Juk vaikai negali pasirinkti tėvų, kaip ir tėvai negali pasirinkti vaikų, belieka tik džiaugtis vieniems kitais ir mylėti. Kurti ateitį, šeimą, ir puoselėti tarpusavio ryšį, nepaisant kas esi: berniukas ar mergaitė...
Iš tiesų, norėčiau dabar pamatyti Tave, ir paklausti vieno vienintelio klausimo: „Kodėl Tu nenorėjai anūkių, o norėjai tik anūkų?“ Šis klausimas mano širdelėje krebždės amžinai... Amžinai...
Anūkė
