Vyriškumo ir moteriškumo įvaizdžiai keičiasi
Anot Stokholmo universiteto Vaikų kultūros studijų centro direktorės prof. Karin Helander, didžiausią įtaką moteriškumo arba vyriškumo įvaizdžio suvokimui visuomenėje turi komercinė kultūra.
„Mes tikrai turime su tuo problemų – ne tiek visuomenėje, kiek komercinėje kultūroje. Kai nueini į parduotuvę, ten matai rožinius ir mėlynus drabužius. Komercijos galia tokia stipri, kad atsiranda rožinė ir mėlyna lytis. Įvairių sričių specialistai turi daug nuveikti, kad sukurtų naują įvaizdį, ką reiškia būti mergaite arba berniuku. Mat šiandien lytis tampa priklausoma nuo rūbų. Dar dvejų metų berniuką tėvai gal ir aprengtų rožine spalva, tačiau ketverių metų berniukui tokia apranga jau labai nepriimtina. Klausimas – kodėl?“ - svarstė mokslininkė.
Anot jos, egzistuoja nuostata, kad švedų visuomenėje skirtumai tarp lyčių nyksta. Netgi moksleiviai, paklausti, kiek pas juos klasėje berniukų ir mergaičių, sutrinka iš netikėtumo. Mat niekada apie tai negalvoję. Tačiau kultūros tyrinėtojai mano kitaip. Su lyčių lygybe susiję politiniai sprendimai esą automatiškai nepadeda suprasti, kaip identifikuoti save kaip lyties atstovą, ką reiškia „būti normaliu“.
„Tiesa, įvaizdžiai, ką reiškia būti mergaite arba berniuku, keičiasi. Pasirodo daug naujų knygų apie princeses, kurios atrodo ir elgiasi labiau kaip berniukai. Jos ne tos saldžios ir gražios mergaitės, o kovotojos, drąsios, kartais net grubios“, - pasakojo K. Helander.
Mokslininkės teigimu, vaikai jausis gerai visuomenėje, jei galės būti, kuo nori. Pavyzdžiui, jei berniukas nenori, kaip kiti berniukai, žaisti futbolo, bet užsimano žaisti su lėlėmis, jam suaugusieji neturėtų rodyti, kad jis daro kažką ne taip. Lygiai taip pat mergaitė gali nesidomėti lėlėmis, bet puikiai žaisti futbolą.
Spektakliai statomi net kūdikiams
Švedijoje jau keletą dešimtmečių tyrinėjama, kokią įtaką vaiko vystymuisi galima padaryti per jo amžiui skirtą kultūrą.
„Vaikų kultūra, kaip reiškinys, mano manymu, atsirado kaip labai karštos diskusijos ir judėjimo70-taisiais metais rezultatas. Tuomet šalyje keitėsi politinė situacija, visuomenė demokratėjo, buvo pripažinta, kad kiekvienas asmuo, taip pat ir kiekvienas vaikas, turi teisę gauti aukštos kokybės kultūrą. 1998 m. buvo įkurtas Vaikų kultūros studijų centras.
Šiuo metu turime devynis skirtingus kursus žmonėms, besidomintiems vaikų kultūra. Mūsų studijas baigę žmonės dirba su aktoriais, kurie stato spektaklius vaikams, TV prodiuseriais, taip pat dirba vaikams skirtuose centruose. Pavyzdžiui, keliems studentams pavyko surengti didelę parodą, skirtą pojūčiams ugdyti. Taip pat vaikai buvo mokomi, kaip mūsų savijauta priklauso nuo mūsų minčių galvoje“, - pasakojo K. Helander.
Šias studijas baigę specialistai, pasitelkdami meną, taip pat dirba su psichikos negalią turinčiais vaikais, linkusiais į savižudybę, vaikais, kenčiančiais dėl tėvų skyrybų arba gyvenančiais su depresija sergančiais, problemų dėl alkoholio turinčiais tėvais. „Probleminėse situacijose gyvenantys vaikai gali atpažinti herojuje savo gyvenimo detales ir suvokti, kad jie nėra vieni su savo problemomis, kad kiti turi lygiai tas pačių problemų. Pagaliau tos problemos, perteikiamos estetine forma, per tam tikrus meninius sprendimus, skamba visai kitaip“, - teigė pašnekovė.
Šiandien Švedijoje spektakliai kuriami netgi kūdikiams nuo šešių mėnesių. Juose per spalvas, muziką, formas, puikią aktorių vaidybą, mimiką, gestus pasakojama apie kūdikių patirtį, jiems susiduriant su gyvenimu. Mokslininkės teigimu, kūdikiai juos žiūri prikaustyti. K. Helander prisimena ir didelę parodą kūdikiams. Tai buvo baltas kambarys su veidrodžiais ant grindų, o kūdikiai su tėvais galėjo judėti po erdvę ir lėtai ją tyrinėti.
„Žinoma, galima diskutuoti, kokią naudą kūdikiai gali gauti iš kultūros. Tai dabar nauja tyrinėjimo šaka, visgi jau ir dabar aišku, kad pirmiausiai tai jiems patirtis, o ji būtina teisingam vystymuisi. Kai vaikas gauna meno patyrimų, yra veikiamas muzikos, garsų, aktorystės, visa tai ir ateityje veikia jo buvimo kokybę, santykius, jausmus, o tai galiausiai turi poveikį visai visuomenei“, - svarstė mokslininkė.
Anot jos, šiandien tyrinėjama ir nauja kultūros rūšis – televizija, internetas, mobilieji telefonai. „Jau trejų metų vaikai sugeba kažką veikti internete. Vyresni vaikai nuolat rašinėja SMS ir mes nežinome, kaip visa tai sustabdyti. Kita vertus, mes šį reiškinį vadiname ne problema, o nauja kultūros rūšimi. Tyrinėjame, kaip jauni žmonės konstruoja savo virtualią tapatybę“, - teigė K. Helander.
Į tradicinę biblioteką nepanaši biblioteka
Kaip veikia teorija praktikoje, iliustruoja Stokholmo centre įsikūrusi moderni biblioteka vaikams. Ji turi du skyrius – 10-13 metų vaikams ir vaikams nuo gimimo iki 9 metų.
„Prieš bibliotekos įkūrimą atlikome apklausą, kaip turėtų atrodyti svajonių biblioteka. Vaikai norėjo, kad tai būtų tik jiems. Architektai padėjo įgyvendinti idėją, kad būtų įtraukiami visi vaikų pojūčiai. Taigi tai biblioteka visiems penkiems pojūčiams, pradedant rega, baigiant kvapais. Čia yra daugybė nestandartinių vietų, kur galima sėdėti – tiek ant kėdžių, tiek ant pripučiamų čiužinių. Tai padeda vaikams būti visiems kartu, bet kiekvienam turėti savo asmeninę erdvę.
Šios bibliotekos tikslas – istorijų pasakojimas per pasakojimus. Čia atėję vaikai gali rasti įvairius knygos pasakojimo būdus, pavyzdžiui, tą pačią istoriją patirti per muziką, vaizdą ir pan. Mes akcentuojame procesą, bet ne produktą. Nebūtina knygos perskaityti iki galo ar baigti žiūrėti filmo. Svarbiausia patirti naujų įspūdžių. Mes stengiamės, kad šis procesas būtų kūrybingas, jį stabdyti, aptarinėti“, - pasakojo paaugliams skirtos erdvės koordinatorė Amanda Stenberg, dirbanti tiek su grupėmis atvykusiais vaikais, tiek su pavieniais lankytojais, kuriuos neretai čia palieka reikalų mieste turintys tėvai.
Beje, ji nė iš tolo neprimena mums įprasto vaizdo. Čia yra ne tik knygų, labai daug naujųjų technologijų, netgi karaokės salė bei galimybė filmuoti ir kurti filmukus, įrašinėti muziką.
„Dažnai sulaukiame klausimų, kad nes turime labai daug technikos, bet realiai mažai skaitome. Knyga čia yra labai gyva. Mes labai daug kalbame apie knygas, vaikai labai daug klausinėja. Tai svarbiausia, ką mes darome. Mūsų manymu, istorijos gali egzistuoti įvairiausiomis formomis. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi pripažįstami, kad jie būtų vertinami tokie, kokie yra. Iš pradžių mes patys siūlydavo vaikams veiklas, o dabar stengiamės, kad jie rodytų iniciatyvą. Tik jeigu jie per toli nueina, stabdome. Pavyzdžiui, kartu kuriame filmo scenarijų. Į šį procesą įtraukiame viską, kas juos supa – muziką, aplinkos daiktus, net kvapus iš mūsų virtuvės, maistą. Jei piešiame, naudojame ne įprastas priemones, o kiaušinius, dar ką nors. Šiame procese mes visi lygūs. Mat kai kažkas daroma standartiniu būdu, vieni tą būdą yra įvaldę, o kiti – ne. Tačiau kai imamės to, ko niekada nedarę, mes visi esame vienodame lygmenyje“, - teigė A. Stenberg.
Šioje zonoje lankytojai ima plūsti antroje dienos pusėje. Tuo tarpu mažesniųjų bibliotekoje šurmulys netyla visą dieną. Čia vaikai ne tik turi galimybę susipažinti su spalvingu knygų (jau tradicinių) pasauliu, bet ir piešti ant molbertų, klausytis gyvos muzikos, žiūrėti vaikams skirtus filmukus.
Į akis labiausiai krinta tai, kad čia yra labai daug tėčių. „Tai įprasta. Mat jie labai dažnai žiūri vaikus nuo 6 iki 9 mėnesių, tačiau nelabai žino, ką su jais veikti. Mes jiems padedame. Būna, sėdi susisukęs nuo streso vyras. Prieiname prie jo ir klausiame: „Jūs turbūt su vaiku?“. Jis iškart atgyja, pasijutęs nebe vienas. Dauguma lankytojų ateina reguliariai: vieni lankosi du kartus per savaitę, kiti – netgi kasdien. Čia jie praleidžia nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Tai būdas vaikams prisiliesti prie kultūros“, - pasakojo šios zonos kuratorė Mia Olsson-Hedtjärn.
