Dirbti auginant autistišką vaiką
R. Juškienė pasakoja, kad suderinti motinystę ir kilimą karjeros laiptais pavyko, nors tikrai nebuvo lengva: „Turėjau daug problemų su ugdymo įstaigomis. Kai darželio atstovai susipažindavo su dukros diagnoze niekas nenorėdavo jos priimti. Ilgai kovojus su vėjo malūnais, man pavyko atrasti ugdymo įstaigą, kur mokytojos dirba labai atsidavusios, deda pastangas, kad vaikai būtų integruoti. Tiesa, ir čia direktorė sakydavo, kad personalas dėl mano vaiko nori išeiti iš darbo. Džiaugiuosi, kad specialistų kantrybė atsipirko su kaupu. Žvelgdamos atgal matome, kokią nerealią pažangą dukra padarė, kokį nelengvą kelią kartu nuėjome. Jai jau trylika metų, ji savarankiška, turi labai išlavintą smulkiąją motoriką – savo emocijas, aplinką išreiškia lipdydama smulkius dalykus, žmones.“
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė Lina Sasnauskienė prisimena, kad sužinojus vaiko diagnozę prieš 15 metų, esama situacija gerokai išmušė iš vėžių – ne tik dėl emocinės sveikatos, bet ir Vaiko raidos centro specialistų rekomendacijų, kad vaiko sėkmė ateityje priklausys nuo to, kiek darbo bus įdėta į vaiką dabar: „Supratau, kad bet koks delsimas yra vaiko galimybių ribojimas sėkmingai įtraukčiai ateityje. Įvertinusi terapijų, logopedų, kitų specialistų kainas Vilniaus mieste buvo aišku, kad bet kokiu atveju turiu grįžti į darbo rinką, nes viskas kainuoja labai didelius pinigus. Tiesa, mano darbdavys ypač lanksčiai prisitaikė prie šeimos situacijos, tačiau yra daug šeimų, kurių patirtys nėra tokios sėkmingos.“
Ne liga, o gyvenimo būdas
„Karjerą turbūt gali padaryti bet kas, bet labai priklauso nuo šeimos palaikymo, kiek yra pagalbos iš artimųjų. Aš neturėjau jos tiek daug. Labiausiai padėjo auklės, kurios irgi keitėsi, nes ne visi gali prižiūrėti vaikus, turinčius specialiųjų poreikių“, – sako R. Juškienė.
R. Juškienė atvirai dalijasi, kad pirmiausia reikia suvokti, kokį vaiką augini, tada ateina to fakto priėmimas ir susitaikymas su esama situacija – kad tai ne liga, o gyvenimo būdas: „Tada jau gali išsigryninti, ką ir kaip daryti, susidėlioti dalykus ir judėti žingsnis po žingsnio pirmyn. Tai galioja kalbant apie vaiką ir apie karjerą. Žinojau, pastaroji turi būti pagrįsta didesniu uždarbiu, nes visos paslaugos, įvairios terapijos, kurios reikalingos mano dukrai, kainuoja daug. Tikrai žinau, kad ne visi gali sugrįžti į darbą, ne visi gali tobulėti jame, daug kas priklauso nuo to, sunkus ar lengvas vaiko sutrikimas, kiek pagalbos galima gauti iš išorės ir pan.“
Patarimai ieškant darbo
„Dirbu su žmogiškaisiais ištekliais, todėl savo darbe kalbinu labai daug kandidatų, ieškau tinkamų darbuotojų. Retai yra pasidalinama ir atvirai pasakoma, kad žmogus augina vaiką su negalia. Kartais būna, kad nuotolinio pokalbio metu prie kandidato pribėga vaikas ir jau matai, kad jis turi sutrikimą ar rimtesnių sveikatos problemų. Kad vengiama darbdaviui ar atrankų specialistui tai pasakyti, priežastys yra visiškai racionalios, nes ne visi darbdaviai yra pasiruošę derintis prie tokio darbuotojo“, – teigia R. Juškienė.
Jeigu vis tik darbinamasi į ne socialiai atsakingą organizaciją, R. Juškienė pataria pasidomėti, koks yra būsimas samdantysis vadovas, kiek jis žmogiškas, kiek turi empatijos. Nuo to priklausys, kiek atviri galėsite būti darbo pokalbio metu, kiek informacijos galėsite pateikti. Taip pat svarbu darbo pokalbio metu dalintis pasiekimais, kuriais didžiuojatės iš ankstesnių darbų, gal galite pateikti ankstesnio vadovo rekomendaciją, kuri pabrėš, kad vaiko su negalia auginimas nedarė įtakos darbui.