Pradėjome auklėti: nebepirkome jokių žaislų, bet vaikas turi daug geru tetų ir dėdžių... Po kurio laiko paėmėme šiukšlių maišą, pradėjome rinkti visus sulaužytus ar kaip kitaip sugadintus žaislus išmetimui, vaikas ne tai, kad dėl to neišgyveno, bet dar ir padėjo juos surinkti...
Nepagerėjus situacijai, nusprendėme, kad vos tik jis nors kiek įlenks kokį žaisliuką, drastiškai į šiukšlių dėžę. Tuomet ir supratome, kad jam laužyti daiktus patinka. Atneša mašinytę su nulaužtu ratu ir sako "sulaužiau, reikia išmesti", aš paimu tą mašinytę, o jis... "palauk, va čia dar reikia sulaužyti" ir paėmęs tą žaisliuką be jokio pykčio ar agresijos visą išardė iki "skutelių" ir padavė man išmetimui... tai pasidarė jam atrakcija...
Apie tai, kad žaislų ar daiktų negalima laužyti ir kodėl, kalbama nuolatos, pasitelkiant įvairiausią fantaziją apie tai, kad žaisliukams skauda ir kitokius pasakojimus. Taip pat labai sunku sukontroliuoti, kad nelaužytų, negadintų reikalingų daiktų (o ypač baisu svečiuose)...
Ar galite patarti, kas čia vyksta ir kokių priemonių galima imtis...
P.s. vaikas yra ganėtinai aktyvus.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti nelengva matyti, kaip sūnus nevertina to, kas greičiausiai vertinga jums. Kita vertus, stebėti daiktų laužymą iš esmės malonumo mažai teikiantis dalykas, keliantis klausimą, kas vyksta su vaiku, kad jam to reikia. Nelengva rasti atsakymą be tiesioginio bendravimo su jumis, visgi galima daryti prielaidą, jog daiktų laužymas yra savotiškas berniuko santykio su jumis palaikymo forma, kuri jam reikalinga.
Aiškiau tariant, labai dažnai vaikai pasirenka elgtis vienaip ar kitaip, nes konkretūs jų veiksmai garantuoja tėvų dėmesį, laiką, net jei pastariesiems jis neatrodo malonus. Iš to, kaip aprašote situaciją, galima įsivaizduoti, jog jūsų sūnus taip būna su jumis: ką nors sugadina, tuomet vyksta išmetimo procesas, tikėtina, kad seka pokalbis, kodėl reikėtų vienaip ar kitaip elgtis, kurio paprastai maži vaikai girdi pirmus du žodžius, o po tiesiog mėgaujasi jūsų jam skiriamu balsu. Gali būti, jog tai tampa ir kovos erdve, kurioje vaikas išbando jūsų autoritetą ir gebėjimą atstovėti savo teisingumą.
Be to, kad vaikas patiria bendrystę su jumis per daiktų laužymą, šis procesas jam nėra problema. Tai yra jūsų sunkumas. Jūs jį sprendžiate išmesdama daiktus. Jis jums padeda. Akivaizdu, kad berniukas nesuvokia daiktų vertės arba kažkas kitas jam yra svarbiau už daiktus. Gali būti ir tai, jog sulaužymą jis interpretuoja kitaip ir jam tai nėra trukdis toliau naudoti daiktą. Taigi norint spręsti kokį nors sunkumą, pirmiausia derėtų įvardinti kieno jis yra. O tik po to ieškoti sprendimo galimybių.
Jei eina kalba apie jūsų ir daiktų, esančių svetimuose namuose, gadinimą, tokį elgesį tiesiog reikia stabdyti. Labai paprastai, su vieninteliu aiškinimu, jog kitų žmonių daiktų gadinti negalima. Ir čia yra ne vaiko užduotis išmokti nelaužyti, o jūsų – išmokti tvirtai atstovėti šią ribą. Svarbu kiek įmanoma mažiau skirti tam laiko, tik tiek, kiek reikia sustabdyti nepageidaujamą elgesį.
Jei vaikas „negali“ negadinti, tuomet jis gali būti tik su jumis ir ne taip, kaip jam norisi, o tiesiog būti šalia taip, kaip būnate jūs. Pavyzdžiui, jei jūs kalbatės su draugėmis, berniukas gali sėdėti šalia. Tai nėra jo nubaudimas, tiesiog padėjimas jam, o tiksliau, daiktų apsaugojimas. Svečiuose galima turėti savo žaislų, su kuriais jis gali elgtis taip, kaip jam patinka.
Čia prisiliečiu prie kito momento: leidimo vaikui su savo žaislais elgtis taip, kaip jam to reikia. Tikrai nuostabus sprendimas neapkrauti vaiko žaislais, kurie jam nelabai rūpi, tačiau gali būti, jog būtent jų tyrinėjimas, iškonstravimas yra jo domėjimosi sritis.
Gali būti ir tai, jog vaikas nelabai žino, ką veikti su žaislais, arba jie nėra tie, kurie jį domina. Dėl to vietoj brangių plastmasinių daiktų visai verta pasinaudoti aplinkos teikiamomis gerybėmis: kaštonais, akmenukais, medžio kaladėlėmis, medžiagomis, juostelėmis. Vienu žodžiu, nedalomais daiktais, iš kurių galima ką nors gamintis, galbūt kalti, sulipdyti, surišti, nuspalvinti.
Gal kai kurios šakelės gali būti skirtos laužymui, kokia nors neypatingai vertinga medžiaga ar popierius karpymui. Bendrai tariant, verta pabandyti sudominti vaiką atskiromis detalėmis, iš kurių jis galėtų gamintis jam patinkančius žaidimus, o jums nebūtų gaila, kad jie yra gadinami ir laužomi.
Padovanotieji žaislai gali likti jo. Tačiau jei jau atiduodate žaislą vaikui, žinodama, kad jis turi tokį pomėgį, atiduokite su teise elgtis taip, kaip jis nori. Kartais žaislų laužymas padeda vaikams išreikšti ar išgyventi jausmus, kurių paprastai negalima rodyti ar per baisu juos rodyti. Žinoma, kad daiktų, kurių jums gaila, tiesiog galima neduoti vaikui, jei jis nori juos gadinti.
Taigi bandant išspręsti jūsų vaiko santykį su žaislais, derėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus. Svarbu vaikui nustatyti aiškias ribas, tačiau neversti jo vertinti to paties, kas atrodo vertinga jums, nemoralizuoti, net gi nesistengti jam labai paaiškinti, juo labiau nepiktnaudžiauti bausmėmis, kurios galiausiai labiau atsisuka prieš jus, nei padeda vaikui. Kitas vertingas dalykas, padėti vaikui atrasti, kas jam patinka, kaip jau minėjau tai gali būti natūralios medžiagos, gal būt knygelės ar kita veikla.
Trečia, tai judviejų santykio reikšmingumas. Čia yra be galo svarbu neįsitraukti į kovą dėl žaislų laužymo, bet atrasti būdą, kaip kitaip jus gali jungti žaislai. Pavyzdžiui, kartu galima žaisti, kurti, statyti. Jei jūs savo kasdienybėje žaislus naudojate kaip priemonę nukreipti vaiko dėmesį nuo savęs, gali būti natūralu, jog vaikas naikina tai, kas jus skiria: „nebus žaislų, bus galimybė patirti tiesų kontaktą su mama/ tėčiu“. Ir paskutinis dalykas, kaip jau minėjau, gali būti, jog vaikui žaislų laužymas yra priemonė išgyventi daug svarbių dalykų: santykį su jumis, nesėkmes, pyktį, liūdesį ir panašiai.
Bandant padėti vaikams ir sau, labai verta neskubėti. Lėtai stebėti situaciją, kurį laiką nesiekiant jos išspręsti ir klausti savęs, ką ji duoda vaikui ir ką ji duoda jums? Kas iš tikro po ja slepiasi? Drąsos labiau pasitikėti savo vaiku ir į situaciją pažvelgti nebūtinai kaip į turinčią tikslą nutraukti vaiko žaislų laužymą, bet kaip į siekį suprasti, kas per tai vyksta.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
