Jo uošvė pas mus slapčia apsilankė, maldavo apginti dukrą ir anūkus nuo to „erodo“, bet kuo mes, kaimynai, galime padėti? Policijos nekviesi, kraujo nėra, o vaikų teisių specialistės paaiškino, kad ta šeima „nėra problemiška“, mat skundų dėl jos nėra gavusios. Kiti kaimynai sako – nesikiškit, tik liksite kalti ir niekam nepadėsite. Gaila vaikų ir tos moters“, – ieško išeities Odeta iš Panevėžio.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Gerbiama Odeta, vis dėlto labai gerai, kad nelikote abejinga ir ėmėtės bent tokių žygių. Iš tikrųjų psichologinis smurtas šeimoje – didžiulė bėda. Šiais laikais mes skatinami būti tolerantiški, gerbti kito asmens laisvę: neva kiekvienas gali elgtis kaip nori, jei tik nepažeidžia įstatymo. Taip, už psichologinį smurtą, kaip ir už fizinį, turi būti baudžiama, tačiau pirmąjį, kitaip nei antrąjį, labai sudėtinga įrodyti, o jo aukos nesiryžta prabilti. Kita vertus, tokiems sadistams sunku pritaikyti tam tikrą Baudžiamojo kodekso straipsnį, tad jie lieka nenubausti. Ne tik nenubausti, bet ir neatpažinti, neįvardyti, nes mūsų visuomenei nebegalioja moraliniai religiniai priesakai, kurie anksčiau leisdavo pasmerkti jų nesilaikantįjį.
Bijau, kad šiuolaikinės tolerancijos esmė – jokių moralės principų neturėjimas, nesikišimas į kitų žmonių veiksmus net tada, kai tie veiksmai akivaizdžiai amoralūs ir smerktini. Ar tik ne iš čia kyla nesuvokiamas mūsų atlaidumas amoraliems valdžioje esančiųjų poelgiams? Šaipomės iš jų lyg iš siaurapročių kvailelių, bet nereikalaujame ataskaitos, nors patys juos išsirinkome.
Dėl beribės tolerancijos, kuri iš tikrųjų slepia abejingumą kitiems žmonėms, nenoromis galime tapti iškrypėlio užtarėjais, dengėjais ar net bendrininkais. Imame piktintis iškrypėliu tik tuomet, kai dėl jo siautėjimo įvysta tragedija. Valdžios institucijos taip pat kratosi atsakomybės nesumodamos nubrėžti aiškių ribų, kas yra toleruotina, o kas – ne, ir perkelia atsakomybę už tai savo piliečiams. Tokia visuotinė tolerancija leidžia klestėti blogiui naujais, nebaudžiamais pavidalais, ypač psichologiniu smurtu.
Įtaigiu žodžiu, užuominomis, grasinimais iš tikrųjų galima smarkai sužeisti jautresnį, ypač jauną žmogų, įmanoma jį net sunaikinti psichologine prasme, ir niekas iš aplinkinių to nepastebės, neįsikiš. Mūsų visuomenė už žmogaus nužudymą griežtai baudžia, tačiau psichologinis smurtas lieka nepastebėtas, deramai neįvertintas, o smurtautojas toliau siautėja nebaudžiamas. Mušama moteris gali parodyti smūgių žymes, o žeminama ir užgauliojama įrodymų neturi. Be to, ji pernelyg palūžusi, kad apgintų savo vaikus. Taigi tokių „erodų“ aukoms išties daug sunkiau padėti, tačiau įmanoma. Vienintelis ginklas – viešumas. Smurtaujantis jo bijo kaip velnias kryžiaus, nes viešumas sugriauna uždaros jo karalystės, kurioje jis siautėja nematomas, sienas. Netylėkite, toliau ieškokite sąjungininkų. Tegu tas kaimynas žino, kad jūs apie jo darbelius žinote ir jo nebijote.
