Esu laimingai ištekėjusi. Turiu mėgstamą darbą, tad karjeros reikalai taip pat geri. Niekada net ir nemaniau, jog galima būti tokiai laimingai... Bet... toks vienas paprastas bet...Vaikelio netektis... Vienoms tai persileidimas - visai nesvarbu 2 savaičių ir 3 mėnesių. Mano atveju - netektis gimdymo metu. Jaučiuosi tokia kalta. Protu suvokiu, jo ši kaltė - be kaltės. Bet atsitiesti nepavyksta.
© Corbis/Scanpix

Nėra ir dienos, jog negalvočiau. Miegu prastai. Sunku buvo sugrįžti į darbą. Bet jaučiu, jog ir darbe sekasi vis prasčiau - nesusikaupiu. Nenoriu nieko, tik susigūžti kampe ir galvoti apie savo mažąjį vaikutį, nešiotą po širdim...

Apskritai, jaučiu, jog ryte keliuosi, valgau ir einu kažkur tik dėl vyro, nes matau jo akis, sekančias, serginčias mane. Negaliu jo nuvilti, bet jėgų neturiu. Sakoma, jog nuo šios "ligos" tėra vienas vaistas - susilaukti ir auginti vaikutį. Bet juk aš dar kasdien prisimenu prarasto vaikelio spyrius... Ir baimė praradimo - begalinė, net sukausto. Padėkit susivokti: ar padės naujos gyvybės pradėjimas nuplauti šį skausmą? Ar reikia palaukti ir pirmiausia "pagyti" pačiai?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Miela, laiško autore. Vaikelio netektis kiekvienai mamai yra sunkiai išgyvenamas dalykas. Kuo ilgiau pažįstame savo mažylius, labiau prie jų prisirišame, sukuriame gilesnį santykį, tuo ilgiau užtrunka su jais atsisveikinti. Dėl to pirmiausia jums noriu pasakyti, jog turite visas teises gedėti, slėptis, išbūti savo mintimis su vaikeliu, kol galėsite pamažu jį paleisti.

Rašydama apie netektį, dažniausiai paminiu, jog šiam procesui būdingi įvairūs jausmai: fakto neigimas, derėjimasis, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Vargiai galėtumėte tikėtis, kad kuris nors iš jų aplenks jus. Žinant tai, svarbu jų neslopinti. Bet kokia emocija, kurią bandysite neigti, užsibus ilgiau ir vis bandys sugrįžti stipresniu pavidalu. Dėl to leiskite sau pykti, liūdėti, gedėti, kas palaipsniui leis įprasminti mažylio pasitraukimą neužgimus.

Tačiau kad jausmai neužvaldytų jūsų ir kad pamažu judėtumėte į priekį, svarbu juos išreikšti. Tam puikiai tinka pokalbiai su žmogumi, kuriuo pasitikite ir kuris galėtų priimti jūsų širdgėlą (geriausia, kad tai nebūtų sutuoktinis ar artimi giminaičiai, kurie patys gedi vaikelio).

Nebijokite kartotis, vis pasakoti tuos pačius išgyvenimus, mintis, kaltės pojūčius ir panašiai. Jums to reikia, kad palaipsniui viskas nurimtų, įgautų savo vietą, prasmę. Jei esate tikinti, labai raginčiau pasitelkti į pagalbą ką nors iš dvasininkų, net ir nepažįstamų. Jei ne, galite kreiptis pagalbos pas psichologą, kuris padės pereiti minėtus gedėjimo etapus.

Be pokalbių verta išbandyti ir kitas jausmų išraiškos formas: rašymą, piešimą ar jums labiau priimtinas menų formas, per kurias galėtumėte išreikšti savo jausmus, o kartu ir atsisveikinti su išėjusiu mažyliu. Į išorę perkeltas skausmas neretai tampa mažesnis ir greičiau atranda savo vietą asmens gyvenime. Priimti vaikelio mirtį kaip duotybę, o ne kaip bausmę, kaip kažką reikšmingo yra be galo sunkus, tačiau nuo kaltės ir skausmo išlaisvinantis momentas, kuris neretai ateina per emocijų raišką, bendravimą su kitais žmonėmis apie jus užklupusią netektį.

Kito vaikelio atėjimas greičiausiai sumažintų kančias, užpildytų šiuo metu atsiradusią tuštumą. Tačiau, kaip jūs pati įvardinote, neapsaugotų nuo baimių, sustiprėjusio nerimo vėl jo netekti. Tai nereiškia, jog sąmoningai turėtumėte vengti naujos gyvybės, visgi kol neužsimezgė dar viena gyvastis, raginčiau leisti sau atsisveikinti ir paleisti pirmąjį vaikutį, kad į kuo ramesnę jūsų širdį galėtų ateiti kitas asmuo.

Stiprybės

Vaida

Rašykite psichologui: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (273)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (29)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (1)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (266)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (280)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (302)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (99)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (2)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (72)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...