Kadangi nerandu pokalbio, dažnai mokykloj per pertraukas stoviu vienas. Čia buvo prieš persikraustant į kitą vietą gyvent. Persikraustęs pagalvojau „Dabar tikrai pasikeisiu, nauja vieta, nauji žmonės“, bet vėlgi atėjau ir neišeina susirasti draugų (žinoma, turiu draugų, na gal suprantat, ką turiu omeny).
Aš net nežinau, kodėl aš toks esu, gal nepasitikiu savimi ar čia aš toks nuo gimimo ir nepasikeisiu jau... Namie problemų kaip ir neturiu ir, pavyzdžiui, man su tėvais sekasi kalbėti normaliai (kažkaip pačiam net keista).
Šiaip nesu drovus, prie merginų galiu būti taip pat, kaip ir prie vaikinų, tik va, kad tik būti neužtenka, reikia kalbėti, ko aš padaryti nelabai sugebu. Jei manęs klausia, aš atsakyti galiu, bet taip ir gaunasi pokalbis klausimai-atsakymai...
Šiaip esu gan ramus, neįsivaizduoju savęs garsiai besijuokiančio ar darančio mokykloje kokias nesąmones, nors šiaip žaidžiu futbolą ir pan. Kieme mano draugai dažniausiai būdavo jaunesni nei aš, tai irgi kažkiek normaliau būdavo su jais bendraut (nežinau, gal tuo norėdavau kompensuoti tai, kad nesu toks, koks noriu mokykloje), bet tikrai kieme būdavo lengviau bendraut ir kažką veikti nei mokykloj. Į tą klasę ėjau aštuonis metus ir negalima sakyt, kad klasiokai buvo nepažįstami.
Ateityje norėčiau dirbti tokį darbą, kad iškilt reikia būti lyderiu, pasitikėt labai savimi, tad manau, kad man nieko neišeis... Kaip persilaužti save ir būti tokiu, kokie yra dauguma paauglių – mokėti bendrauti, juokauti ir pan.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Galvojant apie tavo aprašytus sunkumus, mintyse kyla gana dviprasmiškos reakcijos. Suprasdama, kaip paauglystėje svarbu būti grupės dalimi ir panašiu į savo bendraamžius, galėčiau aprašyti keletą būdų, kaip lavinti bendravimo įgūdžius. Tačiau sunku įvertinti, kiek tavo apibūdinta problema yra reali, o kiek noras atsisakyti savo išskirtinumo ir susitapatinti su daugumu. Dėl to antroji mano mintis būtų apie didesnį pasitikėjimą savimi ir savęs priėmimą. Visgi nuo jos išplėtojimo ir pradėsiu.
Dar kartą paminėsiu tai, jog tavo amžiaus žmonės turi gana sudėtingą uždavinį – atrasti savo išskirtinumą, o tuo pačiu įsilieti į jį supančių bendraamžių aplinką. Bet koks kitoniškumas reikalauja jį palaikančios grupės žmonių. Tai svarbu suvokti ir tau. Panašu, jog nesi tas jaunuolis, kuris gali drąsiai ir laisvai reikšti mintis kompanijoje, kalbėti apie viską ir apie nieką, juokauti ir būti pokalbio vedančiuoju.
Matyti ir tai, kad dažniau mąstai apie tai, kuo norėtum būti ir kaip tai įgyvendinti, o ne kas esi. Tokios mintys natūraliai neleidžia jaustis vertingam bei priimti dabartinius savo ypatumus kaip teigiamus, vertus dėmesio. Būdamas su savo bendraamžiais, greičiausiai jauti didelę įtampą dėl to, kad nemoki elgtis taip, kaip jie. Bandai įsivaizduoti, ko ir kaip galėtum paklausti, įsiterpti, sureaguoti. Tai sukelia nerimą, kuris užkerta kelią laisvumui, kas tarsi dar kartą patvirtina tau, jog bendravimas yra dalykas, kurio nesugebi.
Tad kodėl gi nepamąsčius ne apie tai, kuo negali būti, o apie tai, kuo esi. Minėjai, jog žaidi futbolą, tau pavyksta bendrauti su tėvais, jaunesniais žmonėmis. Esi pakankamai santūrus asmuo. Esu tikra, kad atrasi ir daugiau apibūdinimų sau, kurie padėtų pamatyti savo vaizdą ir su juo pabūti.
Jei tau nepatinka kokia nors tavo savybė, šiuo atveju nedrąsa kalbantis su bendraamžiais, svarbu ją koreguoti. Visgi prieš darant bet kokius savo elgesio, įpročių pokyčius, reikia ko nors, kad padėtų. O didžiausia pagalba esi tu pats, tai yra tavo stipriosios pusės, kurias svarbu pamatyti, norint tobulinti silpnąsias.
Pasitikėjimas savimi ir nebijojimas būti tokiu, koks esi, sumažina baimę būti nesuprastam, nepriimtam, kitokiam, kas ir stabdo pokalbius su bendraamžiais. Labai dažnai atsitinka taip, jog nepasitikėjimas savimi priverčia daug galvoti apie save: „Ar niekas nepastebėjo, kad aš pasakiau nesąmonę”, „Jie visi tikriausiai galvoja, kad aš kvailas”, „Ką čia pasakius, kad atrodyčiau protingas” ir panašiai. Tokia laikysena apsunkina galimybę išgirsti kitą pašnekovą, susidomėti vykstančiu pokabiu, jei jis tikrai vertas dėmesio, trukdo matyti ką nors daugiau ir vertinti kitaip, nei per savo baimę pasirodyti kitokiu.
Jei kiekvieną dieną vis pabandysi atrasti, kuo gali pasigirti, koks tavo paties elgesys, mintys, veiksmai patiko, kokios tavo savybės leido pasiekti tau svarbių rezultatų, ilgainiui pradėsi save matyti pozityvesnėje šviesoje. Tai reiškia, jog tavo mintyse palaipsniui atsiras vietos ir kitiems žmonės, jų pastebėjimui, galbūt sumažės baimė ne tik patirti nesėkmę draugų būryje, bet ir pristatyti savo kitoniškumą ir priimti savo kaip klausytojo poziciją, nesistengiant tapti didžiu šnekovu.
Visgi bendravimas yra svarbus dalykas ir jo išvengti tikrai nepavyks. Kad buvimas su kitais žmonėmis keltų minimalią įtampą, svarbu įvardinti sau, kokio rezultato norėtum, o kokį realiai gali pasiekti. Greičiausiai iš karto netapsi lengvai bet kokia tema kalbantis vaikinas. Tai reikėtų priimti ir išsikelti sau mažesnius tikslus.
Tarkim, leisti sau kurį laiką būti klausytoju ir domėtis, kuo gyvena kiti žmonės. Atsirinkti, kas tuose pokalbiuose tau patinka, kokios temos, koks bendravimo būdas tau priimtinas, o koks ne. Galbūt yra žmonės klasėje, su kuriais būtų lengviau kalbėtis po vieną, o ne grupėje. Leidęs sau kurį laiką stebėti žmones ir situaciją, o ne save jų draugijoje, gali pereiti prie bandymų mokytis užmegzti ir palaikyti pokalbį.
Įvertinęs, kas rūpi tavo bendraamžiams, gali daugiau pasidomėti tomis temomis: pasižiūrėti tuos pačius filmus, perskaityti tas pačias knygas ar pasigilinti į kitas temas, kurios iš esmės priimtinos ir įdomios tau, išsikelk sau uždavinį pasakyti trumpą savo nuomonę vieną kartą per pokalbį, po kurio laiko, kai viena replika nebekels didelės įtampos, galima iš savęs reikalauti dviejų, trijų, keturių sureagavimų. Svarbiausia daryti tai dėl savęs, o ne tik dėl galimybės įsitraukti į grupę ar tapti lyderiu.
Taigi tavo amžiaus uždavinys - sukurti ir palaikyti prasmingus santykius - tikrai susijęs su gebėjimu bendrauti. Tačiau čia svarbu susidomėti žmonėmis, aplinka ir joje vykstančiais dalykais, kurie natūraliai leis turėti savo požiūrį, mintis apie įvairias situacijas ir augins poreikį jomis pasidalinti. Tai yra, šiek tiek svarbiau nei išmokti ilgai ir be perstojo linksmai kalbėtis, kas neretai virsta tuščiažodžiavimu.
Vaida
