Pirma - nejaučiu, kad gyvenu. Lyg ir turiu viską, ko reikia, bet kažko trūksta. Neseniai persikraustėme iš Vilniaus į užmiestį, paskutinis autobusas namo - labai anksti, tad aš nespėju nieko: nei pabūt su draugais, nei ką nors įdomesnio nuveikt. Man reikia bendravimo, nes bendraujant su žmonėmis jaučiu, kad gyvenu, pasisemiu energijos iš jų.
Jaučiu, kad tampu po truputį asociali... Nors visada buvau labai sociali, labai bendraujanti, laisvai randu bendrą kalbą su žmonėmis.
Antra, lyg ir turiu vaikiną, viskas labai gerai, bet man nuobodu... Kol nedraugavom, bendravau su daug vaikinų/merginų, man labai patiko. Žinoma, kai susiradau vaikiną, dėmesio pasidarė mažiau, gal ir to man trūksta. bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, tai, kad man nuobodu su mano vaikinu.
Aš esu toks žmogus, kuriam reikia emocijų, reikia naujovių, o jis yra ramus, namisėda, kasdien po mokyklos einame pas jį, ir tiesiog žiūrime kokį filmą, televizorių, kalbam. Man tai yra taip nusibodę. Išeinam kartais į „viešumą“ ir man tai pagyviną viską kuriam laikui, bet tik kuriam laikui. Išeinam ir į teatrą, ir į miestą pasivaikščioti.
Trečia, esu be galo nervinga, ir kartais man atrodo, kad sergu depresija ar esu psichiškai nestabili. Anksčiau nebuvau tokia nervinga. Aš įsižiebiu laabai greitai, ir ilgai gestu. Ir supratu, kad kartais net ne vietoj imu nervintis, pykti, bet nežinau kaip tai sustabdyt. Susinervinu kartais ten, kur anksčiau nebūčiau net pagalvojus.
Esu stiprus žmogus, mano manymu, negalima rodyt kitiem, kad esi silpnas, nes kai kurie tuo po to naudojasi, tačiau dažnai verkiu viena namie, kai susikaupia per daug visko. Tiesiog man atrodo, kad tai jau mano charakteris toks. Jau turėjau mintį gerti valerijono tabletes. Tikrai nežinau, kaip ir iš ko gimė mano tas polinkis taip greit susinervinti.
Jaučiu, kad pradėjau žiūrėt į daug gyvenimo aspektų neigiamai, ir tiesiog manau, kad esu realistė, žiūrėdama į kai ką neigiamai. Mano manymu, geriau žiūrėti neigiamai, ir po to maloniai nustebti, negu kažko tikėtis ir nusivilti (kaip man jau ne kartą buvo).
Kartais susimastau, apie gyvenimo esmę, ir suprantu, kad jos nėra. Mes - žmonės, nugyvename savo gyvenimus dažniausiai nieko nepasiekę, o jei ir pasiekiame kažko tikrai gero, tai jau būna pripažinta po mūsų mirties, kai mes jau to nematome. Iš gyvenimo gauname labai nedaug malonumų. Aš puikiai suprantu, kad reikia mėgautis ir smulkiausiais gyvenimo malonumais, bet tai yra sunku, kai turi didelius buitinius nemalonumus.
Kartais žiūriu į aplinkinius ir galvoju, kokie kvaili ir degraduojantys šiais laikais yra žmonės.
Dabar sunku rasti žmogų, kuris būtų tikrai protingas, geras žmogus. Tokie dažnai būna vadinamieji „masės atstumtieji“ ir tai man yra labai apmaudu. Aplinkiniai ir draugai pratę mane matyti visada besišypsančią, kompanijos sielą, kuri skatina, drąsina ir moko, kaip džiaugtis gyvenimu, bet pati sau negaliu niekaip padėt.
Gyvenu su mama, tėvai išsiskyrę. Su mama santykiai nėra labai geri, beveik nekalbam. Gyvenam, atrodo, tik todėl, kad esam surištos giminystės saitais. Aš su savo draugais bendrauju meiliau negu su ja.
Mums sunku kalbėtis, nes abi esam stipraus charakterio, nes abiem vaikystė ir gyvenimas ne rožėm klotas. Tai pat turiu tetą (mamos sesė) kuri yra labai faina, man kaip draugė, bet yra ištekėjusi nesėkmingai - vyras po santuokos tapo tikras niekšas. Aš suprantu, kad esu labai jauna, ir turiu džiaugtis jaunystę, bet man neišeina, nežinau, gal tai yra tas kaip sakoma „pauglystės periodas“... Prašau, patarkit, ką daryti.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitau tavo laišką ir išties jaučiu daug liūdesio bei pasimetimo, apie kurį tu rašai. Liūdesio dėl to, kad gyvenimas, kuriuo norėtum džiaugtis, labiau sukelia pyktį, nepasitenkinimą, nuobodulį ir iš to kylantį beprasmybės išgyvenimą. Žinoma, tai, ką tu aprašei, labai būdinga paauglystei. Šiam laikui, kuomet viskas kinta, ateina nauji uždaviniai, o su jais ir klausimai kaip būti toliau, ar verta būti toliau... Visgi nenurašyčiau visko vien tam.
Kai regiu parašyta, jog tau nuobodu su vaikinu, norėtum daugiau įspūdžių, jauti sunkios praeities pasekmes, išgyveni šaltumą santykyje su mama, drįstu manyti, jog iš esmės susiduri su nemažu vienišumo išgyvenimu. O tai, matyt, gana lengvai leidžia pajusti, jog bet kokia veikla ar bet koks žmogus, skirtingai nei gali atrodyti, neleidžia pajusti vidinio džiaugsmo ir pilnatvės.
Tačiau toli gražu nereiškia, jog toks patyrimas šiame pasaulyje neegzistuoja. Kaip ir tie protingi, išmintingi, šviesūs asmenys, kurių pasigendi savo aplinkoje.
Taigi tu išties labai jauna. Dėl to labai svarbu priimti, jog be tų dalykų, kuriuos tu renkiesi šiandien, yra ir kitokių, kurie leidžia pamatyti kitokias spalvas ir per jas ieškoti kitokių išgyvenimų savyje.
Ne tų, kurie sukuria stiprias emocijas, po kurių jausmas tarsi vidus būtų iššluotas, bet tų, per kuriuos galėtum pajusti savo vertę ir abipusį reikalingumą.
Tikrai priimu, jog kiekvienas turime skirtingą savęs radimo kelią. Tačiau tas kelias nėra laukimas kažko, kas atsiras, palinksmins ir padarys laimingais. Tai yra ėjimas, tam tikras ieškojimas ir pirmiausia bandymas surasti save, o ne savo bendraamžius kaip įdomią, maitinančią terpę. O save surasti lengviausia per tikrus dalykus. Tikrus dalykus ta prasme, kurie reikalauja savęs parodymo ir buvimo. Tai gali būti koks nors pomėgis, meno kryptis, net jei jautiesi visai netalentinga.
Neretai jauniems žmonėms padeda save atskleisti įsitraukimas į visuomeninę veiklą, savanorystė tokiose srityse kaip gamtosauga, socialinė erdvė. Tikiu, jog yra ir daugiau vietų, kuriose galėtum ne tik laukti rezultato, bet išgyventi mainus. Jausmą, jog ne tik kiti gali būti naudingi tau, bet ir tu gali kažką kurti ir būti svarbi arba tiesiog priimta kitų.
Žinoma, tai tik pradžia. Gali būti, jog ilgainiui augdama ir susidurdama su kitais gyvenimo uždaviniais pajusi poreikį gilesniam savęs pažinimui ar praeities sunkumų, apie kuriuos užsiminei, gydymui. Kita vertus, jau dabar visai svarbu pasirūpinti savimi ir pabandyti atrasti bent vieną žmogų, kuris galėtų tavęs klausytis, kuriam gebėtum drąsiai išsakyti savo slogias mintis ir jausmus. Kuris leistų išgyventi, jog nesi viena.
Jei sunku atsiverti artimųjų rate, šiuo metu veikia keletas nemokamų pagalbos linijų telefonu jaunimui, kuriomis tikrai verta pasinaudoti. Tie žmonės, kurie atsilieps į tavo skambutį, tą akimirką bus visiškai su tavimi ir apie tave. O tai be galo svarbus potyris, norint išjudėti iš nusivylimo, kurį jauti tu.
Taigi jei klausi, kaip iš to išeiti? Atsakymas būtų - eiti. Bandyti ieškoti savęs ne tik tose erdvėse, kur ką nors duoda ar linksmina, bet ir ten, kur galbūt pati galėtum ką nors duoti. Nedaug, pamažu... Bet tas ėjimas išorėn gali tau padovanoti visai kitokį matymą ir gyvenimo pojūtį. Bei žmones, su kuriais galbūt pavyks būti kitokiame santykyje nei esi patyrusi iki šiol.
Drąsos ieškoti savęs toliau.
Pagalbos linijų telefonai:
Jaunimo linija 8 800 28888 (visą parą)
Vaikų linija 116 111 (11:00 – 21:00)
Vilties linija 116 123 (visą parą)
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
