Kelias dienas išbūna blaivūs, o tada tęsiasi savaitė, kupina visko. Tiek keiksmažodžių, tiek maldavimų duot kelis prakeiktus litus, kad „susitvarkytų sveikatą“. Man gėda prieš draugus, prieš
kaimynus, prieš visą pasaulį, kuris supa mane.
Ankščiau jie irgi išgerdavo, tačiau kaip visi normalūs žmonės, vieną, na, daugiausiai du vakarus. Tačiau tėvams netekus darbo mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Pirmus metus mūsų šeima laikėsi kaip kumštis. Aš prisitaikydavau prie pigesnių rūbų, man buvo nė motais, kaip aš esu apsirengęs. Man labiau rūpėjo, kad mano tėvams nereikėtų klūpoti prieš jų „draugus“ bemaldaujant, kad šie paskolintų kelis litus, kad mes bent pavalgyt ką turėtume. Visi stengdavomės prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Tačiau pirmas į begalini liūną pradėjo klimpt mano tėvas. Mama, negalėdama pakęsti, kaip jis iš namų parduoti nešdavo paskutinius daiktus, išsiskyrė su tėvu. Tada atrodė, kad viskas pradėjo taisytis, netgi pats tėvas, persikėlęs į savo tėvų sodybą, pradėjo keist savo gyvenimą. Atrodė, kad net mano tėvai vėl bus kartu ir būsime laiminga šeima. Tačiau tai buvo tik iliuzija.
Dabar jau mano abu tėvai alkoholikai ir aš kiekvieną dieną vis labiau jų nekenčiu, vis labiau pradedu pats savęs nekęsti, nes pats pradedu skęsti melo liūne. Aš meluoju savo geriausiems draugams, pasakoju nebūtas istorijas, kad neva mūsų šeima yra laiminga ir ko jau ko, bet alkoholio čia tikrai nėra.
Palaipsniui pradėjau nepasitikėti savimi, iš treniruočių išeinu dar labiau prislėgtas, nei ten ateinu, nes man nesiseka niekas. O pradėjau jas lankyt, nes maniau, kad pradėsiu savim pasitikėt. Man dar tik 15, tačiau jau kaip ir nebenoriu gyventi, nes nematau prasmės. Kartais noriu pabėgti iš namų, bet tada susimąstau, kad priversiu nervintis savo senelius, kurių sveikata ir taip ne per geriausia.
Niekas net nenutuokia, kad aš ir mano sesė gyvenam alkoholikų šeimoje, nes mes vieningai tai slepiame. Kol ji dar gyvena su manimi, dar bent yra su kuo išsikalbėti, tačiau po metų ji baigs mokyklą... Ir galiu galvą guldyt, kad dings iš čia velniop. Tačiau kartais pagalvoju, ką man reikės tada daryt, juk liksiu vienas kaip pirštas. Net rašydamas jums aš jaučiu gėdą dėl savo tėvų. Na, bet juk čia jiems turėtų būti gėda, o ne man...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI BŪNA GĖDA UŽ TĖVUS
Manau, kad tau iš tiesų gėda ne tik dėl tėvų, bet ir už savo tėvus. Būtent ne „dėl jų“, o „už juos“. Gėda - labai sunkus jausmas, kuris verčia žmones rausti, slėpti akis, norėti prasmegti po žeme. Gėdos jausmas reguliuoja elgesį, nes, tarkime, tu nevaikštai visiškai nuogas, negadini oro bei nedemonstruoji savo godumo kitiems matant. Tau būtų gėda - ir čia šis jausmas naudingas, jis padeda tapti kultūringesniu. O tavo tėvai aiškiai nesielgia kultūringai, tarsi iškrisdami iš visuomenės normų.
Greičiausiai kažkada po užgėrimų jie grauždavosi, o dabar jau mažiau arba visai ne. Tai - negydyto alkoholizmo ženklas. Pasunkintas nesėkmių, kurias patyrė tavo tėvai: neteko darbo; išsiskyrė.
Alkoholizmo metu vyksta psichologiniai pokyčiai, iš jų svarbiausias - nyksta gėdos jausmas. Tik ne tau. Kam gi tu jauti tokį sunkų jausmą? Ar darai kažką, kas yra netinkama? Galiu suprasti, kad tau gėda dėl galimo paviešinimo; nes pagalvojęs apie jūsų šeimos paslapties atskleidimą įsivaizduoji, jog visi tave pasmerktų, palinguotų galva bei paniekinančiai tartų: „Kas galėjo pagalvoti! O atrodė tokia graži šeima!“
Tu teisus sakydamas, kad to turėtų bijoti patys tėvai. Deja, tėvai ir norėdami negalėtų iš gėdos nustoti gerti, nes serga alkoholizmu ir yra per silpni leisti gėdai valdyti jų elgesį. Juk alkoholizmo metu trauka išgerti yra liguistai stipri, ir negauti alkoholio atrodo baisiau, nei bet kokia gėda. Jiems reikia ne moralinio poveikio, o objektyvaus įvertinimo: jūs sergate; jums reikia gydytis. Šansai, kad išgysite visai - maždaug 30%, kad kuriam laikui nebegersite - irgi tokie patys. Taigi bandyti eiti pas narkologus verta. Tu gi, bent šiuo metu, nesergi išvystyta priklausomybe. Todėl esi stipresnis už tėvus ir pajėgus nešti tokį sunkų jausmą, kaip gėda. Didelė pagarba tau už tai.
Tačiau ilgai gyvenant su priklausomais žmonėmis rizikuoji pats susirgti, t.y. tapti visai nuo jų priklausomu. Tai gali pasireikšti tuo, kad imsi nuolat „gelbėti“ mamą ar abu tėvus nuo alkoholio; gersi už juos; ieškosi mamos paslėptų buteliukų; imsi dengti jų padarytas klaidas ir nusižengimus.
Tai vadinama „kopriklausomybė“, kurios metu žmogus irgi degraduoja, nes pamiršta savo gabumus, pomėgius, nerealizuoja savęs. Jis net išoriškai tampa toks liguistas, lyg pats vartotų kokią nors medžiagą. Jam irgi būna „pochmelų“, kai dreba rankos ir kyla nerimas, jei įtaria, jog jo artimas žmogus vėl užgėrė.
Beje, kažkiek priklausomas tu jau esi, jei jau slepi, t.y. dangstai tėvų problemą. Į klausimą: „Kaip gyveni?“ atsakai, jog šeima laiminga. Galėtumei juk pasakyti: „Visko būna“, arba net „Tėvai turi problemų su sveikata“.
Kai kas – kas svetimos gėdos neneša- tokiais atvejais netgi atvirai pasako, kad tėvai geria. Tai - ženklas jog toks šeimos narys nesitapatina su priklausomu artimuoju, o atskiria: „Jis- tai jis; o aš- tai aš“. Tai sveikesnė pozicija, nei sakyti „mes“. Tarkime, nesveika sakyti „mes laimingi“ arba net „mes turime problemą“. Žodis „mes“ kalbant apie šeimą - priklausomybės ženklas. Jis tinka tik mamoms su labai mažais vaikais.
Ar galima pasakyti, kad tu esi kažkoks unikalus ar išskirtinis su savo šeimos problema? Manau, kad už artimesnio namo langų - už kelių žingsnių nuo tavęs - šiuo metu vyksta panašios istorijos. Nieko tai nestebina, nes alkoholio vartojimas Lietuvoje yra peržengęs normos ribas ir slaptų bei atvirų alkoholikų pas mus yra labai daug. Ir kas svarbiausia - ne tik tarp kažkokių „degradavusių“ benamių, kuriuos visi mato gatvėse, o taip pat tarp labai išsilavinusių bei kultūringų žmonių, besislapstančių už gražių namų žaliuzių.
Tai - ne apsileidimas, o tiesiog tokia liga, po truputį panašėjanti į magneto traukimą prie geležies- čia vis labiau veikia grynai chemijos dėsniai, tik chemijos vidinės, veikiančios priklausomo žmogaus smegenyse.
Manau, kad radikaliai šią problemą žmonės išspręstų tik tuomet, kai viešai pripažintų, jog alkoholis – joks maisto produktas, joks „pagalbininkas“, o yra tiesiog dirbtinės beprotystės stimuliatorius, kurio vieta - chemijos laboratorijose bei technologijų cechuose gamyklose.
Propaguoti „saikingą gėrimą“, išstatyti šio gėrimo dėžes prie maisto prekių, reklamuoti juos per televiziją, reklamos skyduose sieti su sportu bei „rafinuotu skoniu“- štai kur beprotystė. Šia prasme mes vis dar gyvename Viduramžiuose, ir tai tikrai ne tavo tėvų kaltė.
Ką gi tau daryti šioje situacijoje? Pasakyti mamai, kad ji serga ir kad ieškotų gydytojų. Pasakyti jai, kokie jos šansai. Išlikti gyvam ir pagal galimybę - nepriklausomam nuo tėvų. Ir tai yra nelengvas uždavinys. Toks nelengvas, kad žmonės su šia problemą renkasi į Alkoholikų šeimos narių susirinkimus (šios grupės veikia šalia Anoniminių Alkoholikų draugijų).
Tik nebijok dėl savo meilės. Ne kiekvieną meilę reikia saugoti. Nors ir rašai, jog tėvų nekenti, tačiau tuo pačiu ir myli. O meilė tavo prieraiši. Tau gi reikia atsiskirti nuo tėvų, pradėti gyventi savarankišką gyvenimą nepaisant tavo baimių, jog „jie neatlaikys“, „senelių sveikata per silpna“, „ kur mama be manęs dėsis“ ir pan.
Tavo meilė tėvams turi išlikti kaip dėkingumas jiems už tai, kad, nepaisant ligos, jie davė tau gyvybę ir tavo įgimtus sugebėjimus. Jokių sutarčių dėl tėvų gydymo ir jų naštos palengvinimo tu su jais nepasirašei. Tavęs laukia tik vienas įsipareigojimas - gyventi sveikiau ir perduoti savo vaikams gyvybę bei sugebėjimą džiaugtis.
Kalbėti apie kažką kitką, tarkime, kad „turi likti su tėvais“- tik atsikalbinėjimai. Taip sakydamas tu tiesiog bijai išduoti prieraišią meilę, pasijausti kaltas palikęs tėvus bėdoje. Bet jie nemirs dėl to, kad tu juos paliksi. Jie išeis iš gyvenimo jiems skirtu laiku. O kažkada išeisi ir tu - kai atliksi savo įsipareigojimus ir realizuosi save.
Pažiūrėk: ir tėvams teko ryžtis išsiskirti, o nuo to jie juk nenumirė, o netgi sušvelnino gėrimą. Sesuo tavo, matyt, suprato, kad ir jai geriausia tokiu atveju išsikraustyti iš namų kuo toliau.
Kaip beatrodytų tau toks planas šiurpus, tačiau išgyvenimo prasme jis teisingiausias. Jei tu liksi „gelbėti“ mamos ar abiejų tėvų ir gyvensi kartu ar netoli jų, greičiausiai užsidirbsi visokių sveikatos bei socialinių problemų. Jei laiku atsiskirsi nuo tėvų bei susirasi sveikesnių žmonių kompaniją - pats išliksi sveikas ir galbūt netgi neperduosi savo būsimiems vaikams „nesėkmės viruso“. O būsi sėkmingas žmogus su sveika šeima. Orientuokis į tai ir ruoškis.
To linkiu tau iš visos širdies.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
