Norime džiaugtis vaikučiu tokiu, koks jis yra. Kodėl toks stiprus noras visada turėti idealų kūdikį? Kodėl esame linkę sveikiems vaikams matyti puikią ateitį, nors ir tarp jų retas kuris gyvena mūsų svajonių pasaulyje, būna geras, gražus, ir nenueina šunkeliais; o neįgaliam vaikučiui ją dramatizuojame?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Labai suprantu jūsų skausmą ir nusivylimą, kurį atnešė kitokio vaikelio gimimas. Greičiausiai kiekviena moteris besilaukdama išgyvena nerimą dėl to, ar kūdikis bus toks, kaip visi, ar neturės kokios nors negalios. Ir tai yra labai natūralu. Kiekvienas mes savo vaikus suvokiame kaip savo paties pratęsimą. Tikimės, kad jie bus tie, kurie mus džiugins, stebins, leis jais didžiuotis ir panašiai. Kita vertus, priėmimas to, jog neįgaliam vaikui bus sunkiau visuomenėje, juo reiks rūpintis ilgiau, o gal net ir visą jų gyvenimą, taip pat nėra lengvas.
Klausiate, kaip vėl grįžti į šviesų pasaulį ir matyti optimistinę ateitį? Pradėti vertėtų nuo leidimo sau jausti tai, ką jaučiate. Šiuo metu jums yra liūdna, skaudu. Esate nusivylusi jums skirtu gyvenimu, gal net savimi ir sutuoktiniu, net jei tokius išgyvenimus norisi slėpti. Greičiausiai susiduriate su baime, kaip reiks gyventi toliau? Klausiate savęs, ko bus daugiau: kančios ir išbandymų ar džiaugsmo, auginant tokį vaikelį. Turėtų būti didelė sumaištis, kurioje verta šiek tiek pabūti, kad atsirastų tikrieji ir tvirti atsakymai apie susiklosčiusią situaciją.
Tuo pačiu, kai leisite sau gedėti dėl neišsipildžiusių lūkesčių, skirkite kuo daugiau laiko mažylio pažinimui. Susidraugavimui su juo. Nepaminėjote kokią negalią turi vaikutis, tačiau verta įžvelgti kuo daugiau džiaugsmų, kuriuos jis atneša. Ateitis gali būti visokia, dėl to neverta bijoti arba džiaugtis dėl to, ko gali visai ir nebūti.
Kurį laiką stenkitės susikoncentruoti į dabartį. Į tai, kas vyksta čia ir dabar. O dabar jūs gavote misiją. Uždavinį pamilti ir į savo šeimą priimti kitokį vaiką. Neįgalumas ne visada reiškia blogai. Gali būti, jog jūsų mažylis niekada neturės tam tikrų duotybių, kuriomis pasižymi vidutinis vaikas. Tačiau kūno ar proto negalia neretai kompensuojama kitomis dovanomis.
Klausiate, kaip susigyventi su vaiku, kuris nėra idealus? O kas sakė, kad jis ne toks. Jis yra nuostabi proga ugdyti savo savybes ir vertinti asmenį ne tik pagal grožio, jėgos, proto standartus. Tai yra galimybė pamatyti mažųjų pasaulį, rasti savyje tokių savybių, kokių nė neįtarėte turintys. Tikrai nebus lengva, tačiau nebūtinai tai suteiks mažiau džiaugsmo.
Vis gi priimti kitokį vaikelį, tikrai lengviau pamačius, kaip atrodo tokie žmogučiai užaugę. Kaip jie įsikuria mūsų pasaulyje? Kaip su tuo gyveno jų tėvai? Kaip jiems pavyko priimti ir pamilti mažųjų kitoniškumą? Pati nemažai esu susidūrusi su negalią turinčiais žmonėmis.
Vargu ar galėčiau nuneigti sunkumus, kurie kyla tėvams, auginantiems tokį žmogų. Bet taip neretai yra ne todėl, kad jie yra blogesni, o todėl, kad mūsų mąstymas reikalauja būti perprogramuotas, kad galėtų priimti kitokį vaizdą, kurį pamačius, neretai pats pasijunti menkesnis, daug ko nemokantis ir nesugebantis, ką gali tie žmonės.
Todėl, leidžiant sau liūdėti, pažįstant ir pamažu įsileidžiant savo dovanėlę, kitokiame įpakavime – vaikutį, ieškokite savųjų – tėvų, kurie augina negalią turintį žmogų. Ilgainiui situacija turėtų prašviesėti. Ir kiek galite būkite atviri vienas su kitu poroje. Labai svarbu nemeluoti vienas kitam ir vienas kitu tikėti. Nuoširdžiai su jumis, jūsų kelyje su kitokiu vaikučiu.
Viename internetiniame puslapyje radau tokį tekstą. Jis taip atspindi mano mintis ir labai tikiuosi, kad jis bent kiek jus priartins prie savojo kūdikio ir džiaugsmo juo.
„Apsisprendimas turėti kūdikį labai panašus į įspūdingos kelionės į Italiją planavimą. Tu prisiperki galybę informacinių knygų ir pradedi kurti nuostabiausius planus: Koliziejus… Mikelandželo Dovydas… Gondolos Venecijoje… Gal net išmoksti keletą šmaikščių frazių itališkai. Visa tai nepaprastai įdomu.
Po ilgų nekantraus laukimo mėnesių pagaliau ateina ta diena. Tu susikrauni lagaminus ir išvyksti. Po kelių valandų lėktuvas nusileidžia. Betgi stiuardesė praneša:
– Sveiki atvykę į Olandiją.
– Olandija?! – nustembi. – Kodėl Olandija? Bet aš skridau į Italiją. Dabar turėčiau būti Italijoje! Italija – mano viso gyvenimo svajonė…
Tačiau skrydžio maršrutą teko pakeisti ir tave nutupdė Olandijoje, kur ir turi likti. Juk svarbiausia, kad nesi nei baisioje, nei atgrasioje, purvinoje vietoje, kur aplink netvarka, badas ir ligos. Čia tiesiog kita vieta.
Taigi tu gali eiti ir nusipirkti naujų informacinių knygų. Turi išmokti kitos kalbos. Ir susitikti su daugybe naujų žmonių, kurių kitomis aplinkybėmis nebūtum sutikęs.
Tai paprasčiausiai kita vieta. Ji gerokai ramesnė ir ne tokia spindinti kaip Italija. Tačiau po kurio laiko atgauni kvapą, apsidairai ir… pradedi pastebėti, jog Olandijoje yra vėjo malūnų… Ir tulpių… Joje netgi gyveno Rembrantas…
Tačiau visi, kuriuos tu pažįsti, yra iš tų, kurie permanentiškai keliauja į Italiją ir nesiliauja puikuotis nuostabiai ten praleidę laiką. O tau telieka kartoti: „Taip, tai ta vieta, į kurią ir aš turėjau keliauti. Apie tai aš svajojau ir planavau.”
Ir gali atsitikti taip, kad tokios svarbios svajonės sudužimą lydintis skausmas niekada, niekada, niekada nesiliaus...
Tačiau… Jei visą savo likusį gyvenimą praleisti gedėdamas, kad nenukeliavai į Italiją, tu niekada, niekada nesugebėsi džiaugtis tais ypatingas ir labai mielais dalykais, kurie supa tave… Olandijoje.”
Ir labai drąsinčiau jus susirasti pagalbą tokio paties likimo tėvų. Nepaminėjote, iš kur esate, tačiau didžiuosiuose miestuose tikrai yra nemažai organizacijų, kur galima ieškoti informacijos. Jos nemažai ir internete.
Paminėsiu keletą Vilniuje veikiančių institucijų, kuriose galim rasti palaikymą negalią turinčių vaikų tėvams. Organizacijų kontaktus galite rasti internete, o paskambinę gausite ir daugiau konkretesnės informacijos. Labai jus drąsinu ir skatinu nelikti vieniems. Juo labiau, kad ne būtinai tas vaikelis yra nelaimė. Tai gali būti didelis džiaugsmas. Net jei ir labai sunkus.
Pagarbiai
Psichologė Vaida Platkevičiūtė
Organizacijos:
Pal. J. Matulaičio socialinis centras
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ (veikia plačiai, tikrai galima teirautis informacijos).
Dar eilė organizacijų. Skatinu daugiau informacijos ieškoti internete.
Lietuvos žmonių su negalia sąjunga: http://www.negalia.lt
Lietuvos aklųjų sąjunga: http://www.lass.lt
Lietuvos specialiosios kūrybos draugija: http://www.lskdguboja.lt
Lietuvos neįgaliųjų forumas: http://www.lnf.lt
Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centras: http://www.raida.lt
Vaikų invalidų ugdymo centras "Viltis": http://viltis.vilnius.lm.lt
Aplinkos pritaikymo asociacija: http://www.elekta.lt/~a/aplinka/index.html
Lietuvos žmogaus genetikos centras: http://www.geneticahumana.lt/
Techninės pagalbos neįgaliesiems centras: http://www.tpnc.lt
Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras: http://www.nisc.lt/
Literatūra:
1. "Kokią šviesą slepia sunki negalia", 2006 m. Platina draugija „Viltis“
2. J. Ruškus "Negalės fenomenas. Monografija." 2002 m. Platina draugija „Viltis“.
3. Aleksandr Avramenko "Jūs - neįgalaus vaiko šeima". 2001 m. Platina draugija „Viltis“.
4. "Mes sužinojome..." 1997 m. Platina draugija „Viltis“.
