Visko, ko nori, ji bando išsireikalauti rėkimu, spiegimu, kartais tampa agresyvi. Jeigu sugėdini, kad taip negražu ir negalima, vis tiek daro savo - jai gėdos jausmas neegzistuoja, o tuo stebina ir aplinkinius, kurie neretai replikuoja: „Kokia neišauklėta mergytė!”
O kiek įdėta į tą auklėjimą pastangų... Net apsakyti sunku! Kartais sėdim ir kalba gana ramiai: kaip elgtis, kas galima, o kas ne, o kartais ir diržiuko prireikia, tada klauso kokias
penkias minutes. Suprasdami, jog tai galbūt yra hiperaktyvumo požymis (kuo nesam tikri), bandome su ja kalbėtis, parodyti kuo daugiau dėmesio, meilės. Kadangi gyvename provincijoje (Marijampolėje), pasikonsultuoti praktiškai nėra su kuo.
Kreipiausi į Marijampolės pedagoginę psichologinę tarnybą, tačiau ten sulaukiau tokio atsakymo: „Mes dirbame su mokyklinio amžiaus vaikais, o ji dar per maža, kad galima būtų kuo padėti“.
Dukra lanko darželį, iš ten taip pat sulaukiame nusiskundimų, jog muša kitus vaikus, dažnai neklauso auklėtojų, nors mėgstamus užsėmimus - šokius, chorą - mielai lanko.
Kyla klausimas: ką padarėme ne taip? Ir ar yra vilties ką nors pakeisti, ištaisyti mūsų, tėvų, klaidas?
Pataria medicinos centro „Neuromeda“ psichologė Gintarė Dailydė
Skaitant Jūsų dukrytės elgesio apibūdinimą, susidaro įspūdis, kad tai hiperaktyvus vaikas. Tam, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, vis dėlto reikėtų kreiptis į specialistus (vaikų psichiatrus). Tėveliams tikrai nereikėtų kaltinti savęs dėl hiperaktyvaus vaiko elgesio, kadangi hiperaktyvumą galėjo nulemti daugelis faktorių, kuriems Jūs nelabai turite įtakos.
Tai vaiko įgimtas temperamentas, paveldimumas, komplikuotas gimdymas, galvos smegenų traumos ankstyvame amžiuje (jei tokių buvo) ir pan. Savęs kaltinimas ir girdimas aplinkinių kaltinimas yra tiesiog beprasmiškas, nes jis nepadeda. Priešingai – tėvai dėl to blogai jaučiasi, blogėja santykiai su vaiku, o tai trukdo galvoti apie problemos sprendimą.
Be abejo, santykiai šeimoje yra labai svarbūs, bet tai nėra vienintelė ir svarbiausia vaiko hiperaktyvumo priežastis. Nuo santykių šeimoje priklauso, ar vaiko problemos pasunkės ar palengvės. Štai čia galite sukaupti savo dėmesį, nes šiam faktoriui Jūs tikrai turite įtakos ir galite jį kontroliuoti.
Nėra vienintelio recepto, kaip auklėti hiperaktyvius vaikus. Dažnai atsakymą padiktuoja tėvų nuojauta, todėl kiekviena šeima gali tam tikrus bendrus patarimus prisitaikyti sau individualiai.
Štai keletas patarimų Jums:
Paskatinkite vaiką už teigiamą elgesį tuoj pat, kai jį pastebite. Pagyrimas turi būti aiškus ir konkretus, kad vaikas teisingai suvoktų, koks elgesys yra skatinamas. Tai gali būti paprastas pagyrimas, švelnus prisilietimas, šypsena ar žvilgsnis, mažytė dovanėlė. Stebėkite vaiką, į kuriuos paskatinimus jis labiau reaguoja. Kartais hiperaktyviems vaikams silpniau veikia žodiniai pagyrimai, todėl žodinius pagyrimus junkite su fiziniu prisilietimu (galvytės paglostymu, apkabinimu). Galite sugalvoti įvairias paskatinimo sistemas – pavyzdžiui, už gerą elgesį (jis turi būti aiškus ir konkretus), vaikas gali kaupti taškus. Vėliau už tam tikrą sumą taškų gauti mažą dovanėlę. Tai gali būti saldainis, žaislas ir pan.
Skatinkite teigiamą vaiko elgesį, ir tik vėliau taikykite bausmes. Iš pradžių pabandykite nepageidaujamą vaiko elgesį ignoruoti ir skatinti vien tik teigiamą elgesį. Jeigu per savaitę nenorimas elgesys nesusilpnėja, galite taikyti bausmes. Jos turi būti nedidelės ir skirtos už konkretų elgesį. Svarbiausias principas, kad bausmės gali būti taikomos tik su paskatinimo už teigiamą elgesį sistema. Taigi stenkitės kuo dažniau akcentuoti ir dirbti su teigiamu elgesiu.
Šeimos nariai, mokytojai/auklėtojai ir kt. į tą patį elgesį turi reaguoti vienodai. Tam pačiam elgesiui skirtingose vietose (namuose, darželyje, pas močiutę) turi būti taikomi vienodi reikalavimai ir tos pačios pasekmės (apdovanojimai ir bausmės). Atsiradusi aiški sistema vaiko galvelėje padės jam žinoti, kokios pasekmės laukia už tam tikrą elgesį, ir pagal tai save kontroliuoti.
Planuokite problematiškas situacijas. Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys yra nenuspėjamas ir gali netikėtai sutrikdyti svetimų žmonių aplinkoje. Kad taip neatsitiktų, numatykite situacijas ir aptarkite su vaiku, kokio elgesio iš jo tikitės, numatykite galimų veiksmų planą. Dar kartą stabtelėkite prieš einant ir jam priminkite apie pageidaujamą elgesį ir kokį už tai apdovanojimą jis gaus (priešingu atveju, kokia konkreti bausmė jo laukia).
Nuolat priminkite sau, kad hiperaktyvumas – ilgalaikis sutrikimas. Tą įsisąmonindami lengviau priimsite vaiko elgesį, nekils nereikalingų nusivylimo jausmų, kai, atrodo, viską padarėte, tačiau vaikas vis tiek elgiasi hiperaktyviai. Taigi žinokite, kad galbūt ne visada sugebėsite jam padėti. Kartais lengviau bus pakeisti savo elgesį, nei pakeisti vaiko. Stenkitės išlaikyti humoro jausmą, kartais atitrūkti nuo bendravimo su vaiku ir emociškai pailsėti.
Būkite atlaidūs sau, vaikui ir kitiems. Dienos pabaigoje atleiskite vaikui už tai, kad ne visada kontroliavo savo elgesį. Atsikratykite atstūmimo, nusivylimo, pykčio ir kitų blogų jausmų. Į hiperaktyvų vaiką žiūrėkite kaip į problematišką elgesio tipą, sutrikimą. Atleisti - nereiškia leisti vaikui elgtis kaip nori. Ir toliau vaiką kontroliuokite ir reikalaukite atsakomybės už savo elgesį. Kartu atleiskite ir kitiems žmonėms, kad Jūsų vaiko nesuprato – tikėtina, jie neturi žinių apie šį aktyvumo sutrikimą ir dėl žinių trūkumo kaltina tėvus.
Taip pat atleiskite sau už tai, kad bendraudami su vaiku nesusivaldėte ar kažką padarėte ne taip. Nereikalaukite iš savęs tobulumo. Vertinkite savo pastangas auginant hiperaktyvų vaiką.
Kreipkitės pagalbos į specialistus. Jeigu viena įstaiga atsisakė priimti vaiką dėl jo amžiaus, ieškokite kitų galimybių (pavyzdžiui, kituose miestuose). Specialistai (vaikų psichiatrai, psichologai), įvertinę Jūsų situaciją, suteiks daug naudingos informacijos ir atsakys Jums į svarbiausius klausimus.
