Minėjau, kad esu kitoks, kuo iš kitų išsiskiriu? Turbūt niekuo, išskyrus tą nelemtą norą palikt pasaulį, na, turiu galvoje nusižudyt. Norėjau tai pavadint kaip nors kitaip, tačiau kam? Turbūt Jums kyla klausimas kodėl? Atsakysiu neprašytas, todėl, kad... Po velniais, neturiu konkretaus atsakymo. Tiesiog viskas susidėjo į vieną krūvą.
Galbūt jums šios problemos atrodys juokingos, galbūt ne... Tai va, apie savižudybę galvoju jau išties senokai, manau, kad tai prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų. Apie ją galvot pradėjau nuo to laiko, kai supratau, kad kaip ir neturiu draugų, tiksliau tų, su kuriais galėčiau pakalbėt apie viską neapsimetinėdamas kažkuo, kuo nesu.
Tie žmonės, kuriuos dar kaip ir drįstu pavadint draugais, žiūri į mane kaip į kažką iš kitos planetos, kitaip tariant, laiko balta varna. Tik tiek, kad nesu atstumtasis. Gal ir kvailai nuskambės, tačiau prie to, manau, prisideda ir tai, kad gyvenu kaip ir
neturėdamas konkrečių tikslų. Tiesiog plaukiu plačia gyvenimo upe.
Jau daugybę dienų gyvenu tarytum pilkam sapne, belaukdamas, kol aplankys mane mirtis... Turbūt jau, kaip ir supratot, kad aš sergu, sergu kažkuo panašiu į depresiją, bent aš taip manau. Galbūt dėl tokios mano būsenos kalti ir mano tėvai, tačiau nesu aš idealus sūnus, kad galėčiau jiems priekaištaut.
Aišku, mažai jūs ką čia ir supratot, tačiau manau, kad bent kampą pagaut sugebėjot. Jei taip, tai norėčiau paprašyt jūsų kaip ir patarimo ar kažko panašaus. Kaip išlipt iš šių prakeiktų minčių apie mirtį? Nes jaučiu, kad jei nieko nekeisiu, vieną dieną iš mokyklos taip ir negrįšiu.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI TRAUKIA MIRTIS
Perskaičiau tavo laišką ir dar kartą supratau, kad paauglystė labai nelengvas, bet būtinas gyvenimo tarpas. Nelengvas dėl to, kad dažnai jautiesi kitoks nei visi, depresuoji, o kartais visai nenori gyventi.
O būtinas šis laikotarpis dėl to, kad turi iš naujo gimti, suradęs sau artimą sielą. Nes nuo to laiko, kai atsiskyrei nuo tėvų, prasidėjo kitos artimos sielos paieška. O ši siela turi būti kažkuo panaši į tavąją, ir jos ilgai nesimato. Atsiranda kosminis vienišumo jausmas. Gyvenimas netenka prasmės. Ir labai sunku patikėti, kad taip jaučiasi ir kiti, nes dėmesį visuomet pritraukia kitokie - linksmesni, aktyvūs ir apskritai „normalūs“.
Įdomiausia yra tai, kad iš arti susipažinus su šiais „normaliais“ dažniausiai įsitikini, kad jie irgi jaučiasi panašiai. Jei tik nemeluoja. Apie tai liudija gausi „Jaunimo linijos“- telefoninės pagalbos paaugliams - statistika. Ir ji nemeluoja, nes verslo „linija“ nedaro.
O tavo laiškas kaip tik ir išsiskiria tuo, kad nemeluoji. Ir visai tu neslepi savo problemų. O drąsiai žiūri į akis pačiam baisiausiam žmogaus potraukiui - numirti. Taip, kaip bebūtų keista, žmogų traukia ne tik gyventi, bet ir mirti. Nes mirtis atrodo išsilaisvinimas iš kančių, kurias suteikia nemeilė, nereikalingumo jausmas, vienišumas, fizinis ir dvasinis skausmas. Mirtis traukia tuo, kad tarsi žada atsipalaidavimą, saldų miegą. Tai, atseit, išėjimas iš tokio beviltiško, beprasmiško ir sunkaus dalyko, kaip gyvenimas.
Ir šioje vietoje aš turėčiau tave nuvilti. Šis pažadas - melas. Mirtis gydytojo praktikoje – tai visai ne romantiškas, o pakankamai bjaurus dalykas. Apsinuodijus - vėmimas, perpjovus venas - skausmas, iššokus - invalidumas ir t.t. tai reanimacijos, kraujas, visokie vamzdeliai , bintai ir aparatai. Ir ta pati beprasmybė, tik įsitikinimas, kad kažkas vis dėlto tavimi rūpinasi... tik rūpinasi išsigandę ar kalti artimieji: kas ne taip? Kas atsitiko?
Nes už noro numirti stovi visai gyvenimiški siekiai:
Patikrinti LENGVU BŪDU, ar aš kam nors reikalingas;
Priversti LENGVU BŪDU pagaliau su savimi skaitytis;
Pareikšti LENGVU BŪDU apie save, kad esu;
Ką nors LENGVU BŪDU nubausti;
Kokią nors kaltę LENGVU BŪDU nuplauti;
Pailsėti LENGVU BŪDU nuo kančios;
Patirti LENGVU BŪDU nirvaną.
Visa tai - gyvo žmogaus siekiai. Tik realizacija - apgaulingai lengva ir nuvilianti: neišėjo. Lavonas negali patikrinti, ar jis reikalingas, jis nejaučia dėmesio, jis nieko aplinkiniams nereiškia.
Ir nirvana pasiekiama gyvo žmogaus praktikomis ne atsitiktinai, o dėl to, kad tai - gyvo žmogaus būsena. Ir pagarbos jokios savižudybė nesukelia: nuo seno savižudžiams net vietos kapinėse neišskirdavo. Juk tai - dezertyravimas. Ir jei žmogus nedepresuoja, jis siekia ne pabėgti, ne mirti, o gyventi, ir toliau realizuodamas šiuos gyvus žmogiškus siekius. Tik realizuodamas kitaip - per norą gyventi. O tai reiškia - per pasiryžimą eiti sunkesniu keliu.
Paauglystė ir yra tas gyvenimo tarpas, kai žmogus mokosi:
Tikrinti sunkiu būdu, ar jis reikalingas;
Versti sunkiu būdu su savimi skaitytis;
Reikštis sunkiu būdu... ir t.t. ir pan.
Sunkus būdas - tai reiškia būtinybė išgyventi vienišumą, kitoniškumą, atskirtį nuo kitų - ir vis vien gyventi, tikint, kad kažkur yra artima tau siela. Sutikti tą artimą sielą, atsiverti jai ir pamatyti, kad ji tikrai artima. Tikėtis stebuklų iš šios sielos, ir išgyventi nusivylimus ja. Mirti šimtą kartų ir atgimti vėl. Depresuoti ir pakilti. Tai yra sunkaus gyvenimo periodas. Ir tik sunkus gyvenimas ir sunkūs išbandymai sukuria tikrą žmogų. Kuris gerbia save pats, nes žino, jog tuos sunkumus išgyveno. Ir kurį gerbia kiti.
Todėl jei žmogus vis dėlto ryžtasi išgyventi paauglystę, jis išeina iš jos kitoks: labiau save gerbiantis, labiau mokantis save reikšti, labiau žinantis, kas jis yra, ir pasiruošęs artimam ryšiui. Tuo metu, kai paauglystė dar tęsiasi, pačiam žmogui dažnai atrodo, jog jis tiesiog plaukia plačia gyvenimo upe. Taip ir yra, juk nežinai, kur plaukti, tai tenka atsiduoti tėkmei. O kol jai atsiduodi, atrodo, kad plauki be tikslo. Ir dažnai atrodo, jog plauki vienas. Atsigręžk: dauguma mūsų plaukia ta pačia upe. O krantais vaikšto tik bailiai.
Kadangi klausi, kaip išlipti iš šių minčių, tai aš suprantu tavo klausimą taip: kaip man išlipti į krantą, kur vaikšto „normalūs“ tavo bendraamžiai.
Neskubėk: gal tu ir skiriesi nuo jų tuo, kad jie ant sausumos, o tu upe plauki? Ir tik plaukdamas tampi plaukiku. O jie taip ir lieka pėstieji sausumos gyventojai.
Todėl gydykis depresiją pas profesionalus, tik plauk ta pačia upe ir gyvenk sunkų gyvenimą, jei nori žmogumi tapti.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
| Nr. | Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas | |
| 1 | Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą | |
| 2 | Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 | |
| 3 | Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 | |
| 4 | Pagalbos moterims linijaBudi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-V 10:00 - 21:00 | |
| 5 | Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Emocinė parama internetu
| Vaikų linija | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| Jaunimo linija | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per tris dienas |
| Vilties linija | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php | Atsako per tris darbo dienas |
| Pagalbos moterims linija | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
