Tik niekaip nesugalvoju kokia tai turėtų būti suma tokio amžiaus vaikui ir kada pinigus duoti, kiekvieną dieną ar kartą į savaitę. Lauksiu Jūsų patarimų.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų klausimas labai aiškus ir konkretus. Taip pat labai džiugu, jog susimąstėte apie pinigų davimo sistemos reikalingumą anksčiau, nei pradėjo kilti sunkumai, augant mergaitės poreikiams bei pretenzijoms į tėvų finansus.
Kaip ir daugelyje vaikų auklėjimo sričių, taip ir šioje, reikalingas apibrėžtumas, kuris mažajam gyventojui padėtų atsakingai elgtis su savo pajamomis, valdyti savo norus, troškimus bei planuoti jų įgyvendinimą. Reguliarus ir pastovus pinigų davimas tėvams leidžia atsisakyti dalies atsakomybės už kai kuriuos vaiko pirkinius, momentinius įgeidžius. Kita vertus, tai moko mažuosius taupyti, paskirstyti savo santaupas.
Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai jums pačiai nusistatyti aiškią pinigų davimo sistemą, kurioje pati nesusipainiotumėte. Kišenpinigius geriausia duoti sekmadienio vakare arba pirmadienio ryte, kas reiškia, kad tai yra suma, skirta savaitei. Kodėl savaitei?
Vaikas, gaudamas ne kiekvieną dieną, o kartą per tam tikrą laikotarpį, pinigus išmoks paskirstyti. Tačiau tam yra ypatinga sąlyga, jog pasibaigus savaitės daviniui, daugiau pinigų nėra duodama ir nėra perkama tai, ką vaikas turėtų įsigyti už savo kišenpinigius. Mažasis pilietis taip mokysis ne tik planavimo, bet ir savo poreikių valdymo įgūdžių. Kita vertus, tai leis patirti savarankiškumą ir sumažins siekimą manipuliuoti tėvų gera valia.
Antras žingsnis būtų įsivardinimas, kam turėtų būti skirti kišenpinigiai. Ar tai yra ir pinigai, skirti pietums? Ar tai būtų galimybė taupyti tam tikriems daiktams, žaislams, pramogoms? Ar tai tiesiog pinigėliai ledams, saldainiams ir panašiems dalykams? Nuo to priklauso ir pinigų suma.
Devynerių metų mergaitei, juo labiau, jog tai yra pradžia, vertėtų atskirti pietų pinigus ir kišenpinigius. Kita vertus, pinigai greičiausiai bus skirti tik smulkiom mergaitės išlaidom, nors visai verta kalbėti ir apie tai, jog jei ji tuos pinigus sutaupys ir panašiai, galės įsigyti kokį nors norimą žaislą ar daiktą.
Vaikui augant, šiek tiek didėjant pinigų sumai, galima įtraukti ir tai, kad kai kurias pramogas galima „susitaupyti”. Visai veikiantis ir vaiko įgūdžius laukti ir taupyti skatinantis dalykas yra kai kuriuos malonumams reikalingus daiktus finansuoti per pusę ar kitokiu jums priimtinu, santykiu. Taigi jūsų mergaitei duočiau tokią pinigų sumą, kiek kainuoja leistina ledų norma per savaitę plius vieną – du litus.
Trečias aspektas yra visos šios sistemos aiškus pristatymas vaikui.
Geriausia ją kur nors užrašyti ir abiem pasirašyti, jog iškilus nepagrįstiems reikalavimams ar kitiems nesusipratimams, turėtumėte aiškius įrodymus. Taigi susitarimas turėtų atrodyti maždaug taip: savaitės diena, kada gaunami kišenpinigiai; pinigų suma; nuo kokių prekių pirkimo atsiribojate jūs (kad vaikas žinotų, ko tikrai negalės gauti iš jūsų, o turės taupyti ir t.t.).
Svarbiausia, kad šiam susitarimui nenuolaidžiautumėte ir įgyvendintumėte jo sąlygas. Galima numatyti ir aplinkybes, kurioms atsiradus, kišenpinigių gali kuriam laikui nelikti (bedarbystė, liga ir panašiai).
Dar vienas dalykas, ką verta žinoti apie pinigų davimą, yra tai, jog jų apribojimas gali būti naudojamas kaip natūrali tam tikro netinkamo mergaitės elgesio pasekmė. Tarkim, jei ji ką nors sugadina, ką reikia atpirkti, sutaisyti ir panašiai, tuomet reikėtų, jog bent dalį sumos ji skirtų iš savo santaupų arba kurį laiką negautų kišenpinigių dalies, jei tos sumos neturi reikiamu momentu.
Sėkmės
Vaida
