Neprašyčiau pagalbos, jei dar galėčiau susitvarkyti. Gal rekomenduotumėte tikslingos literatūros aktualia tema? (ar psichologinės ar grožinės). Provincijoje psichologinės pagalbos nėra, važinėjimui į miestą negalime skirti laiko.
O situacija tokia: prieš keletą metų mūsų šeimą užgriuvo sunki piktybinė dukrytės (15 m.) liga, liga lėtinė, buvo be galo sunku, bet darėme, ką galėjome. Nepaisant visko, ji palaipsniui silpo (tiesa, ne taip greitai, kaip prognozavo gydytojai ), tačiau jai nebuvo didelių skausmų (iš pradžių) mes apsipratome, stengėmės galvoti pozityviai. Supratau, kad negerės, bet susitaikėme. Tik nesitikėjome, kaip sunku ir siaubinga bus.
Dabar ji kankinasi ligoninėje, be gebėjimo kalbėti ir judėti. Neaišku, kiek ilgai tai truks. Budime prie jos dieną-naktį, o tai dar gali tęstis metų metus.
Anksčiau baisiausia atrodė jos netekti, paradoksas – dabar baisiau už viską matyti tokią kaip yra. Atrodo, atsisveikinimas būtų tobuliausia išeitis, bet mūsų „katalikiškoje“ Lietuvoje medicinos sistema dar ilgai ją kankins. Kaip ištverti žiūrint į tas pavargusias akis? Nujaučiu, kad tikrosios jos kančios dar priešaky, ir atrodo pati esu jos kailyje 24 val per parą.
Kaip susilaikyti nepadarius nusikaltimo? Nors pradedu galvoti, kad pasyviai žiūrėdama į vaiko kančias darau daug didesnį nusikaltimą.
Kaip atlaikyti daktarų šaltumą, kartais atrodo, kad jie patys pikti dėl to, kad negali nieko padaryti, bet nenori to parodyti, todėl elgiasi tiesiog ignoruojančiai ir šaltai. Juk artimųjų palaikymas taip pat jų darbas, jei jau nieko daugiau medicina negali padaryti. O ateiti per vizitaciją į palatą, tylint pažaisti su telefonu prie lango ir išeiti...
Kaip bendrauti su kitais šeimos nariais?
Juk kitiems vaikams reikės gyventi savo gyvenimą, o visi užsidarę savyje, nežinia ką galvoja. Apie save taip pat pagalvoju (matyt, visi norime gražaus gyvenimo, ir sunku susitaikyti, kad tai iliuzija, norisi būti laiminga!) ir atrodo, kad gyvenimas nesibaigiantis slaugymas, vos iškaršinau tėvus, dabar slaugau vaiką. Per visus tuos stresus, be abejo, prisirinkau puokštę ligų. Abu su vyru esame išsilavinę žmonės (jis labai uždaras, deja, nelaimės šeimos nesustiprino), niekaip nesuvokiame, ar kažkokias klaidas padarėme ar kas čia yra?
Bet pats svarbiausiais klausimas: kaip ištverti žiūrint į TAS akis kasdien? Ką kalbėti toms akims, kad nors kiek palengvėtų? Kaip nuteikti gyvenimui vaikus? (anądien mano vyresnėlė pasakė „aš niekada neturėsiu vaikų, nes jie mirs“ nesumojau ką atsakyti) Kaip pačiai susikaupti ir tikėti gyvenimo prasme?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠTVERTI VAIKO KANČIAS
Jūs teisi sakydama, kad jūsų skausmą ir kančią pilnai gali suvokti tik žmogus, išgyvenęs panašią situaciją. „Skausmas“ slavų kalbose verčiasi kaip „боль“, o šio žodžio šaknis- ta pati, kaip ir „был“. Tai reiškia, kad tik tas žmogus iš tiesų buvo, egzistavo, kuris patyrė skausmą. Ir kuo jis buvo didesnis, tuo labiau jis buvo. Buvo iš tikrųjų. Ir mums būtina mūsų buvimą kažkaip paaiškinti, suprasti bei pateisinti.
Taigi jūsų dukra serga piktybine liga, ir jūs labai kenčiate, matydama, kad padėti jai negalite. O tai, jog ir medikai nepadeda, verčia jus jaustis beviltiškai. Jūs net pagalvojate apie tai, kaip būtų gera, jei galėtumėt nutraukti vaiko gyvybę. Nutraukti jos kančias. O tuo pačiu, žinoma - ir savo.
Deja, aš abejočiau, kad tai įvyktų, jei jūs iš tiesų galėtumėt tai padaryti. Aš nemanau, kad jums po to gyventųsi labai ramiai.
Žinoma, užmušant sužeistą gyvūną, humaniškiausias būdas atrodo - neleisti jam kentėti ir nušauti. O su žmogumi yra kitaip, ypač jei tas žmogus - tavo vaikas. Jei jūs, manydama, kad labai palengvinate jo dalią, iš gailesčio nutrauktumėt jo gyvybę, tai užsitrauktumėte nešvarios sąžinės jausmą, kuris anksčiau ar vėliau pasirodytų kaip kaltė. Visgi tėvų paskirtis - duoti vaikui gyvybę, ir ne žmogaus valioje - ją atimti. Ir nors žmonės iš tiesų dažnokai atiminėja vienas iš kito gyvybes, už tai kažkam tenka mokėti.
Geriausia būtų pasakyti, kad iš tiesų jums yra nepakeliamai sunku, ir jūs tiesiog nežinote, kur nuo šio sunkumo pasislėpti. Jūs nepakeliate to, kas vyksta, ir norite, kad tai greičiau pasibaigtų. Tačiau slėptis nuo to negalima, tiesiog reikia dalintis pareigomis ir atsakomybe su dviejų rūšių pagalbininkais- dangiškais ir žemiškais.
Žiūrėti, kaip miršta jūsų vaikas, yra labai skaudu. Apskritai žiūrėti į mirtį yra beprotiškai skaudu, todėl žmonės negali to daryti ilgai. Mes negalime žiūrėti į mirtį ilgiau, nei žiūrime į saulę. Religinis sakramentas - ligonio patepimas - ir buvo sukurtas tam, kad pabrėžtų, jog ligoniu rūpinasi ne žemiška, o dangiška, dvasinė jėga. O antra jėga - žemiška, tai gydytojai ir slaugytojai, kurie nėra artimi ligoniui. Artimiesiems per daug sunku visa tai, ir jie iš tiesų neretai nežino, ką daryti - kaip jūs ir rašote, nebent „pažaisti patyliukais telefonu“, pasakyti vieną kitą frazę - ir viskas. Todėl kviečiamas kunigas.
Ir artimiems pirmiausiai reiktų tvarkytis ne su ligoniu, o su savo skausmu. Šis skausmas tikriausiai kyla iš beprasmiškumo to, kas vyksta: vaikai neturėtų mirti anksčiau, nei jų tėvai. Tai sunku suvokti, ir dar sunkiau priimti. Kiti jausmai - gailestis, netekties skausmas, vienišumas - visa tai, atrodo, jums jau pažįstama; jūs tarsi gedite iš anksto. Šie jausmai nėra nepakeliami, ir jei jūs galite verkti, jie padeda priimti netektį. O kaip pateisinti patį faktą, kad tai vyksta su jūsų vaiku?
Jūsų seneliai tikriausiai pasakytų: Dievas ima pas save tuos, kuriuos labiausiai myli. O jei tai vaikas - kad jis gali tapti mažu angelu. Kuris žiūrės į jus iš viršaus ir sakys: „mielas tėti ir mama, kada nors mes susitiksime. O dabar kol kas pagyvenkite.“ Ir kas svarbu - mirusiam visai nesinorėtų, kad jūs užgraužtumėt save begaliniame skausme. Jūs galite išlaikyti savo širdyje ryšį su juo, ir jo garbei padaryti kažką gero čia, žemėje.
Taip atsitiktų labai svarbus dalykas - atleidimas vaikui, kad jis miršta. Apie tai rašė garsus lenkų pedagogas Janušas Korčakas: vaikas turi teisę į mirtį. Atleisti vaikui, kad jis miršta, reikia nepaisant to, kad mirdamas jis sukelia mums labai gilų įniršį. Vaike mes matome savo tęsinį, jis įprasmina mūsų gyvenimą, jis - dalis mūsų šeimos, mūsų artimo rato. Ir mirdamas jis pirmiausiai sužeidžia mus, gyvuosius. Ir mes nirštame ant jo sielos gilumoje, todėl tenka jam atleisti, pripažįstant jo teisę mirti. Šis atleidimo procesas netrumpas, jis tęsiasi daug metų, galbūt visą mūsų gyvenimą.
Beje, jūsų mergaitė greičiausiai jaučia, ko jai iš tiesų labiausiai norisi šiuo metu. Jai norisi gyventi, net jei ji ir kenčia. Ir kol ji gyva, jai reikia gyventi tiek, kiek yra jos valioje, ir kiek jai leidžia jos būsena. Net ir žinodami, kad mirštame, mes norime ir toliau būti gyvais. Nes tai - gyvųjų privilegija. Ir gyvenimas visuomet vyksta šiandien, šiuo konkrečiu momentu.
Mūsų mirtis egzistuoja tik mūsų ateityje, kitų žmonių mirtis - taip pat ir praeityje, tačiau kol mes suvokiame, kad vyksta, mes esame gyvi. Taigi, mes pažįstame tik gyvenimą, o apie mirtį galime tik galvoti.
O ką jums galvoti šiandien? Iš tiesų aš žinau kelias knygas, kurios galėtų jus palaikyti šioje situacijoje. Patarčiau pasiskaityti T.Schafero „Kas sielą skaudina ir kas gydo“, bet kurią Luule Viilmos knygą, o jei kur nors gausite - seniai leistą Janušo Korčako „Kaip mylėti vaiką“. Pažįstu kolegą - Dimą Kuniskį, dirbantį Santariškių vaikų ligoninės onkologiniame skyriuje. Daug metų jis dirba su vaikais, sergančiais nepagydomomis ligomis. Jis turi didelę bendravimo su tokiais vaikais patirtį. Susiraskite jį – galbūt jis tars jums tinkamą žodį.
Jūsų šeimoje visi reaguoja į tai, kas vyksta. Jūs apgailestaujate, kad tai šeimos nesuartina. Neskubėkite - kol įtampa tokia didelė, žmonėms sunku suartėti. Tai atsitinka vėliau, nes širdžių vienybė įmanoma, tik kai širdys nors kiek atsigauna nuo skausmo.
Šito ir linkiu jums - širdžių atlydžio.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
