aA
<...>Mano mama sakydavo, kad aš esu baisus žmogus, šeimos tironė. Kad baisesnių žmonių nėra. Kad ji pasigimdė ir užsiaugino sau nelaimę. Kad ji priversta vargti viena ir negali su niekuo pasikalbėti, nes prieš visas drauges gėda, kad turi tokią dukrą. Daugelis mūsų pokalbių baigdavosi mano rėkimu ant jos ir negražiais žodžiais. Tuos žodžius ji susirašydavo į sąsiuvinį, skaitydavo ir mėgaudavosi jais. Taip, mėgaudavosi. Jai labai patiko aukos vaidmuo.
Mama su dukra
© Corbis

Kaip dažniausiai kildavo mūsų konfliktai, pasibaigiantys mano tironišku elgesiu? Ji sakydavo, kad man patinka ją kankinti, kad aš mėgaujuosi jos kančia, kad aš prie jos kabinuosi, bet aš manau, ir taip jausdavausi, jog tokio elgesio ji sulaukdavo prieš mano valią, per prievartą.

Pavyzdžiui, graži diena, ir aš, nieko nenujausdama, dalijuosi su ja savo džiaugsmais, įdomiais dalykais. Ji vis labiau nervinasi, aš to nelabai suprantu, nes esu tik paauglė, jos pyktis vis labiau kaupiasi, kol galiausiai ji pradeda menkinti tą dalyką, kuris mane džiugina. "Kokią teisę tu turi džiaugtis, kai aš taip kankinuosi?" - netgi paklausia ji.

Arba: džiaukis džiaukis, dar pasigailėsi. Tai išsivysto į konfliktą, ginčą "kodėl mes negalime pasidžiaugti kartu, negi blogai kuriam laikui pamiršti savo kankinimąsi, kad ir koks jis bebūtų, ir pasidžiaugti kartu, tas menkinimas jokios naudos neduos". Bet ginčytis ji nemoka, ji pertraukinėja, siunta ir mano argumentus priima kaip asmeninį įžeidimą.

"Dėl ko tu kankiniesi, gal galiu kuo nors padėti?" - klausiu.

"Tu vis tiek nesuprasi, čia ne tavo protui suprasti", - sako ji.

Aš būsiu rami, sakau sau, po paskutiniojo barnio pažadėjau sau nepasiduoti provokacijoms ir kalbėti maloniai, kad ir ką ji sakytų. Negi tu padėsi, tęsia ji, tu tik pati sau rūpi, aš juk tau nerūpiu, tau manęs nė kiek ne gaila. Dėl ko man turėtų būti gaila? Nesuprasi tu vis tiek. Ties šia vieta mano menka paaugliška kantrybė baigiasi ir aš imu rėkti: "Baik šitas nesąmones, kalbėk normaliai, aš tavęs nesuprantu!!!"

"Nesupranti, dėl ko aš kankinuosi? Dėl tavęs kankinuosi, čia juk tu atėjai pas mane ir pradėjai kabinėtis, kiek tu gali prie manęs kabinėtis???" - atrėžia. Tai tiesa, aš pas ją atėjau, bet iš pradžių mano tikslas nebuvo prie jos kabinėtis, pradėjau kabinėtis tik tada, kai ji suabejojo mano teise džiaugtis.

"Labai bloga dukra, blogas žmogus, tai man nelaimė, čia savo vargui pasigimdžiau", - rėkia. Tada mano kantrybė visiškai išsenka ir imu sakyti negražius žodžius jai. Ji priima juos kaip patvirtinimą, kad aš tikrai labai blogas žmogus. Kartoja juos, mėgaujasi(?).

Mūsų santykius labai apsunkindavo normalaus bendravimo intarpai, kuriuos inicijuodavo ji pati. Ji pasipasakodavo man ir skatindavo išsipasakoti mane, rodydama palaikymą ir supratimą. Tai man sukeldavo iliuziją, kad mes galime gyventi draugiškai ir gražiai bendrauti. Dažnai aš galvodavau, jog viena iš išeičių būtų nurašyti savo mamą kaip absoliučiai netinkamą bendrauti ir iš jos nieko nesitikėti, bet tai man atrodė labai labai sunkiai pasiekiama. 

<...>Kartais prarandu kantrybę bendraudama su ja. Juk aš protingesnė už ją, tai kodėl veliuosi į šias nesąmones? <..> Ji daugelį mano veiksmų priima kaip asmeninį įžeidimą sau. Kai pasakodavau savo kūrybos istorijas ("tu už tas istorijas gauni honorarą? jei ne, tai kam čia pasakoji, kad prie manęs prikibtum?").

Kai paprašydavau ką nors sutvarkyti, išskalbti, išlyginti - ji atsisakydavo, pridėdama kokį nors įžeidimą (neteisingo fakto pavidalu - pvz. "Tu nesimokai ir visą dieną žaidi kompiuteriu, eik lyginti pati, aš tau ne tarnaitė, tu mane tarnaite nori paversti"), aš netoleruodavau ir ją pataisydavau. Ji netoleruodavo mano pataisymų ir priimdavo juos kaip įžeidimą, ir toliau tęsdavo ginčą prisiimdama aukos vaidmenį ("Tu čia prikibai dėl to, kad aš nenoriu būti tavo tarnaite ir skalbti tavo drabužių? na ir dukra, kokia kančia su tokia dukra")

Tokios neteisybės negalėdavau pakęsti ir aprėkdavau ją, taip jos akyse tapdama visiška siaubūne, terorizuojančia, rėkiančia, besikeikiančia vien už tai, kad ji drįso atsisakyti būti tarnaite.

Jos akimis aš buvau ir vis dar esu dukra despotė. Neseniai ji pasakė, jog nebenori susitikti su draugėmis, nes neturi nieko gero pasakyti, bijo, kad jos sužinos, kokią baisią dukrą ji užsiaugino. Aš pasakiau jai, kad tai yra problema, dėl kurios galėtų padėti psichologo konsultacija. Tada ji pasiuto ir ėmė šaukti, kad ji tikrai nėra psichinė, o aš esu, nes anksčiau blogai mokiausi, ir kad ji neis pas psichologus tik norėdama man gero, nes bet koks psichologas uždarytų mane į beprotnamį, jeigu ji papasakotų, kokia bloga dukra aš esu.

Anksčiau ji dažnai mane vadino psichine, kai prarasdavau kantrybę ir ją iškeikdavau, dabar mažiau yra tokių progų. Ji sako, kad jai labai gėda prieš žmones dėl mano blogo elgesio, tačiau štai ką mano trys subrendę žmonės, kurie stebėjo mūsų santykius.

1. Vienas matė, kaip mes abi su mama kentėjom dėl tokių pykčių, tačiau jam buvo labai keista, kodėl aš stengiuosi, o mama visiškai nieko nedaro, kad tuos santykius pagerintų.

2. Kitas sakė, kad mama manim manipuliuoja. Kad jai netyčia taip išeina, nes ji nieko kito nemoka.

3. Dar kitas sakė, kad mamai yra būtinos psichoterapeuto konsultacijos, čia geriausiu atveju, ir labai tikėtina, kad ji serga depresija.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Labai dėkingas jums už jūsų aprašytas situacijas. Jos tiesiog pažodžiui iliustruoja, kaip gimsta konfliktai tarp motinos ir dukros. O taip pat rodo, kas yra auka ir tironas, arba, kaip tironą vadina psichologijoje- persekiotojas. Taip pat aišku, kad jūsų mama parašytų kitokį laišką.

Jame greičiausiai būtų akcentuojama kita pusė - jūsų pagarba jai. Mama parašytų: "Dukra manęs negerbia ir nesupranta. Be to, ji manimi naudojasi, o padėti nenori". Jūsų laiške akcentuojama kita pusė: "Ji mane provokuoja jos negerbti".

Jeigu jūs pažiūrėtumėt iš šono į jūsų bendravimą , tai greičiausiai pasirodytų štai kas - jūs pasakojate motinai kažką, mama priima tai kritiškai, jūs supykstate, mama įsižeidžia. Iš pradžių auka esate jūs - ji jūsų nesupranta, nepalaiko. Po to auka tampa ji - jos negerbia dukra. Taigi, auka ir persekiotojas apsikeičia vietomis. Šioje poroje trūksta dar vieno esminio veikėjo - gelbėtojo.

Gelbėtojas jūsų atveju būtų tas šeimos narys, kuris palaikytų, užstotų ir paguostų auką. Tarkime, pamatęs, kad mama jus kritikuoja, jis pasakytų jai: "Na, ko tu ją užsipuolei, juk ji tiesiog vaikas, o su tavimi nori pasidalinti". O kai ateitų jūsų eilė įsižeisti, jis pasakytų jums: "Siaubas, kaip ši mama tavimi manipuliuoja! Einame kur nors į lauką".

Kartais tokiu gelbėtoju tampa tėvas, kartais - seneliai, brolis ar sesuo. O kartais ir draugai, draugės. Trečiasis elementas būtinas, nes priešingu atveju gelbėtoju turi tapti vienas iš pirmų veikėjų. O tai reikalauja laiko. Pamatęs, kaip įskaudinai kitą, buvęs persekiotojas turi nusileisti ir švelniu balsu tarti: "Na, baik, eikš - apkabinsiu". Tai reikalauja lankstumo, ir ne visiems žmonėms pavyksta taip staigiai peršokti iš vieno vaidmens į kitą.

Taigi, jei jūs norite konfliktų sprendimo, reikalingas trečias. Tačiau yra dar vienas kelias. Jis yra toks: nustoti žaisti šį žaidimą pasyviai ir pradėti žaisti jį aktyviai. Beje, kažką panašaus jūs bandėte daryti - jūsų laiške yra vieta, kur rašote: “Aš būsiu rami, sakau sau, po paskutiniojo barnio pažadėjau sau nepasiduoti provokacijoms ir kalbėti maloniai, kad ir ką ji sakytų“. Kaip matote, toks pasižadėjimas reiškia, jog bandėte nežaisti seno psichologinio žaidimo, arba, kaip pasakytumėt jūs, „nepasiduoti provokacijoms“. Žinoma, tai labai teisingas siekis, tačiau artimi žmonės per daug gerai mus pažįsta, ir visiškai nesąmoningai, tačiau meistriškai, moka įžeisti mūsų jausmus.

Vietoj pasižadėjimo „būti gera“ geriau būtų pabandyti kai ką įdomesnio.

Pasidalinsiu su jumis, kaip tokios situacijos sprendžiamos psichoterapijoje, tarkime, šeimos konsteliacijos metode. Šio metodo esmė - šeimos narius ir patį žmogų gali pavaduoti kiti asmenys, vadovaudamiesi savo įsijautimu ir padedami patyrusio vedančiojo.

Konsteliacijos požiūriu, žmonės dažnai įsivelia į konfliktus dėl to, kad visiškai nesąmoningai užima šeimoje vietą, trukdančią meilės tėkmei. Ir konsteliacijos metu jiems ieškoma geresnės vietos. Žinoma, visi asmenys būtų ne tikri, o tik atstovai, įsijaučiantys į jūsų šeimos narius - praktiškai tai įvyksta gan lengvai. Į tokią konsteliaciją jūs ateitumėte viena, be mamos.

Pirmas žingsnis, kuris būtų padarytas šeimos konsteliacijoje, greičiausiai būtų toks: suteikti jūsų motinai galimybę išsakyti savo skausmą, pyktį ir priekaištus tam žmogui, kuriam jie adresuoti. Tai gali būti jūsų tėvas, arba mamos mama arba koks nors kitas žmogus. Mama išsakytų savo priekaištus jam, ir jums gerokai palengvėtų.

Juk akivaizdu, kad dalis motinos kritiškumo, kaip teisingai pastebėjo vienas iš jūsų pažįstamų, greičiausiai yra jos depresyvumas, kažkoks „nesuvirškintas“ praradimas, paslėptas pyktis. Jūs tiesiog atsiduriate motinos jausmuose ir priversta juos „ryti“. O jie „nesivirškina“. Todėl jūs juos „atpilate“.

Antras žingsnis būtų toks: jūs galėtumėte pasižiūrėti į motiną iš apačios. O ką jei išbandytumėt tai ir gyvenime? Aš turiu omenyje ne perkeltinę, o tiesioginę prasmę, tarkime, kokią padėtį beužimtų motina, įsitaisytumėte žemiau jos. Jei ji stovi, jūs sėdite, jei ji sėdi, jūs gulite. Jei ji guli ant sofos, jūs sėdite ant grindų. Tada jūs pažvelgtumėte į motiną mažo vaiko akimis ir pasakytumėt tik vieną frazę: „Tu - mano mama, o aš - tavo dukra. Aš maža, o tu - didelė“.

Ir viskas? Taip!

Matote, jūs pradedate savo laišką tokiu sakiniu: “Juk aš protingesnė už ją, tai kodėl veliuosi į šias nesąmones?“. Taigi, jūs iš anksto užimate protingesnės, t.y. pranašesnės už ją poziciją. Labai nelengva jaustis kitaip, kai esi jaunas. Seniai visi atrodo buki kvailiai. Tačiau kai vaikas taip elgiasi su mama, jis neišvengiamai sukelia du jausmus: mamoje - pasipiktinimą, o savyje - nešvarios sąžinės jausmą. Todėl pripažindama, kad jūs esate jos dukra, jūs tiesiog pavadinate savo vardais realų faktą, ir tuoj pat palengvinate judviejų savijautą.

Jei jūsų viduje skaitant šį aprašymą kyla maištas ir mintis: “Niekada! Niekada aš prieš ją nenusileisiu!“ - reiškia, kad jūs tiesiog negalite atsisakyti pranašumo pozicijos. Jūs tapatinate „būti maža dukra“ su „jaustis menkesne“. Ir, žinoma, galite to nedaryti. Ir greičiausiai jūsų konfliktai nesiliautų. Jums tektų prisiimti atsakomybę už tai ir pasakyti: "Aš dar nepasiruošusi pripažinti mamos kaip savo mamos. Ji turi, privalo būti draugiškesnė ir ne tokia kvaila!" Spėkite, ar toks reikalavimas išsipildytų.

Pastebėkite, kad mūsų išdidų maištą (netgi labai pateisintą ) prieš tėvus dažniausiai lydi svajonė apie kitokius, „geresnius“ tėvus. Tokiu būdu mes elgiamės lygiai taip pat, kaip ir tėvai, kurie svajoja apie „geresnius“ vaikus. Tuomet išnyksta pagarba tai jėgai, dėl kurios apskritai atsiranda vaikai. Juk anksčiau sakydavo „dievas davė mums vaikų“, ir netgi mūsų, dirbtinio apvaisinimo eroje, mes negalime tiksliai paaiškinti ir atkartoti šio akto - laboratorijoje jis pavyksta toli gražu ne visada ir nelydimas nei aistros, nei meilės.

Sakydamos: “Tu turėtum būti kitokia“ abi pusės neigia, kad iš tikrųjų tėvai ir vaikai susiejami ne pagal „gerumo“ ar „blogumo“ principą, o dėl savotiško stebuklo. Tai reiškia, kad kažkokia didelė ir stipri jėga patraukė jūsų tėvą prie jūsų mamos ir dėl to užsimezgė jūsų gyvybė.

Kokie siaubingi bebūtų tėvai, ir koks bebūtų pateisintas vaiko nepasitenkinimas jais, bet jie duoda jam gyvybę, ir tai labai didelė dovana. Duoda nemokamai, kad jis ją perduotų savo vaikams. Nekalbant apie tai, kad vaikai pradedami aistroje ir netgi meilėje.

Tačiau apsimesti „viską supratusia“, „dėkinga ir“ gera“ jums neverta, kol jūs pati to nepajusite. O kad tai atsitiks, pasitikėkite rašytoju Marku Tvenu, kuris rašė, jog keturiolikos metų jo tėvas atrodė jam toks kvailas, kad jis sunkiai jį atlaikydavo, tačiau paaugęs ėmė pastebėti, kad jis tapo gerokai protingesnis.

Sėkmės. Gerų švenčių!
Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Įvykiai, pakeitę pasaulį: SSRS griūtis. Laukiniai, laukiniai rytai ir lūžio taškas, po kurio Rusijai nebebuvo kelio atgal (0)

Krentanti, besiblaškanti ir beviltiškai pasimetusi. Tokios būklės Rusija pasitiko paskutinį...

Šis gegužės mėnuo įeis į istoriją: po sumuštų temperatūros rekordų – radikalūs pokyčiai (9)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos sinoptikė Izolda Marcinonienė sako, kad ši gegužė įeis į...

Naktinis reidas Vilniuje: dėl pirkinio internetu abiturientas pateko į nepavydėtiną situaciją (98)

Triukšmingai mokyklos baigimą šventę abiturientai neprasprūdo po reidą sostinėje surengusių...

Užkalnis: kvepiu kaip keiksmažodis (9)

Kai kas nors nori parašyti tekste keiksmažodį ir praslysti pro cenzorius ir davatkas, rašo su...

Didžiųjų valstybių spąstai Lietuvai verčia verslininkus panikuoti (149)

Šių metų balandžio mėnesį Europos Parlamentas ( EP ) balsavo už Mobilumo Paketo priėmimą....

Atostogos kaime – lietuviai noriai moka už buvimą be interneto ir nakvynę medyje (58)

Vasaros kelionę į kaimą kai kas dar pamena, kaip tremtį, kai vietoj žaidimų su kiemo draugais...

Geriausi Lietuvos paplūdimiai prie ežerų: ramybė, grynas oras ir atgaiva išvargusiam kūnui

Jei dar nežinojote – Lietuvoje mes turime beveik tris tūkstančius ežerų. Pasislėpę giliai...

Macrono didysis planas ėmė ir subliuško (2)

Mažiausiai 20 Europos Parlamento rinkimų dalyvių sieks iškovoti mandatą ne savo gimtinėje, o...

Jerai Grantas po sezono paliks „Neptūną“

Klaipėdos „Neptūnas“ jau žino, kad kitą sezoną turės verstis ne tik be vyriausiojo...

Savaitgalio pusryčiai: traškūs belgiški vafliai kiekvienam smaližiui

Manau, savaitgalį dažnas iš mūsų pasvajoja apie vėlyvus, gardžius, sočius, ilgus pusryčius ....