Vaikui teko išgyventi tėvų skyrybas, net motinos žūtį... Tėvas gyvena kitoje šeimoje, kurioje mano minimas anūkas yra nepageidaujamas.
Klausimas: ar mes, seneliai, turime moralinę ir juridinę teisę pradėti pokalbį su savo anūku tokiu opiu bei intymiu klausimu, ar mūsų toks kišimasis nebus priešpriešos pradžia?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Iš tiesų būti seneliais - antra tėvystė. Ir kaip kiekvienoje tėvystėje, joje yra ir susirūpinimas, ir atsakomybė, ir teisė padėti anūkui, kai jį ištinka bėda. Juridiniu požiūriu ši teisė įsigalioja tuomet, jei jūsų pilnametis anūkas pripažintas neveiksnus ir jam turi būti paskirta globa. Tokius klausimus sprendžia teismas, padaręs psichiatrinę ekspertizę kokioje nors psichiatrinėje ligoninėje.
Nenorėčiau, kad jūs atliktumėte ją už specialistus, tačiau pridėsiu kai ką prie jūsų žinių.
Žinoma, tikrasis autizmas (taip vadinamas Kanerio sindromas) - ne pats lengviausias sutrikimas. Dažniausiai jis prasideda dar vaikystėje, kuomet vaikas pasižymi aibe sutrikimų: vengia bendrauti, ypač vengdamas žvilgsnio į akis, nebijo pavojų, prisiriša prie vieno daikto ir neleidžia iš jo to daikto atimti, naudoja savo keistą kalbą, piešia stereotipiškai vis tuos pačius dalykus, atlieka visokius monotoniškus judesius ir t.t.
Kita autizmo forma labiau panaši į šizofreniją, tuomet prie viso to prisideda kliedesys, haliucinacijos, labai didelis pasipriešinimas sau pačiam (padariau žingsnį į priekį - turiu padaryti atgal), mąstymas tampa nerišlus, o elgesys labai keistas. Kartais išryškėja tik paauglystėje. Mokytis ir dirbti trukdo.
Ir pagaliau autizmas gali būti labiau panašus į uždarą charakterį, kuomet žmogus ir kalba normaliai, ir mąsto teisingai, tačiau yra labai jau uždaras, draugų neturi ir nesiekia turėti, o laisvą laiką leidžia kolekcionuodamas kokius nors keistus dalykus ar surašydamas didžiausius visa ko sąrašus. Tokią būseną vadina Aspergerio sindromu. Tokiam žmogui pavyksta gauti išsilavinimą ir dirbti, tačiau po darbo jam svarbiausia - kad paliktų vieną ir niekas neliestų jo sukurtos tvarkos.
O kartais autizmas būna tik laikina psichologinė reakcija į sunkią traumą - žmogus turi „suvirškinti“ viduje nelengvus išgyvenimus, o aplinkiniai jam tik maišo. Tuomet viskas praeina po tam tikro laiko.
Ar visiems šiems reiškiniams atsirasti užtenka kokio nors streso - tarkime, tėvų skyrybų ar motinos mirties? Ne, neužtenka.
Dažniausia šiuos „autizmus“ reikia „užsidirbti“, t.y. sukaupti giminėje per kelias kartas įvairiausius paveldėtus bruožus: štai prosenelis labai uždaras, senelis gulėjo psichiatrinėje, tėvas turėjo labai uždarą charakterį, motina labai šalta... ir štai giminėje atsiranda viena iš autizmo rūšių.
Kokios psichologinės autizmo šaknys?
Prie visų paveldėtų savybių tai - reakcija į labai didelį jautrumą pasauliui, kuomet santykiai su žmonėmis atneša ne paguodą ir ne atsipalaidavimą, o dar daugiau augantį nerimą: „Pasaulis - tai svetimų ir reiklių žmonių masė, kurie mane, iš vienos pusės, gali išmaitinti ir apsaugoti, tačiau vos tik aš prie jų priartėju, jie mane apkrauna nesuprantamais ir man netinkamais dalykais, tačiau kai aš juos atstumiu, jie kaltina mane“.
Mes esame autistams kitokie. Tarkime, paaiškėjo, kad autisto ausims mes kalbame per daug greitai, ir jis mus girdi taip, lyg mes kalbėtumėme paukščių kalba!
Ar galima šią būseną pagydyti?
Kadangi visų jų jungiamas bruožas - uždarumas, tai klausimas yra toks: ar galima išorinėmis priemonėmis „atidaryti“ žmogų?
Atsakyti galima taip: kai į jūsų teritoriją kas nors veržiasi, jums natūraliai norisi užsidaryti dar labiau ir galbūt net išvaryti įsiveržėlį jėga. Todėl toks „atidarymas“ jei ir įvyksta, tai tik iš vidaus, kai autistiškas žmogus patiki, jog šalia jo esantis žmogus jam nėra pavojingas, t.y. nesiekia nei jo keisti, nei siūlyti jam nereikalingą pagalbą. Nes visiems autistams baisiausia - kai kas nors veržiasi į jų vidinį pasaulį. Jie nuo to tik dar labiau užsidaro, lyg kokia sraigė, kurios „ūsiukus“ jūs paliečiate.
O nereikalinga pagalba - tai pagalba, kai nei žmogus sau, nei žmogus kitiems nesukelia realaus pavojaus. Jei toks pavojus atsiranda - žmogus bėga iš namų, bando žudytis, griebiasi pavojingų daiktų – tuomet kviečiama greitoji ir žmogų nuveža į psichiatrinę ligoninę. Ten jis stebimas palatoje ir jam leidžiami psichiką stabilizuojantys vaistai. O po to mėnesį – kitą gydo naujausiais neuroleptikais - vaistais prieš psichozę.
O jei tokio pavojaus nėra? Tuomet žmogus turi šalia savęs jausti ne „gelbėtoją“, o padėjėją. Kuris jį, tokį autistišką, pakenčia, į sielą jo nelenda. Ir kartais, pamatęs tam tinkamą nuotaiką, taktiškai pasiūlo nueiti pas psichologą ar socialinį darbuotoją. Šie be vaistų ir specialios psichoterapijos gali pasiūlyti reabilitacijos programą - tarkime, judesio terapiją ar terapiją su delfinais Klaipėdos delfinariume.
Atskirti, kokia jūsų anūkui autizmo rūšis ir ką daryti, gali specialistai arba tie, kurie matė nemažai tikrų autistų - šeimoje ar darbovietėje. Kartais juos parodo ir kine. Tarkime, yra kiek senokas ir garsus amerikiečių filmas „Lietaus žmogus“, kur parodyta, kas yra autistas. O taip pat neseniai pasirodė animacinis filmas suaugusiems „Meri ir Maksas“ apie mergaitę, susirašinėjančią su autistinio charakterio suaugusiu žmogumi. Šiais laikas šiuos filmus nesunku rasti.
Taigi padėti jūsų anūkui galima, tačiau tai pagalbai reikia labai kruopščiai ruoštis, tarsi eitumėte į mokslinę ekspediciją krištolinių prekių sandėlyje, kur užgesintos šviesos. Viskas turi būti daroma labai atsargiai, kad nepridarytumėte daugiau bėdos.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
