aA
Neduoda ramybės mūsų dukrytės, kuriai greitai bus 4 metukai, pasikartojantys klausimai apie mirtį. Buvome su ja kapinėse, bet tada didelio susidomėjimo ji nerodė. Tik paklausė, kas čia, kodėl mamytė verkia ir pamiršo. Jaučiu, kad padarėme didelę klaidą ją ten nusivedę. Praėjus kuriam laikui, apie 3 mėn., ji pradėjo klausinėti, kada mirsim mes, kas bus kai mamytė numirs, nenoriu būti po žeme ir taip toliau.
© Corbis/Scanpix

Sunkiausia, kad ji verkia. Klausimai kuriuos klausia 3 metukų mergaitė, į kuriuos dar sunkiau atsakyti ir nemanau, kad išvis reikėjo jei atsakyti. Darželyje jai galėjo priminti apie mirtį vieno berniuko tėvelio mirtis. Ji labai stebėjosi, kodėl jis neverkia.

Blogai labai jaučiuosi, nes ji matė mane verkiančią, todėl jei keista, kodėl tas berniukas neverkia. Pykstu ant tėvelio, kad jai papasakojo, kad mes visi mirsim, būsim po žeme, o baisiausia, kad visi atgimsim kūdikiais ir vėl gyvensim. O kas, jei ji paūgės ir norės grįžti į kūdikystę? Patarkite, prašau, ką daryti? Kaip vaikui pamiršti ir gyventi toliau?

Susirūpinusi ir liūdna mamytė.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Gyvenimo baigtinumo klausimas vaikams kyla nepriklausomai nuo to, ar jie išgyvena susidūrimą su mirtimi, ar ne. Mažyliams lygiai taip pat iškyla natūralus poreikis sužinoti, kur link jie eina, kaip ir iš kur jie atsirado. Minėti jūsų įvykiai: apsilankymas kapinėse, pažįstamo berniuko tėčio mirtis, tik galėjo pagreitinti norą išsiaiškinti, kas yra toji mirtis. O kadangi tai yra natūralu, vadinasi, ir slėpti nuo vaikų nereikia. Svarbiausia yra tai, kiek netiesos ir baimės mes jiems perduodame.

Mirties klausimas suaugusiems dažniausia sukelia daug sunkumų. Taip yra todėl, kad daugelis mūsų bijo, patys sunkiai suvokia ir priima gyvenimo baigtinumą. Iš čia kyla nesąmoningas noras apsaugoti savo vaiką nuo žinios, kad gyvenimas baigsis, tai yra, nuo savo pačių nerimo.

Savo santykio su mirtimi taip greitai nepakeisite, tačiau svarbu perduoti kuo objektyvesnį gyvenimo baigtinumo vaizdą, neperteikiant savo interpretacijų, kurios greičiausiai bus labai subjektyvios ir neretai vaikus gąsdinančios. Dar kartą pasikartosiu, jog mirtis yra tokia pat natūrali, kaip ir gimimas, ir dėl to vaikai informaciją apie ją gali priimti be didelių baimių, kaip dar vieną naujovę, kuri egzistuoja jų pažįstamame gyvenime.

Taigi ką jums dabar reikėtų padaryti, tai tuomet, kai jūsų mergaitė iškels mirties temą, naujai jai papasakoti. Pasakoti būtina. Pradėti reikia nuo to, kokie yra mirusio žmogaus požymiai. Kai žmogus miršta, jis nekvėpuoja, nejuda, yra užsimerkęs, negali valgyti, kalbėti. Jam neskauda, nešalta, nekaršta. Jokiu būdu nereikia sakyti, kad žmogus užmiega. Tuomet mergaitė gali pradėti bijoti užmigti pati ar kai miega artimi žmonės. Vaikas, žinantis fizinius mirties požymius, kurie nėra apipinti fantazijomis, neteisingomis interpretacijomis ramiai tai priima ir sugeba pats tvarkytis, jei jam tektų išgyventi artimą netektį.

Jei vaikas klaustų, ar mirs ir jis, ir jūs, nereikėtų vengti tiesos. Mažyliui reikėtų žinoti, kad miršta visi žmonės. Tik paprastai tai įvyksta, kai jie pasensta. James J.W., Friedman R. ir Matthews L.L. savo knygoje “Kai vaikai sielvartauja”, rašo, jog vaikams apie gyvenimo baigtinumą galima pasakoti remiantis pavyzdžiais gamtoje. Tarkime, naudojant gėlių augimo ir nuvytimo ar lapų kritimo pavyzdžius. Taip pat šią temą galima aptarti, jei randate nugaišusį gyvūnėlį.

Dar vienas svarbus aspektas kalbant apie mirtį su vaiku, tai žinia, jog paprastai žmonės liūdi, kai netenka jiems artimo asmens. Tai, jog jūs verkėte prie jums brangaus žmogaus kapo, nieko baisaus. Net jei ir mergaitė jus imituoja, nėra blogai. Svarbu paaiškinti, kad kai žmogus miršta, artimiesiems kurį laiką būna labai liūdna ir jie verkia arba kitaip rodo savo skausmą. Jei mergaitė verkia, galite paklausti, ko jai gaila. Tai greičiausiai yra matyto vaizdo mėgdžiojimas arba neaiškumo išraiška, nei tikrosios emocijos, susijusios su mirtimi.

Kalbant apie mirtį, yra svarbus ir negrįžtamumo faktas. Iki penkerių metų vaikai nesuvokia, jog mirtis yra baigtinis procesas. Jog mirusio žmogaus ar gyvūno nebegalima jokiais, net ir magiškais būdais atgaivinti. Tą vaikai turi įsisąmoninti. Dėl to visi tikėjimo dalykai, tokie, kaip “močiutė nukeliavo į dangų”, “senelis dabar greičiausiai yra mažas lėliukas ar drugelis”, neturėtų būti pagrindinė informacija, kurią vaikui reikėtų perduoti. Vaikui svarbiausia žinoti, ką reiškia, kai žmogus miršta (jau aprašiau aukščiau). Jei norite pateikti kokią nors savo tikėjimo interpretaciją, tuomet taip ir sakykite: mano senelis mirė. Jo kūnas niekada nebebus su mumis. Mes tikime, kad dalis senelio gali būti danguje ar kur kitur.

Kalbant apie kūno užkasimą, vaikui, nesuvokiančiam, kas yra mirtis ir kad jis gali mirti taip pat (neretai vaikai apie tai supranta apie šeštus, septintus metus), tai gali kelti nerimą. Dėl to dar kartą pasikartosiu, jog su mergaite pokalbį vertėtų pradėti iš pradžių. Paaiškinti jai, kas yra mirtis ir kad kai žmogus numiršta, jo kūną yra priimta palaidoti. Kadangi jam nebereikia maisto, šviesos, jis nebegali judėti, jis yra užkasamas.

Kad ir kaip jums būtų sunku apie tai kalbėti, vaikams reikia žinoti tiesą. Nes bet koks nuslėptas ar neteisybe apipintas faktas vaikui gali sukelti nemažai sunkumų ne tik dabar, bet ir ateityje. Sužinojusi, kaip yra iš tiesų, mergaitė dar kurį laiką gali klausinėti jai vis rūpimos informacijos, kad viskas sugultų į savo vietas. To nereikėtų priimti kaip neigiamo ženklo. Ji netgi gali pradėti žaisti mirties scenas, kad susigyventų su nauja žinia, jog žmonės miršta. Tačiau gavusi visus jai rūpimus atsakymus, ji nusiramins ir turės sveiką pagrindą savo asmeniniam santykiui su gyvenimo baigtinumu.

Labai raginčiau perskaityti atsakyme minėtą knygą:
James J.W., Friedman R., Metthews L. “Kai sielvartauja vaikai”, 2007 m.

Stiprybės ir išminties

Vaida

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kokias karines pajėgas iš tikrųjų turi Iranas? Mini „galingą ir baimę sėjantį ginklą“ (74)

Po Qasemo Soleimani nužudymo drastiškai padidėjus Jungtinių Valstijų ir Irano konflikto...

Svajonių darbą galima rasti ir Lietuvoje: dirba keturias dienas per savaitę, tik su viena sąlyga (27)

Lietuvoje specialistai tampa vis reiklesni – vien tik geras atlyginimas „nebepaperka”...

Orai: žiemos nematyt (15)

Sekmadienį šiauriau Lietuvos slinks ciklonas. Šio sūkurio įtaka šalies orams bus nedidelė, tad...

Moteriškas kerštas: mamytė nori pašėlti, jeigu nori ir tu, – paskambink (108)

Daugybę kartų administracine tvarka bausta, kartą dėl smurto teista ir jau areštinės gultą...

Po Meksiką keliavusi lietuvių šeima: čia patyrėme tai, ko net nesusapnuotum (135)

Neseniai iš kelionės po Kenijos safarius grįžusi Marijos ir Algirdo Vaičaičių šeima trumpam...

Mūšis, apie kurį meluojama iki šiol: kodėl sovietai net kelis mėnesius nedrįso įžengti į Klaipėdą (1045)

Klaipėda – vienintelis Lietuvos miestas, kurį sovietai užėmė 1945-aisiais. Tam tikra...

Iš Dakaro sugrįžę Žala ir Juknevičius pažadų apie startą kitąmet nedalija: laukia namų darbai (131)

Po daugiau nei dviejų savaičių Saudo Arabijoje, kur šiemet vyko Dakaro ralis, į Lietuvą...

Karališkieji rūmai: princas Harry su Meghan oficialiai lieka be titulo, lėšų ir turės grąžinti pinigus už būstą (219)

Nuo pavasario princas Harry ir Meghan neteks lėšų, skirtų vykdyti karališkąsias pareigas, ir...

Gediminas Jankauskas. Net popiežiai mėgsta tango ir futbolą (21)

2013 metų kovą viso krikščioniško pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Vatikaną, o reportažuose...

Ryškėja „Eurovizijos“ atrankos lyderiai, keliaujantys į pusfinalį: 6 dalyviai ištarė „sudie“ (183)

Šį šeštadienį suskambo jau antroji „ Eurovizijos “ nacionalinės atrankos „Pabandom iš...