Netgi būnant darbe man norėjosi žinoti, kas vyksta. Bijojau, kad kas nors vaikui nutiks, o manęs tiesiog neras.
Pasistengiau maksimaliai užtikrinti ryšį su vieta, kurioje yra mano vaikas. Ir giminaičiai, ir auklė, ir vaikų darželis turėjo telefonų, kuriais mane buvo galima rasti, sąrašą. Jei jūsų darbas mobilus, rekomenduočiau mobilųjį telefoną. Svarbiausia, kad ne tik jūs galėtumėte paskambinti namo, norėdami sužinoti, kaip reikalai, bet ir su jumis būtų galima susisiekti be problemų. Tai svarbu, jei mažylis ne visai sveikas, o jums teko jį palikti.
Supratau, kad anksčiau ar vėliau man teks palikti vaiką vieną namie arba paleisti kur nors pasivaikščioti. Ši perspektyva man atrodė pernelyg bauginanti.
Kai tik mažylis pasiekė daugiau mažiau sąmoningą amžių, supažindinau jį su elementariomis saugumo taisyklėmis namie, gatvėje, vandenyje. Pasinaudojau animaciniais filmais, pramoginiais-pažintiniais vaikiškais serialais. Juose vaikas mokomas, kaip, pavyzdžiui, teisingai pereiti gatvę, ką ir kaip atsakyti nepažįstamiems žmonėms.
Be to, padėjau vaikui išmokti savo vardą ir pavardę, organizacijos, kur dirbu pati ir mano vyras, pavadinimą ir adresą. Telefone užprogramavau pagalbos tarnybų numerius ir papasakojau apie juos vaikui.
Kai jau šimtąjį kartą išleidau dukrą iki artimiausios bandelių krautuvės, atsitiktinė močiutės frazė „kažko ji ilgai užtruko“ labai greitai įvarydavo man nerimą ir baimę.
Neleiskite niekam jūsų jaudinti, kadangi niekuo negalima taip greitai užsikrėsti, kaip baime. Suimkite save į rankas. Aš stengiausi atsiriboti ir nesileisti į ginčus su giminaičiais. Žmonių, nugyvenusių ilgą, kartais nelengvą gyvenimą, neįmanoma perkalbėti, priversti žvelgti į gyvenimą kitaip. Bet to ir nereikia. Jei jie nori jaudintis dėl savo anūkų – tegu tai daro, bet tik be jūsų.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Atsiminkite: jausmas, kuris vadinamas motinos baime, iš tikro niekur neišnyksta. Tai esminis instinktas, su kuriuo moteriai reikia tiesiog išmokti gyventi. Netraumuojant nei savęs, nei aplinkinių, nei savo vaiko.
Reikia pasistengti sumažinti situacijų, kurios galėtų pakenkti vaikui. Tačiau baimė niekur nedings. Tai normalu. Būtina tiesiog suimti save į rankas ir pasakyti sau, kad viskas apgalvota, nerimauti nėra ko. Pavyko? Puiku. Ne? Tada dar vienas patarimas. Jei jūs nieko negalite su savimi padaryti ir imate nervintis, pametusi vaiką iš regos lauko, pamėginkite kreiptis į kvalifikuotą psichoterapeutą. Žinoma, pigu nebus, tačiau argi jūsų ramybė kainuoja mažiau?
