aA
Kad ir kaip tėvai norėtų apsaugoti vaikus nuo tokio didžiulio skausmo kaip artimojo netektis, to užtikrinti, deja, nė vienas negali. Kaip padėti vaikui išgyventi netektį, kaip su juo kalbėtis ir elgtis?
© Vida Press

Šia nelengva tema kalbamės su psichologu, lektoriumi Pauliumi Skruibiu, kuris kovo 25-26 d. vyksiančioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ skaitys pranešimą „Netekę: mirtis ir jos veidai“.

„Vaiko reakcija į artimojo netektį priklauso nuo vaiko amžiaus, bet apibendrinant galima sakyti, kad tai, kaip vaikas išgyvena netektį, labai priklauso nuo to, kaip į ją reaguoja suaugusieji“, – sako psichologas Paulius Skruibis.

Artimojo netektis – sunkus išbandymas visiems. Kuo vaikų išgyvenimai tokioje situacijoje skiriasi nuo suaugusiųjų?

– Skiriasi visų pirma supratimu ir galimybėmis. Suaugęs žmogus plačiau, išsamiau suvokia pasaulį, turi daugiau resursų įveikti netektį. Reakcija labai priklauso nuo vaiko amžiaus, bet apibendrinant galima sakyti, kad tai, kaip vaikas išgyvena netektį, labai priklauso nuo to, kaip į ją reaguoja suaugusieji. Vaikams kyla daug jausmų: liūdesys, baimė, begalė kitų. Labai svarbu, kaip suaugusieji padeda su tais jausmais išbūti, juos geriau suprasti, galų gale, juos nuraminti – čia pagrindinis skirtumas.

Sakote, vaikų reakcija priklauso nuo suaugusiųjų. Kai kurie suaugusieji bando nuslėpti savo skausmą, apsimesti, kad viskas gerai. Ar teisingas toks elgesys, ar visgi reikėtų vaikams parodyti, kaip pats jautiesi?

– Abu šie variantai – kraštutinumai. Paimkime vieną situaciją, jei, kaip sakote, apsimetama, kad jausmų, patiriamų netekties metu, liūdesio, tarsi nėra. Kaip vaikas supranta, ką tai reiškia? Ar tai, kad liūdėti yra negerai, ir kad reikėtų tų jausmų nerodyti? Jei suaugusieji parodo tokį pavyzdį, vaikai juo seka. Be to, vaikui gali kilti papildomų klausimų: kodėl suaugusieji su juo apie tai nešneka? Gal jis kaip nors atsakingas už tai, kad neteko artimo žmogaus, gal jis kuo nors kaltas? Nepamirškime, kad vaikai turi savybę viską sieti su savimi.

Kita kraštutinė situacija, kai suaugęs yra taip apimtas įvairių jausmų, kad jais užtvindo vaiką, kartais net tikisi iš jo kokio nors atliepimo, o vaikui tai – per sunku. Tokiu atveju suaugęs turėtų galvoti, kad taip, jam yra sunku, bet kas jam gali padėti? Galbūt tai yra artimi žmonės, kitais atvejais – psichikos sveikatos profesionalai. Vaikas neturi būti užgulamas tais stipriais jausmais. Visada reikia ieškoti balanso tarp tų dviejų kraštutinumų.

Kaip padėti vaikui, atsidūrusiam tokioje situacijoje? Ar reikia jį kalbinti, linksminti, ar kaip tik leisti pabūti ramiai?

– Dirbtinai linksminti tikrai nereikia. Vaikų reakcija labai kintanti: vieną akimirką jis gali liūdėti, jaudintis, pykti ar jaustis kaltas, o kitą – žaisti, išdykauti. Svarbiausia yra abi būsenas priimti kaip natūralias. Jei vaikas liūdi, tegu liūdi, nereikia tuo metu jo linksminti: kaip tik galbūt atliepti, kad iš tikrųjų yra liūdna.

Vaikui, netekusiam artimo žmogaus, gali būti baisu, kad gali kas nors atsitikti jam ar kitiems artimiesiems. O jei kitą akimirką jis yra besidžiaugiantis, dūkstantis, žaidžiantis, negalima reaguoti lyg tai būtų kažkas nenormalaus, kad kaip tu taip gali linksmintis, kai taip atsitiko. Čia vėlgi yra amžiaus ypatumai, bet bendrai vertinant tai yra normalu.

Psichologas P. Skruibis: kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Ką daryti, jei vaikas atsiriboja, sako, kad jam viskas gerai, bet visi mato, kad taip nėra?

– Reikia atsižvelgti į kelis dalykus. Grįžtant prie anksčiau užduoto klausimo, ar nėra taip, kad suaugusieji tokį elgesį rodo savo pavyzdžiu? Iš tikrųjų esu susidūręs su situacijomis, kai pas mane į konsultacijas ateina suaugę žmonės ir sako, aš nenoriu rodyti jokių jausmų vaikui ar vaikams, bet noriu, kad jie su manimi apie tai kalbėtų. Man atrodo, kad tai nelabai realistiška: jeigu tu nekalbi apie savo jausmus ir juos užspaudi, slepi, sunku tikėtis, kad vaikas juos parodys.

Galima pagalvoti ir apie tai, kad žmonės yra skirtingi: jei su vienu nekalba, gal kalbės su kitu? Kitas labai svarbus dalykas yra kantrybė: reikia ieškoti tinkamos progos, kontakto su vaiku. Vis dėlto vaikai žymiai rečiau nei suaugusieji atsisėda ir išpasakoja, iškloja viską. Kartais reikia tiesiog ką nors veikiant, žaidžiant, tam tikroje situacijoje užsiminti, pakalbėti, po to ką nors paveikti, o paskui gal vėl grįžti prie tos temos. Reikia nesitikėti, kad mes taip vienu ypu imsime ir viską iškalbėsime.

Be to, vaikai, ypač mažesni daug ko nepasako, bet išžaidžia – apie savo jausmus jie kalba savo žaidimu, kaip jie elgiasi su žaislais, lėlėmis, vaidmenų ar kituose žaidimuose. Taip pat jie daug ką gali išsakyti piešiniuose.

Dar sudėtingesnė tema, kai artimasis iš gyvenimo pasitraukia savo noru. Ar reikia tai pasakyti vaikui? Galbūt atrodo geriau nesakyti, bet tenka įvertinti, kad turbūt iš kitų vis tiek sužinos.

– Jūs įvardinote tos dilemos sudėtingumą. Suprantama, kad šios temos nėra lengvos, jos kelia baimę kalbant su paaugliais ir dar labiau su vaikais. Tačiau labai dažnai, o tiksliau – praktiškai visada, žmonės yra prieš faktą, kad jei tu nekalbėsi, kaip tu gali garantuoti, kad vaikas iš kur nors kitur apie tai nesužinos, kad niekas aplinkui nekalbės? Juk yra darželis, mokykla, kiemo draugai, kaimynai ir panašiai.

Turi pasverti, kad vaikas visai netikėtoje situacijoje, pavyzdžiui, žaisdamas kieme, gali išgirsti kaimynų kalbas, kad čia tas berniukas, kurio tėtis nusižudė. Čia dar gerai, gražia forma pateikta, o gal tiesiog pasakys, kad čia savižudžio sūnus. Tada vėl kyla labai daug klausimų: kodėl jie taip sako, ar jie meluoja, jei ne, kodėl nuo manęs tai slepia?

Dažnai tai yra pasirinkimas ne apie tai, sakyti vaikui ar ne, bet pasirinkimas, iš ko, kada jis tai sužinos ir kaip į tai reaguos. Kai tą daro artimi žmonės, jie gali apgalvoti, kaip jie gali tai pasakyti, paaiškinti, kaip atsakyti į klausimus – tada situaciją kontroliuoti žymiai lengviau, nei paliekant, kad mes apie tai nekalbėsime, bet kažkada išgirs kažkur kitur.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1373)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (35)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Orai: laikysis lengvas šaltukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (471)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (24)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (26)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

DELFI autoriai pagerbti Titanų statulėlėmis (20)

Antradienio vakarą į iškilmingą vakarą MO muziejuje rinkosi DELFI autoriai ir bičiuliai. Čia...

Antrame kėlinyje įvarčiais prapliupę serbai sutriuškino Lietuvos rinktinę (202)

Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė geriausią pirmą kėlinį UEFA Tautų lygoje, tačiau antrajame...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (27)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...