Esu 27 metų mergina ir greitai bus dveji metai, kai draugauju su 29 metų vaikinu. Kartu negyvename, tačiau susitikinėjame – mieste, pas jį, pas mane. Per šį draugavimo laikotarpį supratau, kad jis man svarbus žmogus ir noriu kurti su juo tolimesnį gyvenimą, tačiau mane vis neramina jo pernelyg didelis išlaidumas.
Pati esu auklėta taip, kad jeigu yra pasirinkimas mokėti už kažką (kuris visada egzistuoja) arba gauti nemokamai, visuomet renkuosi antrąjį. Tokiu būdu taupau pinigus ateičiai, nes žinau, kad iš tėvų negyvensiu, metai bėga, mąstau ir apie vaikus, tačiau viskam reikalingi pinigai.
Paprastai būna, kad merginos išties išlaidžios manikiūrams, rūbams ir kitiems žaislams, bet aš tą darau su saiku. Nepirkinėju to, ko nereikia ir nesitikiu, kad man tai pirktų draugas. O jis elgiasi priešingai. Jeigu tik susiklosto galimybė, nepagalvos, kaip galėtų neišleisti – pasirinks lengviausią sprendimą ir pinigus išleis.
Suprantu, kad nereikia taupyti tiems dalykams, kurie teikia džiaugsmo – hobiams, sportui, galbūt šokoladukams ar mašinos priežiūrai, bet yra daug pašalinių objektų, kuriems tie pinigai „sueina“. Draugas pats yra sakęs, jog nemoka taupyti ir pripažįsta, kad tai nėra labai geras bruožas. Jis dirba papildomai vakarais, bet kai pagalvoju – kas iš to, jei dirba tam, kad vėliau tuos pinigus paleistų vėjais.
Nenoriu būti jam antra mama ir kiekvieną kartą sakyti, kad šito geriau nepirkti, be šito manau apsieisi, bet mane vis tiek neramina jo finansinis nestabilumas (gyvenimas nuo algos iki algos), turint omeny, jog tas tęsiasi visą mūsų draugystės laikotarpį.
Taip, reikia kalbėtis tarpusavyje, bet nežinau, kaip gražiai jam tai pasakyti, kad nepasijaustų kritikuojamas, kontroliuojamas ir panašiai. Bendro biudžeto neturime, bet man rūpi vaikinas, todėl rūpi viskas, kas su juo susiję. Patarkit, kaip reikėtų elgtis dabar, nes bijau, kad vėliau, jei susituoksime, gali kilti dideli nesutarimai dėl finansų.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI JIS NEMOKA TAUPYTI
Manau, kad jūsų vaikinas iš tiesų yra ne tik išlaidus, bet ir labai atviras pripažindamas, jog nemoka taupyti. O jūs pasižymite kitais akivaizdžiais bruožais: rūpinatės santykiais bei susilaikote nuo nereikalingų išlaidų. Štai kokia graži jūsų pora: nuoširdus Jis ir rūpestingoji Ji! Tačiau už grožį reikia mokėti, ir jūs kol kas mokate ne tokią didelę, bet nemalonią kainą: nerimą.
Jūsų nerimas paaiškinamas: jūs nerimaujate, kad negalėsite pragyventi su vaikinu daug metų jo neskaudindama. Juk jau dabar, praėjus porai metų, jūs suprantate, kad požiūryje į pinigus esate priešingi. Jums tai nepatinka, ir jūs prognozuojate, kad šio nepasitenkinimo ilgai tverti nebegalėsite. Imsite ir pradėsite vieną gražią dieną priekaištauti, užsipulsite jį ir rėksite: „Išmok pagaliau taupyti - nesi mažas vaikas!“ O jis užsirauks ir išeis kur nors. Tuomet jūs graušitės: „Kam aš taip su juo?“- o bus vėlu.
Ar teisingai aš įsivaizduoju jūsų baisingą viziją apie ateitį?
Tik noriu priminti, kad tai - tik vizija. O vizijas mes galime redaguoti - visai kaip redaktoriai redaguoja knygas arba filmus: kažką iškerpa, kažką pakeičia, kažko prideda.
Pabandykime pakeisti pradžią: jūs nematote jo išlaidumo. Paprašote jo jums nieko apie tai nepasakoti. Jis turi atskirą sąskaitą ir tvarkosi su savo finansais taip, kad jūs nė nežinote, kaip. Tačiau ar galima užsidaryti nuo savo artimo? Ar galima turėti paslapčių?
Neišsigąskite. Vietoj to, kad rūpintumėtės jo pinigais, jūs kasdien sužinote iš jo kitus dalykus: kaip jam sekėsi darbe, kas vyksta su jo draugais bei pažįstamais, kaip jis pasiilgo jūsų ir kokia jūs nuostabi. Tai suartina jus. Jo finansų tema tarsi neegzistuoja, o jei jums prireikia papildomų išlaidų - jūs visko gaunate iš bet kur, tik ne iš jo.
Tiesiog pagal nutylėjimą jūs laikote jį šioje vietoje negalinčiu jums padėti. Neįgaliu. Ir nepykstate, tiesiog nepastebite šito. Juk neprašome mes iš aklo parodyti kelio ar iš vienakojo pabėgioti? Jūsų draugas ne tiek ir baisiai „suluošintas“- tiesiog nemoka taupyti. Ar tai ne per maža kaina už visus kitus gerus jo bruožus?
Netinka jums šis scenarijus? Dabar paredaguokime kitą jo dalį: jūsų reakciją. Taip, jis ir vėl išleido savo pinigus! Jūs nesilaikote stručio politikos ir žiūrite tiesai į akis. Jis - nenaudėlis ir jam atleidimo nėra! Jis pasikėsino į tai, kas jums šventa, nes įaugo į kraują nuo mažens: taupyk, dėk centą prie cento! O jis kažkoks keistas. Ne, ne keistas, jis tyčia jus erzina!
Jūs pasakote jam, kad turite kai ką, kas akmeniu spaudžia jūsų širdį. Tegul jis atsisėda ir pasiruošia. Jūs išrėžiate jam: aš įsiutusi! Jis ir vėl prisipirko tiek, kad šeimos biudžetas skylėtas. Apsipirkti reikėjo ne ten, kur jis apsipirko, o šalia, kur yra sezoninė nuolaida; su filmais galima buvo palaukti, nes po pusmečio juos galima būtų parsisiųsti nemokamai iš interneto; ne prastesnius rūbus būtų galima nusipirkti "Humanoje"; o vaikui žaislus apskritai būtų galima gauti nemokamai labdaroje, blogiausiu atveju - pirkti Ebay svetainėje.
Kodėl jus visa tai siutina? Jūs tikitės, kad vyras bus atrama, išlaikytojas, priešingu atveju moteris neturi saugumo jausmo. Jūsų tėtis, pavyzdžiui... čia jūs galite prisiminti ir tėtį, ir mamą, kaip jie taupiai ir gražiai pragyveno ir kaip tai praktiška. Ir kaip jus nuvilia jis, neatitinkantis šio modelio.
Ar atsitiks kažkas baisaus, jei jūs visa tai jam išsakysite? Jeigu pagal teisingumo dėsnius pasakysite jam ir daug gerų dalykų - kas jums patiko, kuo jis maloniai jus nustebino - kritiškoji dalis bus neutralizuota.
Po to jis irgi galės pasakyti jums, kas jam nepatiko. Juk ir jis kai ko jumyse nepriima. Tačiau ir vėl tai nebus baisu, nes jis užbaigs komplimentais. Ir gausis, kad jūs ne skaudinate, bet praturtinate vienas kitą. Ruošdami dirvą brandiems santykiams. Ypač jei pakeliui paredaguosite dar vieną vizijos dalį.
Ar būtina šventai laikytis tėvų nuostatų? Gerai, taupumas - nėra bloga nuostata, tačiau ar ji tinka visais gyvenimo atvejais? Jūs ir pati rašote: „nereikia taupyti tiems dalykams, kurie teikia džiaugsmo – hobiams, sportui, galbūt šokoladukams ar mašinos priežiūrai".
O kodėl negalima praplėsti šį džiaugsmo sąrašą dalykais, kurių jūsų tėvų laikais nė nebuvo: kelionėmis į užsienį, kino festivaliais, egzotišku maistu, žinomų roko grupių koncertais, mobiliaisiais ir kompiuteriais? Juk perkamoji galia visą laiką auga, vis įmantresni dalykai pinga, o jūsų tėvų nuostatos turi nesikeisti? Kodėl? Todėl, kad jų dukros misija - saugoti, lyg muziejuje, tėvų vertybes?
Ir kalba neina apie tai, kad atsisakyti visko, kuo tikėjo tėvai. Jeigu sąžiningumas, tikėjimas, pasitikėjimas, meilė buvo jūsų tėvų vertybės - kodėl jų nepasiėmus su savimi ir neperdavus vaikams? O štai su taupumu yra kitaip - mūsų visuomenė smarkiai pasikeitė nuo tų laikų. Ir perkamoji galia pasikeitė. Ir naujųjų technologijų atsirado. Ir pasaulio ribos prasiplėtė.
Tai apsispręskite: ką iš savo tėvų vertybių jūs norite pasiimti, o ką mandagiai jiems grąžinsite?
Tikiu, kad sielos gilumoje jūs jau turite sprendimą. Nežinau, koks jis, bet už jūsų laiško slypi viltis, kad sugebate iš šono pažvelgti ne tik į draugą, bet ir į save pačią. O tai - ženklas, kad jums pasiseks ir santykius jus praturtinsite.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
