Pripažinimą pelniusi jauna rašytoja U. Kaunaitė drąsina jaunimą nebijoti klysti

Paaugliai knygose sutinka bendraminčių

Romanai – tas žanras, kuriam, rinkdamasi ką skaityti, U. Kaunaitė teikė prioritetą paauglystės metais, o vos dešimties perskaičiusi pirmąją „Hario Poterio“ serijos knygą apsiverkė – ne todėl, kad ją nuliūdino knygos turinys, o todėl, jog manė neturėsianti galimybės perskaityti kitos tokios geros knygos. Kaip žinia, po to buvo išleistos dar šešios „Hario Poterio“ serijos knygos. Nuo tada pati Unė parašė ir dienos šviesą išvydo trys jaunosios rašytojos knygos, kurias skaitę paaugliai autorei prisipažino pasijutę nebe tokie vieniši.

„Man pačiai, ypač vyresnėje paauglystėje, buvo aktualus pasirinkimo, kuo noriu būti, klausimas. Mano pirmojoje knygoje „Sudie, rytojau“ išties daug apie tai kalbama. Tai, pasak kritikų, – pirmoji knyga lietuvių literatūroje, kurioje rašoma apie gabų paauglį – tokį, kuris gali rinktis tarp daugelio jam patinkančių dalykų, kuriuos mokytis sekasi, ir ne vieną kelią, ką ir kur studijuoti. Klausimas „Kur?“ man pačiai nedavė ramybės, todėl labai gera rašyti ir suprasti, jog ši knyga aktuali daugumai gabių paauglių“, – sako rašytoja, kurios minėta knyga buvo nominuota „Metų knygos“ rinkimuose.

Knygoje „Sudie, rytojau“ nagrinėtą dilemą U. Kaunaitė dažnai aptaria su paaugliais, su kuriais susitinka jau baigusi studijas ir dirbdama su įvairiais visuomeniniais, edukaciniais projektais.

„Dabar sakau paaugliams, kad šiandien pasirinkta jų specialybė – nėra galutinis sprendimas. Net vienos rankos pirštų būtų per daug suskaičiuoti draugus, kurie dirba pagal studijų metu įgytą specialybę. Todėl būtina šalinti baimę ir spaudimą, kurį patiria vyresnių klasių mokiniai, jog jų šiandienos pasirinkimas yra lemiamas ir galutinis. Taip nėra“, – sako Unė, kuri, Škotijoje studijuodama psichologijos ir socialinės antropologijos bakalaurą, pirmus du metus mokėsi tris skirtingas disciplinas ir tik paskui rinkosi, kuriuo keliu sukti. Magistrantūros studijoms Kembridžo universitete, D. Britanijoje, U. Kaunaitė pasirinko jau visiškai kitą dalyką – švietimą.

Su tėvais kalbasi apie visus svarbius gyvenimo įvykius

Unei renkantis ir jau studijuojant keičiant studijų kryptis, jos tėvai ir seneliai iš pradžių nerimavo, tačiau vėliau nusiramino, nes suprato, kad viskas bus gerai. „Man labai pasisekė, jog turiu labai artimą šeimą – su tėvais kalbuosi apie visus man svarbius gyvenimo įvykius. Jie visada buvo žmonės, su kuriais tardavausi, net ir paauglystės metais. Antra vieta, kur visada rasdavau supratimą ir turėjau artimų draugų, buvo teatro studija „Elementorius“. Be to, per teatrą galėdavau išsakyti labai daug dalykų – net pasijusti kitu žmogumi“, – sako Unė.

Pasijusti kitu žmogumi, jį suprasti skatina antroji rašytojos knyga „Žmonės iš Alkapės“. Rašydama šią knygą, U. Kaunaitė siekė parodyti skirtingas perspektyvas, dėl kokių priežasčių žmonės išvažiuoja ir lieka užsienyje, kaip jaučiasi jų tėvai. „Man labai norėjosi, kad perskaitę knygą žmonės suprastų kitų žmonių požiūrį, motyvaciją, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, pažvelgtų iš kito žmogaus perspektyvos. Aš pati, išvažiavusi studijuoti į užsienį, jutau labai didelę priešpriešą, Lietuvoje gyvenančiųjų požiūrį, jog, jei jau išvažiavai, tai ir lik“, – pasakoja mokslus užsienyje pasirinkusi vilnietė.

Vis tik Unė grįžo – ji sako visada žinojusi, jog po studijų gyvens ir dirbs Lietuvoje. Čia jauna specialistė siekia prisidėti ir skatinti pokyčius šalies mokyklose, kurių reikia, kad besimokantys geriau įsisavintų dėstomus dalykus. Vienas Unės kartu su komanda įgyvendinamų projektų – naujienlaiškis „Aš manau“, kuriame apžvelgiami svarbiausi šalies bei pasaulio įvykiai ir kurio turiniu jaunoji specialistė nuo šiol dalintis su organizacijos „Mentor Lietuva“ plėtojamo projekto „Ką veikia vaikai“ bendruomene. Pasak Unės, svarbiausia, kad vaikai matytų prasmę stengtis ir mokytis, o tam būtinas laikas refleksijai, pamąstymui apie tai, ką šiandien išmoko ir kuo tai naudinga.

„Galimybė pabūti su savimi, atsikvėpti nuo mokykloje gaunamos informacijos srauto padėtų mokiniams atsirinkti ir įsisąmoninti dalykus, kurie jiems yra reikšmingi ir, svarbiausia, bus aktualūs ateityje“, – sako Unė.

Galvoja apie mentorystę

Antras dalykas, kurį mokyklose savo pavyzdžiu siekia keisti jaunoji rašytoja – požiūris į prasčiau besimokančius, maištaujančius, dažnai etiketę „beviltiški“ nešiojančius mokinius. „Tai vaikai, netelpantys į mokyklos taisyklių, švietimo sistemos nustatytus rėmus. Lankydama mokyklas ir jose pristatydama savo knygas, kartais net iš mokytojų elgesio jaučiu nebylų jų atsiprašymą už tai, jog šie mokiniai iš viso yra klasėje. Tuo tarpu, jei švietimo sistema, vertinimo kriterijai leistų įvertinti jų originalumą, o ne priešingai – nuneigti, tokie mokiniai ne tik atsivertų, parodytų savo gabumus, bet ir būtų išvengta situacijų, kai, pasijutę nieko verti, jie ieško kitokių būdų, priemonių būti pripažintiems“, – sako U. Kaunaitė.

Taip pat, lankydamasi mokyklose ir bendraudama su jaunais žmonėmis, programos „Kurk Lietuvai“ alumni asociacijos narė išgirsta dalykų, kurie ją gąsdina, pavyzdžiui, paauglio prisipažinimas, kad nepabučiuos patinkančios merginos, jei nebus išgėręs. „Kvaišalai tampa priemone, kurios pagalba prieinama prie žmonių. Jų vartojimas jaunimo tarpe, mano vertinimu, tai – trūkinėjančių santykių pasekmė. Labai daug kas keliasi į socialines erdves internete, todėl vis daugiau jaunų žmonių neturi kokybiško santykio nei su tėvais, nei su bendraamžiais. Apie tai noriu kalbėti ir savo knygose“, – sako rašytoja.

U. Kaunaitė taip pat prisipažįsta pagalvojanti apie mentorystę, o pirmaisiais savo mentoriais drąsiai vadintų tėvus bei mokytojus, ypač lietuvių kalbos – ji buvo tas žmogus, kuriai Unė dėkinga už pirmą išleistą knygą. Iki šiol tapti mentore jauna moteris neturėjo galimybių dėl studijų užsienyje. Grįžusi ir susipažinusi su psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos srityje dirbančia organizacija „Mentor Lietuva“, U. Kaunaitė prie jos veiklos prisidės š.m. gruodžio 5 d. dalyvaudama ir pristatydama savo kūrybą padėkos vakare Nacionalinėje dailės galerijoje.