Pavyzdžiui, keli atsakymų variantai:
• „Draugas – tai žmogus, kuris visapusiškai dalyvauja tavo gyvenime, kaip ir tu, lygiai taip pat, jo“.
• „Draugas – tai asmuo besidalinantis su manimi savo tikslais, džiaugsmais, nesėkmėmis; žvelgiantis į priekį, kritikuojantis ir grindžiantis kritiką; pastebi mano klaidas ir trūkumus, bet toleruoja ir pataria“.
• „Draugas – tai artimas žmogus, kuris tave supranta ir su juo gali dalintis gyvenimu“.
• „Draugas – tai sielos bičiulis, kuriam tu esi maždaug tiek pat svarbus, kiek pats sau“.
• „Draugas – tai tokio pat arba labai panašaus požiūrio į gyvenimą ir malonumus žmogus, su kuriuo net ir būnant blogos nuotaikos norisi būti!“.
• „Turėti draugą – tai turėti žmogų savo gyvenime, kuris tave puikiai pažįsta ir su kuriuo laikui bėgant neprarandi bendrystės ryšio. Nepriklausomai nuo atstumo, pasimatymų dažnumo tu žinai, kad jis yra šalia ir kad tu jam rūpi, tad kiekvieno susitikimo lauki su dideliu nekantrumu“.
Teoriškai aišku. O kaip praktiškai? Praktiškai, tokių draugų retai pasitaiko. O tie, kuriuos vadiname draugais, dažnai draugais net nekvepia. Apie savo draugus pasakoja Regina: „Kalėdos… Ir vėl sėdėjau viena namuose priešais televizorių. Buvau užsidegusi žvakę. Taip linksmiau… Niekas nepaskambino ir net žinutės neparašė, o juk tiek draugų, atrodo, turiu. Tokia reikalinga esu: tai vaikus pažiūrėti, tai savo firminį tortą iškepti ar šiaip išklausyti reikia, paguosti.
Žiūrėk, skambutis po skambučio. Ir vis dėkoja, sako, ir ką mes be tavęs darytume, tu geriausias mūsų draugas (įdomu kodėl draugas, o ne draugė. Šunis taip vadina…). O šventės kokios, kaip kad dabar, tai ir pamiršta. Juk žino, kad viena gyvenu, viena švęsiu, bet pamiršta. Taip liūdna… Gi žinau, kad praeis šventės ir vėl draugu tapsiu. Ir vėl prašys padėti. Aš neatsisakau, geriau jau taip, negu iš vis užmirštų…“
Atrodytų, miela, paslaugi moteris ir kodėl jai su tais draugais taip nepasisekė? Tai pamiršta, tai prisimena; tai draugauja, tai nebe… Elgiasi tarsi abejingi savanaudžiai. Ar tikrai juos galima vadinti draugais? Panašu, kad ne. Tai kaip tuomet juos vadinti? Ko reikia, kad draugiški santykiai taptų draugyste? Kaip pačiam būti vertam tikro draugo vardo?
Grįžkime į teksto pradžioje skambėjusius draugo apibūdinimus. Trumpai juos apibendrinu: draugas – tai artimas, patikimas, atviras, dėmesingas, sąžiningas, priimantis žmogus. Ne taip jau ir lengva būti draugu? Labai aukšti reikalavimai! Kad būtum geru draugu, turi turėti daug vidinės jėgos. Ne veltui Vedų šventraščiuose sakoma, kad draugystė – tai santykiai, priskiriami dvasingumo sričiai, daug pareikalaujantys, bet ir daug duodantys.
Kad daug duodantys, pritaria ir šiuolaikinės psichologijos mokslo tyrimai: žmonės, suradę sielos bičiulį, kuriam gali patikėti savo paslaptis, jaučiasi pripažinti ir įvertinti. Net tiems, kurie apsimeta, kad jiems tai nerūpi, iš tiesų svarbu būti pripažintiems (Carvallo, Gabriel, 2006). Pridėsiu nuo ir pastebėjimą iš praktikos: turėdami ištikimų, tikrų draugų žmonės rečiau išgyvena vienatvės, nereikalingumo jausmus, labiau savimi pasitiki, netgi geriau save pažįsta. Remiantis visu tuo, tikro draugo svarbą žmogaus gyvenime sunku būtų pervertinti.
Atrodytų, kas čia sunkaus susidraugauti? Lengvai galime susirasti bičiulių, bendraminčių, sėbrų, turėti su kuo paplepėti ar smagiai praleisti laiką. Patiko žmogus, susitinki, pasikalbi, nueini kartu kur nors, pasveikini su gimtadieniu ir jau draugas. Draugystė, panašiai kaip ir meilė, prasideda tarsi savaime, be ypatingų pastangų. Kyla draugiški jausmai žmogui ir tiek…
Bet kaip įsimylėjimas, dar nėra meilė, taip ir draugiški jausmai, dar nėra draugystė. Psichologai yra atlikę nemažai tyrimų ir išsiaiškino, kad draugiškiems jausmams rastis pakanka kelių išorinių faktorių:
Geografinis ir/ar funkcinis art(im)umas. Žmonės dažniau linkę susidraugauti, jei arti vienas kito gyvena, kartu mokosi, dirba toje pačioje įmonėje, lankosi tame pačiame sporto klube, dirba tą patį darbą, buvo klasiokai, grupiokai, lankė tą patį darželį ar net stato mašiną toje pačioje aikštelė, – tai yra turi kokią nors išorinę bendrystę.
„Kai esu toli nuo to, kurį myliu, myliu tą, kuris yra arti“, – E.Y. Harburg. Bornstin (1989, 1999) tyrimas tvirtina, kad tai paprasčiausia ekspozicija: pirmenybę teikiame tam, kurį matome dažniau, jaučiamės jį labiau pažįstantys, todėl kyla palankesni vertinimai. Kita vertus, žmogiška, kad mums patinka tai, kas labiau susiję su mumis pačiais, turi vienokio ar kitokio bendrumu. Psichologijoje tai vadinama implicitiniu (neišreikštuoju) egoizmu arba šališku palankumu.
• Suderinamumas. Žmonės linkę pasirinkti draugus, kurie gerai dera pagal patrauklumą ir kitas savybes: intelektą, socialinę padėtį, pajamas, panašias savybes, vertybes ar idėjas. Juo kito žmogaus pažiūros panašesnės į mūsų, tuo šis žmogus mums atrodys patrauklesnis (D. Byrne, 1971). Įdomu, kad liaudies folklore populiaraus teiginio, kad žmones traukia priešybės, – mokslininkai vis dar neįrodo. Tyrimai teigia ką kitą – traukia panašumas. Poras konsultuojantis praktikas Carl Whitaker, tvirtina tą patį: „Partneriai porose yra absoliučiai tapatūs“. Skiriasi tik savybių pasireiškimo stiliai. Vienas iš poros yra atvirai besireiškiantis, antrasis – slaptai. Ir nesvarbu, ar tai būtų agresija, ar draugiškumas.
Abipusė simpatija. Susidraugauti mes linkę su tais, kuriems mes patinkame.
Emocinė ar patyriminė nauda. Mums patinka būti su tais, kuriuos siejame su maloniais išgyvenimais ar įvykiais, su kuriais gera, ramu, smagu būti arba kurie primena mus mylintį artimą žmogų ar kitą draugišką asmenį.
Tai štai tiek palankių aplinkybių užtenka, kad gimtų draugiški jausmai kitam žmogui. Kaip matome, asmeninių pastangų tam labai daug nereikia. Važiuoji kas rytą į darbą tuo pačiu autobusu. Po savaitės nusišypsai, po kitos pasisveikini, dar po kiek laiko užkalbini. Ir jau pažįstami, žiūrėk, jau ir bičiuliai. Bet ar draugai?
Sakoma, kad jei nori sužinoti, kiek turi draugų, apsižvalgyk aplink, pačiu sunkiausiu savo gyvenimo momentu. Ar bent vienas, iš tavo vadinamųjų draugų yra šalia tavęs? Ne vienas žmogus pasakoja, kaip staiga dingsta visi draugai, užtenka tik sunkiai susirgti, būti paliktai vyro, netekti darbo ar pajamų. Draugai išnyksta, kaip miražas. Ir tai nenuostabu, nes dažniausiai tas draugiškumo inspiruotas artumo jausmas taip pat būna iliuzinis, paremtas tik paviršinėmis, aukščiau minėtomis aplinkybėmis.
Nelinkėčiau patirti sunkių gyvenimo situacijų, vien tam, kad atsirinktumėte tikrus draugus. Tokiam tyrimui užteks žinoti, ko nereikėtų vadinti draugais. Pasak O. Torsunovo, pirmiausia, tai draugais nereikėtų vadinti bičiulių ir draugiškai nusiteikusių pažįstamų, kurie jums pavydi.
Pavydas – labai įdomus ir paslaptingas jausmas. Draugystėse jis linkęs maskuotis po įvairiomis kaukėmis: globėjiškumo, pataikavimo, sentimentalumo, įkyrumo, netgi po rūpesčiu, nuolankumu, noru padėti, geranoriškumu. Kad ir kaip gražiai viskas būtų pateikta, pavydintis bičiulis labai lengvai išsiduoda, kai reikia pasidžiaugti draugo sėkme ar pergale.
Todėl yra sakoma, kad tikras draugas, ne tik tas, kuris nelaimėje nepalieka, bet ir tas, kuris geba pasidžiaugti kartu su tavimi. Įsivaizduokite, kad jūsų bičiuliui pasisekė, išlaikė egzaminą, geriau už jus, gavo paaukštinimą tarnyboje, susirado puikią merginą ir jei, visa tai matant, jūsų širdyje kažkas ima ir (tiesiog fiziškai jaučiate) kaip susigniaužia, staiga suvokiate, kad iš tiesų jums tas nelabai patinka – tai pavydas.
Kad pavydas kalba jūsų bičiulio lūpomis, galima suprasti iš jo priekaištų: kad pernelyg mažai dėmesio, kad pamiršote, kad į kiną nuėjote su kitu draugu, kad giriate žmogų, kuris jam nepatinka. Pavydintis draugas paprašys paskolinti pinigų, jei nuspręs, kad jūs uždirbate daugiau, pasišaipys iš jūsų naujo pomėgio, nuvertins jūsų kelionės įspūdžius, nepasidžiaugs kartu dėl jūsų originalios idėjos.
Pavydinti draugė kritikuos jūsų vaikiną, nepadės jums pasiruošti egzaminui, „nepastebės“ jūsų naujos šukuosenos. Ten kur keroja pavydas, nelieka vietos atvirumui, pasitikėjimui, o iš čia ir draugystei. Vargu ar būtų protinga atvirauti su „draugu“, kuris jums pavydi ar su jumis konkuruoja. Kaip ir kita medalio pusė, vargu ar verta tikėtis, kad draugas jumis pasitikės, jei giliai savyje jūs jam pavydite ir konkuruojate dėl grožio, išsimokslinimo, pajamų ar karjeros. Slepiant užantyje pavydo kirminą, vadintis draugais ir tikėtis iš žmogaus, kažko, ką galėtų duoti tikras draugas, būtų gan keista.
Kitas svarbus kriterijus, kuris neleidžia tapti tikrais draugais – tai godumas. Arba kitaip tariant, dar viena draugystės sąlyga – nesavanaudiškumas. Iš draugo neturi tikėtis jokios naudos, net ir tos apie kurią kalbėjau aukščiau: malonių jausmų ir emocinio pasitenkinimo būnant kartu. O jei draugas serga, jei jam nėra nuotaikos? Kaip tada? Malonumo bendrauti nelieka, nereikia ir tokio draugo?
O. Torsunovas siūlo dar vieną testą draugystės gyliui nustatyti: „Pabandykite nueiti pas draugą į gimtadienį be dovanos. Pasakykite, kad mano dovana – tai mano meilė tau ir pažiūrėkite, kokia bus reakcija. Jei draugas nebeatrodys laimingas jus matydamas, vargu ar tai draugas“.
Nesavanaudiškumas draugystėje reiškia, kad aš tau noriu duoti viską, nieko nepasilikdamas sau, galiu net gyvybę už tave paaukoti ir nesvarbu, ar tu man būsi dėkingas, ar pakankamai gerai atsilyginsi už paslaugą… Būtent godumas draugystėje mus paverčia vis skaičiuojančiais „tu man – aš tau“. Iš godumo mes renkame dovaną draugui tokią, kurios būtų negaila atiduoti ir priekaištaujame, kad mainais per mažai gauname. Per mažai dėmesio, per mažai dėkingumo.
Apie pavydo ir godumo lydimą santykį kalba Metropolitas Antonijus: „Aš nejaučiu meilės artimui. Nes negaliu apsispręsti paaukoti (pagal evangeliją) dėl artimo ne tik savo sielos, bet ir garbės, gerovės bei ramybės. Jeigu jį mylėčiau pagal Evangelijos įstatymą – kaip pats save, tai jo nelaimė sugniuždytų ir mane, o jo sėkmė sužadintų mano pasigėrėjimą. Aš, priešingai, įdėmiai išklausau pasakojimą apie artimo nelaimę, nesielvartauju, o būnu abejingas, arba, dar blogiau, jaučiu tarsi malonumą, kai brolis pasielgia blogai, to nedangstau meile, bet smerkdamas visiems paskelbiu. Jo gerovė, garbė ir laimė kaip sava manęs nežavi, o kaip ir visa tai, kas svetima, nesukelia man džiugaus jausmo, bet tik pabudina pavydą ir panieką“.
Vedų išmintis teigia, kad draugystė – tai askezė. O askezė – tai ne verslo sandėris. Tai vienpusiškas pasiryžimas dėl draugo padaryti viską, kas tavo galioje. Jei reikia paguosti, jei reikia nuraminti, pradžiuginti, jei reikia palaikyti, pasidalinti, pasitikėti, atleisti, priimti. Ir ašaras nušluostyti, ir į karą išlydėti, ir sparnus iškedenti. Tokia draugystė vadinama sukrit (sanskr. k.) – tai yra širdinga draugystė.
Aukščiausios kokybės santykis tarp draugų. Toks santykis, kai pamačius draugą, širdis stipriau ima plakti iš džiaugsmo ir laimės. Beje, kūno reakcija taip pat gali būti geras instrumentas pasitikrinti, ar susitinkate su tikru draugu. Ar jūsų širdis ima plakti stipriau, ar liekate niūrus ir abejingas, tik prisiklijuojate draugišką veido išraišką, nes kitaip būtų nemandagu? Juk jūs draugai!
Kita vertus, kad ir ne draugystė, bet draugiški santykiai taip pat labai gerai. Žymiai sveikiau ir pačiam sau, ir visuomenei, jei žmogus bent nusiteikęs draugiškai. Ypač todėl, kad bet kuriame draugiškame santykyje yra potencialas. Tai reikštų, kad potencialiai mes turime galimybę tapti artimais draugais ir su draugiškai nusiteikusiu kaimynu, ir su bendradarbiu, ir su giminaičiu. Tik kaip šia galimybe pasinaudoti?
Pirmiausia, kas vysto draugystę, tai nuoširdus dalyvavimas kito žmogaus gyvenime. Nuoširdus, tai turbūt savaime suprantama, kad be savanaudiškų kėslų ar pavydo. Net ir šitas pirmas žingsnis nėra labai lengvas, nes dažnai mes taip sudalyvaujame vienas kito gyvenimuose, kad geriau būtume to nedarę. Kaip pavyzdį noriu papasakoti dviejų draugių istoriją.
Jos buvo kaimynės, labai artimos draugės, labai dažnai susitikdavo ir viena nuo kitos, atrodė, jokių paslapčių neturėjo. Danutė buvo neseniai ištekėjusi, o Rita vis dar vieniša. Danutė vis pasidžiaugdavo, kad turi tokią gerą ir ištikimą draugę, kuri visada ją supranta ir palaiko. Po kiekvieno barnio su vyru, gali pas ją užbėgti, pasipasakoti, ant peties išsiverkti. Bet virkavo ji, virkavo, Rita guodė, guodė ir iš begalinio draugiškumo, nusprendė įsikišti aktyviau. Susitiko atviram pokalbiui su tuo nevykėliu Danutės vyru. Susitiko… Gimė draugiški jausmai ir draugės vyrui, draugiškumas peraugo į aistrą, aistra transformavosi į veiksmą…
Dalyvauti – taip pat nereiškia imtis tvarkdario ar auklėtojo misijos. Savo draugystės patirtimi dalinasi jauna moteris: „Su drauge draugaujame nuo mokyklos. Buvome be galo artimos, netgi neišskiriamos. Problemos prasidėjo tuomet, kai ji pirma susirado gerai apmokamą darbą, o aš likau gyventi remiama tėvų. Kažkiek uždirbu, bet tikrai ne tiek kiek ji. Labiausiai mane skaudina tai, kad kiekvieną kartą susitikus, ji ima mane auklėti, kodėl nesiieškau pelningesnio darbo, kaip man ne gėda tėvams ant sprando sėdėti, kaip aš galiu sau leisti su tokiais pigiais batais vaikščioti… Mane tai labai skaudina. Nenoriu prarasti draugės, tai dažniausiai tyliu, klausausi… Bet pastebėjau, kad imu vengti mūsų susitikimų, ieškau pateisinamų priežasčių kaip atsisakyti…“
T. Mertonas, matyt, irgi turėjo panašią patirtį, nes savo knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala“ jis parašė: „Te apsaugo mane Dievas […] nuo draugo, siekiančio mane vien tik pakeisti ir pataisyti.“
Iš begalinio noro padėti draugui, ar, tiksliau būtų, iš savo begalinės puikybės, žmonės pamiršta tiesiog paklausti: „Žmogau, labai norėčiau tau padėti, kokios mano pagalbos tau reikia?“. Vietoje to, atsiraitoja rankoves ir puola į svetimus gyvenimus tvarkos daryti. Tai nėra dalyvavimas, kuris veda į tikrą draugystę. Dalyvauti taip, kad draugystė stiprėtų – tai tarnauti. Nuolankiai rūpintis.
Nesavanaudiškai. Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad moterį paliko vyras. Koks jos draugės (-ių) elgesys reikštų nuolankų rūpinimąsi, tarnystę? Paprasčiausia rūpesčio forma: būti kartu su ja tiek, kiek jai reikia; išklausyti visą istoriją, tiek kartų, kiek jai to reikės; pasirūpinti, kad ji pailsėtų, kiek tas įmanoma, pavalgytų; kad neliktų viena. O kas nebūtų rūpestis? Bandymas kuo greičiau nuraminti, išblaškyti, pasistengti, kad ji būtų kuo greičiau tokia pati miela ir maloni jums bendrauti, kaip buvo anksčiau.
Užbaigti savo tekstą apie draugus ir nūdienos draugavimo ypatumus norėčiau Metropolito Antonijaus žodžiais:
„Kiekvienam iš mūsų iškelta ta pati užduotis – susitikimo su artimu savo užduotis. Tam mums reikia žiūrėti su tikslu pamatyti, klausytis su tikslu išgirsti. Ir tą padaryti mums nelengva, tas mus gąsdina. Todėl, kad išgirsti – reiškia susieti su kito žmogaus likimu, pamatyti – reiškia susieti su kito žmogaus likimu. Sutinkame mes pažįstamą ar lankome ligonį ir klausiame: na kaip tu?… Ir mūsų pažįstamas ar ligonis su viltimi ir baime į mus žvelgia: nejaugi šis žmogus iš tiesų klausia tam, kad nori išgirsti atsakymą? Nejaugi šis žmogus nori sužinoti ir, reiškia, nori savo likimą su manuoju susieti?“ Iš baimės nusivilti dažniausiai nuskamba atsakymas: „Ai, nieko, ačiū…“
Reikia turėti daug stiprybės ir nuolankumo, kad galėtum sureaguoti taip, kaip tikram draugui priklausytų. Daug drąsos reikia, kad pasakytum: „Neapsimetinėk, nemeluok, nesakyk, kad su tavimi viskas gerai – tai netiesa; tau skauda širdį, tau baisu, tu jautiesi vienišas ir tu daugiau nebetiki, kad net pats artimiausias tavo draugas tau gali kuo nors padėti. Bet aš liksiu šalia, nes man iš tiesų svarbu, kaip tu?..“
Gal todėl ir nyksta tikros draugystės, kaip pernelyg sudėtinga santykių forma, sunkiai pritaikoma mūsų praktiškam ir patogiam šiuolaikiniam gyvenimui?