„Prašau liautis mane smerkti už tai, kad išeinu iš biuro lygiai 17 val. – turiu pasiimti vaikus iš auklės.
Suprantu – nenueisiu į susitikimą, bet išleistuvių vakaras vaikų darželyje man svarbesnis.
Suvokiu – šiandien pavėlavau, tačiau negaliu nuvežti sūnaus į darželį anksčiau nei 7.35 val.
Žinau – atrodau išsiblaškiusi, nes ir esu išsiblaškiusi. Serga mano vaikas, laukiu skambučio, kada mus priims pediatras.
Nenoriu ateiti į darbą pavargusiu veidu, bet nuo 4.30 nemiegojau – vaikas pabudo ir verkė.
Taip – mano žvilgsnis apsiblausęs, bet pastarąsias 12 valandų visaip bandžiau užmigdyti vaiką.
Gailiuosi, kad taip griežtai atsakiau į jūsų laišką, bet mano 5 m. sūnus šį rytą verkė, nes nenorėjo eiti į darželį, jaudinuosi dėl jo.
Ką tik bejėgiškai padėjau galvą ant stalo. Gavau žinutę, kad mano vaikui – konjunktyvitas, dabar teks pasiimti jį iš darželio, nors turiu užbaigti ir išsiųsti ataskaitą.
Žinau – mano akys užtinusios. Visą naktį praverkiau, nes baisiai pavargau, neturiu galimybės pabūti viena ir jau penkerius metus negulėjau karštoje vonioje.
Atleiskite, kad nemandagiai su jumis kalbėjau, tiesiog pastarąją valandą ginčijausi su sūnumi, aiškindama, kodėl reikia apsimauti kelnes prieš ateinant auklei.
Suprantu – ateinant į darbą, asmeninį gyvenimą reikia palikti už durų, bet sunku tai padaryti, kai augini du mažus vaikus.
Todėl ačiū visiems, kurie pastaruosius penkerius metus buvo man geranoriški.
Man ir pačiai būtų neprošal ne taip griežtai save vertinti.
Būti mažų vaikų mama ir dirbti visą dieną nėra lengva.
Ačiū visiems vadovams, kurie išleisdavo mane dėl vizitų pas gydytojus, netikėtų ligų, išleistuvių vaikų darželiuose ir mokyklinių pietų.
Ačiū visiems, kurie nesutrikdavo, kai laukiausi ir vidury dalykinio susitikimo mane imdavo pykinti ir išbėgdavau vemti į tualetą.
Ačiū tiems, kas guosdavo, kad ir jiems buvo sunku rasti balansą tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir vaikų.
Ačiū visiems, kas nekreipė dėmesio į mano paraudusias akis, apsiblaususį veidą ir kūdikio atpilto maisto dėmę ant mano palaidinės.
Ačiū visoms mamoms, kurios diena iš dienos susitvarko su tokio pobūdžio problemomis ir taip įkvepia mane žygdarbiams.
Ačiū visiems, kas mane palaiko ir padeda eiti pirmyn, kai iš nevilties man nusvyra rankos.
Ačiū visiems kolegoms, kurie mane pavadavo, kai turėjau spręsti, ką daryti, nutikus eilinei nelaimei.
Žinau – nesu vienintelė pasaulyje dirbanti motina, bet vis tik esu dirbanti motina ir puikiai suprantu ką jums tenka ištverti.
Suprantu – jums norisi kažkaip kompensuoti tai, kad ateinate į darbą nė kiek ne anksčiau ir išeinate lygiai 17 val.
Suprantu, kodėl valgote darbo vietoje, juk jums reikia išeiti anksčiau, kad spėtumėte paimti vaiką iš auklės ir nuvežti pas gydytoją, tada atgal pas auklę ir grįžti į biurą 14-os val. susitikimui.
Suprantu, kodėl ateinate į darbą atrodydamos taip, lyg pakeliui jus būtų užpuolusios ir apipešiojusios žąsys, – juk ryte vaikai nerado batelių, per pusryčius jūs supainiojote dubenėlius, o pas auklę nepaėmėte mylimiausio meškiuko.
Žinau, kad išvargstate iki išsekimo.
Taip pat žinau, kad sugebate daugiau, nei jums pačioms atrodo.
Jums nereikia rinktis tarp dviejų brangių pasaulių – galite gyventi abiejuose. Galite turėti ir šeimą, ir darbą. Tai nėra lengva, bet įmanoma.
Taip, kartais šie pasauliai susikerta, gyvenimas stipriai pasunkėja, bet verta stengtis.
Taigi nesustokite, nepasiduokite – jums tikrai pavyks.
P.S. Ne vis jus supras – tai visiškai natūralu.
Iki,
Jamie“
