Didžioji savaitė
„Mūsų laikais nepakenktų pasninkauti bent Didžiąją savaitę, ypač tiems, kurie kasdien sočiai valgo, – įsitikinusi Liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė Teodora Morkūnienė. – Kai žmogus mažiau valgo, jo mintys tampa šviesesnės, kilnesnės.“
Kitas pasirengimo džiaugsmingai pavasario šventei etapas – generalinis tvarkymasis. Namus susitvarkyti reikia iki Didžiojo penktadienio – pasak protėvių, tą dieną voratinklių graibyti negalima, „kad gulinčiam karste akių neužkrėstum“.
Didįjį ketvirtadienį, dar vadinamą švariuoju, vyrai krėtė kaminus, tvarkė kiemus, sodus ir pašalius, o moterys triūsė namuose – viskas turėjo būti išplauta, iššveista, išvalyta, kad namai tiesiog kvepėtų švara, tada visi metai bus švarūs. Pasak muziejininkės, jos senelė dažnai sakydavo, kad tik švariuose namuose gyvena ponas Dievas.
„Tikiu, kad, kai žmogus gyvena tvarkingai, jam ir sekasi geriau. Ir aš prieš Velykas būtinai stengiuosi kruopščiai susitvarkyti. Tik ne visada pavyksta, kartais (gėda!) ir penktadienį tvarkausi“, – prisipažįsta pašnekovė.
Magiškas vanduo
Namai sutvarkyti, sielos reikalai nepamiršti, tad pirtyje šeštadienį išsimaudę, švarūs kūnu ir siela, mūsų protėviai buvo pasiruošę švęsti.
Tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio ryto vanduo turi magiškos jėgos. Ligoti žmonės tądien stengėsi atsikelti iki saulės tekėjimo ir išsimaudyti ar bent nusiprausti atvirame vandens telkinyje. Geriausia maudytis ne kūdroje ar ežere, o upėje ar upelyje, ir ne bet kokiuose, o atitekančiuose iš rytų pusės – tada būsite sveiki ir gražūs.
Muziejininkė taip pat ne vieną Didžiojo ketvirtadienio rytmetį maudėsi saulei tekant: „Pabėgėjus ir sukaitus, niurktelėjus į vandenį net nejauti šalčio. Tik garas pakyla, o kūnas net dega. Grįždama iš tokių ankstyvų maudynių dar užeinu pas kaimynes, apkabinu, kad perduočiau tą magišką vandens galią ir joms.“
Pagaliau – Velykos
Šventė būna tokia, kiek jai ruošiamės ir kaip esame nusiteikę. Svarbu stengtis nepykti, apgalvoti savo prasižengimus, atsiprašyti, o susipykus – susitaikyti, pabandyti suvokti, kodėl kitas žmogus taip pasielgė. Atlaidumas labai svarbus. Toks sielos apvalymas prieš šventes ne mažiau svarbus kaip kasdienės kūno švaros procedūros.
Upninkų (Jonavos r.) kunigas Kastytis Šulčius sako: „Nemanykime, kad per gavėnią svarbiausia nevalgyti penktadieniais mėsos. Pasninką reikia suprasti giliau. Stenkimės apgalvoti savo ydas, blogus įpročius ir atsisakyti jų, padėkime kitiems. Pykčio suvaldymas – tai irgi susilaikymas, šventės kūrimas. Gal pavyktų per visą gavėnią atsisakyti saldumynų, neištarti piktų žodžių, nesibarti.“
Svarbiausi patarimai
Papročių puoselėtojai nesiūlo aklai kopijuoti senųjų Velykų tradicijų. Dabar vis dažniau išsitrina riba tarp kasdienos ir švenčių, tačiau net ir labai užsiėmus šventės turėtų skirtis nuo laisvadienių. Nors galima nusipirkti dažytų kiaušinių, muziejininkė ragina rasti laiko šeimą jungiančiam užsiėmimui.
Prisimenant tradicijas Velykų rytą (ne tik Verbų sekmadienį) galima žadinti namiškius žilvičio, kadagio verbomis ir linkėti jiems sveikatos, laistyti vandeniu – gyvybės simboliu.
Kaime, kur mažesnės bendruomenės, pravartu prisiminti lalavimo paprotį.
„Kadaise jauni bernai ar ir vedę vyrai pirmą Velykų naktį eidavo per kaimą lankydami visus namus ir sveikindami su šv. Velykomis, giedodami ir dainuodami. Jei būdavo netekėjusių mergelių, vyrai apdainuodavo jų grožį, darbštumą, o šios juos apdovanodavo margučiais. Vėliau gražiausio margučio savininkė būdavo paskelbiama Velykų karaliene. Mūsų dienomis gal daug kas jau ir nebemokėtų tų gražių lalauninkų dainų (o norint visada galima išmokti), bet užeiti pas kaimynus pasveikinti, ko nors gero palinkėti – nesunku“, – sako T. Morkūnienė.
Gražiausius margučius vaikams palieka Velykė. Mamos su mažaisiais galėtų iš vakaro paruošti lizdelius margučiams palikti.
„Labai gražus įsipareigojimas krikštatėviams per Velykas pabendrauti su krikšto vaikais. Krišktamotė iki Atvelykio savo krikšto vaikus būtinai apdovanodavo margučiu. Dažnai jos iškepdavo ar nupirkdavo kiškutį, gaidelį ar įdėdavo kokią nors nedidelę dovanėlę, bet svarbiausia – margutis ir dėmesys vaikui“, – pasakoja muziejininkė.
