Vienišių šventės
Kasmet laukiame didžiųjų žiemos švenčių. Išpuoštos gatvės ir parduotuvių vitrinos, puošnios eglės miestų aikštėse, spalvingos girliandos, barzdoti Kalėdų Seniai – visa tai nuo gruodžio pradžios sufleruoja, kad Kalėdos ir Naujieji metai jau čia pat. Perkame dovanas, puošiame namus, ruošiamės šventinei užstalei...
Su kuo šventėte 2011-ųjų sutiktuves? Su šeima, artimaisiais? Tuomet jums tikrai pasisekė. „Artumas, ryšys su kitu žmogumi – labai svarbūs. Ir būtent šventės yra tas laikotarpis, kai gali pamatyti, kiek ir kokių ryšių turi, kas tave prisimena, ką pats nori aplankyti, su kuo norėtum švęsti, – sako psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologė Gintautė Malinauskienė. – Kūčių, Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis yra ypatingas savo masiškumu, todėl išvengti kuriamos pakilios nuotaikos ir laimės nuojautos – sunku. Visi kažko tikisi, laukia, kažkam ruošiasi. Ir tas kažkas yra artimieji, kuriems perkamos dovanos, ruošiamas vaišių stalas, puošiama eglutė.“
Vis dėlto, pasak pašnekovės, yra daugybė vienišų žmonių, kurių vienatvė šventiniu metu tik sustiprėja. „Ypač sunku būna tiems žmonėms, kurie neseniai neteko artimųjų, – pabrėžia psichologė. – Pirmosios Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai po artimojo mirties, skyrybų, išvykus vaikams iš namų tik sustiprina išgyvenamą liūdesį ir atgaivina sunkius netekties jausmus.“
Ignoravimas ir apatija
Tuo metu, kai vienuose namuose sklinda šventinio kepsnio kvapas, krykštauja vaikai, skamba dainos, keičiamasi dovanomis, kituose – visiškai tylu ir ramu. „Kai žmogus lieka visiškai vienas, be paramos ir palaikymo, jis gali pradėti ignoruoti šventes – įnikti į darbus, įsisukti į kasdienybę taip, kad nerastų laiko nei rengtis didžiosioms metų šventėms, nei jas švęsti“, – teigia G. Malinauskienė.
Kitas elgesio modelis – abejingumas. Tuomet žmogus tampa viskam apatiškas, neveiklus, užsisklendęs savyje. „Tiek pirmu, tiek antru atveju tikslas yra vienas: nesuteikti sau erdvės apmąstymams, jausmams, prisiminimams. Taip stengiamasi išvengti skausmo“, – įsitikinusi ekspertė.
Kas gali pagelbėti vienišam žmogui? Aplinkinių dėmesys. Ir tai nebūtinai turi būti artimieji ar giminaičiai – kartais pakanka ir visiškai svetimo žmogaus dėmesio. „Nuraminti ar net suteikti naują viltį gali simbolinė dovanėlė ar paprasčiausiai geras žodis“, – neabejoja G. Malinauskienė.
Būtinos tradicijos
Ar mes tikrai mokame švęsti? Šis klausimas nejučia iškyla, kai pamatai šventinio laikotarpio kriminalinių įvykių suvestinę. Dažniausiai kaltininkas būna vienas – alkoholis.
G. Malinauskienės nuomone, nesaikingu alkoholio vartojimu dažniausiai maskuojame bendravimo stygių. Štai čia ir vėl siūlytume atsigręžti į šeimą. Šioje mažoje visuomenės kertelėje gali būti jauku, saugu, patogu. „Jei šeimos ryšiai – silpni, bendravimo stoka gali būti maskuojama žiūrint televizorių, nesaikingai valgant ar geriant, – sako psichologė. – Tvirtose šeimose šventės dažniausiai būna džiaugsmingos ir suteikiančios nusiraminimo.“
Pasak pašnekovės, tokios šeimos yra susikūrusios arba perėmusios iš senesnės kartos tradicijas, kurių laikosi. „Jeigu tradicijos yra priimtinos ir svarbios visiems šeimos nariams, jos įgauna itin stiprią vienijančią jėgą, – akcentuoja G. Malinauskienė. – Tradicijoms būdingas pasikartojimas. Psichologinė tradicijos prasmė ir yra pakartoti tai, kas suvienija, atgaivina ir sustiprina šeimą.“
Konsultuodami poras, šeimos psichoterapeutai dažnai klausia, kokių ritualų ir unikalių tradicijų šeima laikosi. „Jeigu jų nėra arba jos yra silpnos, poros ryšys dažniausiai pasirodo esąs netvirtas, – sako psichologė. – Todėl norintiesiems sustiprinti ryšį patariame apgalvoti galimybes, kaip kurti ir išlaikyti šeimos ar poros ritualus – nuo pietavimo kartu iki bendrų šeimos švenčių.“
Tradicijos, anot G. Malinauskienės, tampa įvykiais, sukeliančiais malonias emocijas. „Tai, kas malonu, mes siekiame pakartoti. Taigi tikros tradicijos leidžia sukurti nenutrūkstamą pasikartojimo ratą, – tvirtina pašnekovė. – Ne veltui seniausios tradicinės šventės sutampa su gamtos ciklu – pasikartojančios tradicijos suteikia amžinybės pojūtį, įprasmina kasdienybę.“
Lietuvių šventimo tradicijų, kaip ir pačių lietuvių šeimų, yra įvairių. Vis dėlto dažniausiai švenčiama susėdus prie stalo, vaišinantis, apsikeičiant dovanomis. Svarbiausiu akcentu tampa bendravimas.
Nekurkime iliuzijų
Kai nurimsta švenčių šurmulys, atsiranda tuštuma. Tiesa, kartais tą tuštumą pajuntame gerokai anksčiau. Kodėl? Ką padarėme ne taip?
„Tikriausiai nė vienas žmogus negimsta mokėdamas švęsti. Džiaugtis ir linksmintis mes išmokstame stebėdami. Ir pirmiausia – savo tėvus bei aplinką, – pabrėžia pašnekovė. – Taigi kalbėdami apie šventes, ypač Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus, mes grįžtame prie šeimos.
Kokie vaikystės prisiminimai iškyla prisiminus Kalėdas? Ar jie panašūs į kalėdinius filmus, rodomus mažiausiai dvi savaites iki švenčių? Ar juose skamba didžiosiose parduotuvėse nenutylanti pakili muzika? Ar blizga ir šviečia milžiniška eglė, apstatyta didelėmis puošniai įpakuotomis dovanomis?“
G. Malinauskienės teigimu, šventėms, ypač Kalėdoms ir Naujiesiems metams, būdingas ilgas laukimo periodas. „Laukdami mes susikuriame gražią šventės fantaziją, kurią dažnai paskatina aplinkoje tvyranti euforinė butaforija ir mūsų pačių idealizuoti vaikystės prisiminimai, – sako psichologė. – Tikriausiai ne veltui per žiemos šventes mus lanko Kalėdų Senelis – vienas svarbiausių Kalėdų ir Naujųjų metų simbolių – tas, kas gali išpildyti bet kurį tavo norą... Tačiau realybė pasirodo kitokia: eglutė yra mažesnė nei ta, kuri puikuojasi mūsų vizijose, artimojo nuotaika – prastesnė, o gauta dovana apskritai ne ta, kurios laukei. Taip ir ateina didysis nusivylimas.“
Taigi nusivylimas šventėmis, pasak G. Malinauskienės, yra neišvengiamas, jeigu žmogus tik laukia kažko ypatingo, pavyzdžiui, Kalėdų Senelio, kuris turėtų jį džiuginti ir linksminti.
„Būna ir atvirkščiai, – teigia psichologė. – Kartais mes patys bandome pabūti tuo Kalėdų Seneliu – labai stengiamės sukurti kažką itin ypatingo. Tiesa, stengdamiesi taip išvargstame, kad atėjus šventei nebelieka nei nuotaikos, nei sveikatos.“
Pašnekovė siūlo prisiminti Eglės Masalskienės pasaką „Kaip šeimyna Kalėdų šventę kūrė“, kurioje mėlynas varnas suteikia šeimai tris galimybes rasti šventinę nuotaiką. „Šeimyna, du kartus taip nesėkmingai ieškojusi šventinės nuotaikos, daugiau nedėjo jokių pastangų, kad padarytų ką nors itin įspūdinga. Niekas niekam nieko nenurodinėjo, neprašė, net pageidavimų nesakė. Taip pat nesistengė įtikti. Kiekvienas užsiėmė savimi ar tuo, kuo norėjo, – pasaką primena psichologė. – Iš tiesų gebėjimas linksmintis pirmiausia yra susijęs su mūsų pačių gebėjimu džiaugtis, nepuoselėti neadekvačių lūkesčių, suprasti savo norus ir susikurti šventę ne taip, kaip „reikia“, o galbūt savaip, tiesiog taip, kaip pavyksta.“
Viskas nuo pradžių
Naujieji metai – dar vienų metų ciklo pradžia. Pradžia visada būna ramesnė, jei pradedama tarsi iš naujo – tikriausiai ne veltui vyrauja graži tradicija iki šv. Kalėdų atiduoti visas skolas, užbaigti pradėtus darbus, atsiprašyti ir susitaikyti.
„Žmogaus psichologijoje cikliškumas yra natūralus ir labai svarbus. Tikriausiai retas kuris atlaiko ilgalaikę įtampą, pavyzdžiui, nesibaigiančius darbus, lygiai taip pat sunkiai ištveria ir besaikį poilsį, – mano G. Malinauskienė. – Tyrimais nustatyta, kad vienodą stresą žmogui sukelia tiek laiko stygius, tiek jo perteklius. Taigi bet kuriam veiksmui labai svarbu pradžia ir pabaiga, įtampa ir atoslūgis, taip pat nuolatinė šių būsenų kaita.“
Pasak pašnekovės, laikas prieš žiemos šventes atspindi pabaigą, galbūt todėl jis būna neramus: iš tiesų žmonės daug perka, puošiasi, ruošiasi, skuba. „Tačiau atšventę Naujuosius nurimstame, – sako G. Malinauskienė. – Be to, pati šventė vyksta naktį, o po nemiegotos nakties žmogus ir taip jaučiasi pavargęs, tad kyla gyvybiškas poreikis pailsėti, atgauti jėgas ir iš chaotiško šurmulio sugrįžti į įprastą kasdienybę.“
Po nekasdienių įvykių ta pati realybė gali būti suvokiama naujai. „Galbūt todėl – būtent po Naujųjų metų – dauguma žmonių peržiūri savo planus, numato uždavinius, galų gale pasižada kažką padaryti kitaip, – dėsto pašnekovė. – Ir kai kuriems tai tikrai pavyksta.“
Pasipuošę namus ir susikūrę šventę, mes bent trumpam pabėgame nuo kasdienybės, nutolstame nuo realybės rūpesčių ir priartėjame prie savo fantazijos. Tačiau tikriausiai tik tam, kad gerai pasilinksminę vėl atrastume ir priimtume raminančią kasdienybę.