Nutukimas – netinkamo šėrimo pasekmė
Idealu mėsėdį augintinį šerti aukštos kokybės super premium klasės sausu pašaru ir kelis kartus per savaitę papildomai duoti liesos jautienos.
Katėms reikėtų duoti ne tik sauso, bet konservuoto ėdalo, nes šių gyvūnų fiziologija kitokia nei šunų – katės mažiau laka vandens, todėl šlapimas būna labiau koncentruotas. Nuo sauso ėdalo katėms dažnai atsiranda dantų akmenų, išsivysto parodontozė.
Gyvūnams, šeriamiems jų fizinio aktyvumo neatitinkančiu ėdalu, neretai išsivysto riebalinė kepenų, inkstų degeneracija, sutrinka širdies veikla, greičiau dyla sąnariai, didelio krūvio neatlaiko raiščiai. Ypač į nutukimą linkę mopsai, buldogai, rotveileriai. Dažnai nutunka sterilizuoti ir kastruoti gyvūnai. Juos reikėtų šerti specialiu pašaru.
Vėžys – ir gyvūnų rykštė
Pastebima, kad vis dažniau gyvūnai serga vėžiu. Riziką susirgti šia liga didina netinkamas pašaras, paveldimumas, stresas, negeros laikymo sąlygos. Navikų ypač dažnai diagnozuojama graužikams. Vėžys sudaro apie 30 % visų gyvūnų ligų. Paprastai pasitaiko pieno liaukų, odos navikai. 90 % gyvūnų, sergančių pieno liaukų vėžiu, metastazės būna išplitusios plaučiuose. Mūsų, veterinarų, problema, kad ne visada pavyksta pašalinti visą piktybinių ląstelių židinį. Užtenka palikti mažą supyktybėjusių ląstelių lopinėlį, kad liga atsinaujintų.
Rizika susirgti pieno liaukų navikais žymiai sumažėja iki pirmos rujos sterilizuotoms kalytėms ir katėms. Ieškome produktyviausių būdų, kaip kovoti su vėžinėmis ligomis, – duodame nuo vėžio saugančių preparatų, taikome kitus gydymo būdus. Vis dėlto prognozuojama, kad ateityje vėžinių ligų daugės.
Kačių bėdos
Katėms dažniau pasireiškia inkstų ligos. Jeigu lyginsime šunis ir kates, tai inkstų negalavimais katės serga 9 kartus dažniau nei šunys. Taip yra todėl, kad katės mažiau laka vandens. Įtakos turi ir genetika, ir pašarai. Pastebėjau, kad inkstų ligomis dažniau serga kastruoti katinai.
Daugiausia negalavimų sukelia inkstų akmenligė. Kai susiformuoja akmuo, užkemša šlapimkanalį, šlapimo pūslė persipildo, šlapimtakiais medžiagų apykaitos produktai kyla iki inkstų. Šie pučiasi, sutrinka struktūra. Jeigu inkstai gerai neatlieka savo funkcijų, organizmas apnuodijamas šlapalu, kreatininu ir kitais medžiagų apykaitos produktais.
Peršalimas – lepūnėlių liga
Peršalimu dažnai serga lepinami, t. y. šiltai namuose laikomi ir retai į lauką išleidžiami gyvūnai. Išeina į lauką, sniego palaižo ir, žiūrėk, jau sloga. Vis dėlto šunys plaučių uždegimu ir kitomis komplikuotomis peršalimo sukeltomis ligomis serga retai. Katės peršąla dažniau. Peršalimą sukelia virusai, pvz., korona (katėms sukelia pilvaplėvės uždegimą), I tipo herpeso virusai (katėms sukelia rinotracheitą), virusų ir bakterijų kompleksas (šunims sukelia vadinamąjį šunidžių kosulį).
Gyvūno peršalimo simptomai tokie pat, kaip ir žmogaus: išskyros iš nosies, kosulys, čiaudulys, apatiškumas, vangumas, pakilusi temperatūra. Šiukštu nereikia šaltuoju metų laiku leisti šunims maudytis atviruose vandens telkiniuose.
SOS! Augintinis turi „įnamių“!
Dauguma gyvūnų platina vidinius ir išorinius parazitus. Vidiniai parazitai – askaridės (šunų), toksoplazmos (kačių), kaspinuočiai, vidinės erkutės.
Norint apsaugoti gyvūną nuo helmintų, žindančią kalę ar katę reikia dehelmintizuoti. Būtina pasirūpinti ir šuniukais bei kačiukais. Iki 3 mėn. amžiaus gyvūnui reikia kas tris savaites duoti vaistų nuo helmintų. Nuo 3 mėn. pradeda formuotis imunitetas, todėl nuo šio laiko galima duoti ir rečiau: nuo 6 mėn. amžiaus kas mėnesį, vėliau – kas tris mėnesius.
Askaridės gana lengvai išvaromos, o kaspinuočiai – sunkiau. Be to, pastaruosius nėra lengva diagnozuoti. Askaridžių oocistos (neaktyvios parazito formos) aplinkoje ilgą laiką gali išlikti gyvybingos – kartais net iki 2 m. Tad jeigu namuose yra oocistų, išgydytas gyvūnas vėl gali užsikrėsti. Namus būtina periodiškai valyti, naudojant dezinfekcines priemones.
90 % šunų turi blusų. Viena kita blusa gali gyventi gyvūno kailyje ir būti plika akimi sunkiai matoma.
Vidinių ir išorinių parazitų vystymasis susijęs. Pvz., vidinio parazito – kaspinuočio – narelį, iš gyvūno organizmo patekusį į aplinką, gali praryti išorinis parazitas, pvz., blusa. Taip į organizmą patekęs kaspinuočio narelis vystosi iš naujo.
Išoriniai parazitai – erkės – platina sunkią šunų ligą babeziozę. Erkių platinami parazitai, patekę į gyvūno kraujotakos sistemą, sukelia raudonųjų kraujo kūnelių irimą.
Sunku pastebėti pirmuosius babeziozės simptomus. Paprastai šia liga užsikrėtęs augintinis tampa vangus, karščiuoja, šlapimas įgauna tamsią, nuo rusvos iki rudos ar raudonos, spalvą. Dažnai liga komplikuojasi ir gyvūnas suserga ūmiu inkstų nepakankamumu. Tuomet padėti būna labai sunku. Vienas iš inkstų nepakankamumo gydymo būdų – hemodializė. Jos metu iš kraujo pašalinami medžiagų apykaitos produktai, tačiau ši procedūra labai brangi ir nėra garantijų, kad padės keturkojui pasveikti.
Dantis būtina valyti
Dažnai gyvūnai serga dantų ėduonimi. Dantų apnašų nespėjame valyti – nebūna dienos, kad nereikėtų klinikoje valyti dantų. Dėl apnašų iš burnos gyvūnui sklinda nemalonus kvapas.
Nuo mažens gyvūną reikia pratinti, kad leistų išvalyti dantis. Suaugusiam, niekada šios procedūros nepatyrusiam gyvūnui gali būti sudėtinga tą padaryti. Nereikia tingėti – bent kas antrą dieną būtina išvalyti gyvūnui dantis. Nerekomenduoju rinktis dantų pastos, kurią tereikia užtepti augintiniui ant dantų. Tokia priemonė, tikėtina, greičiau sukels skrandžio negalavimų nei išvalys dantis. Taigi norint gerai išvalyti dantis, reikia ir šepetėlio. Padeda ir kramtalai, apvalantys dantis.
Pasitaiko, kad gyvūnui augant netaisyklingai sudygsta iltiniai dantys – naujai auganti iltis neišstumia senosios, išdygsta šone. Tokiu atveju reikia nedelsti – kuo greičiau vesti gyvūną pas veterinarijos gydytoją, kad ištrauktų pieninę iltį.
Nieko negirdžiu, nieko nematau
Ausų uždegimų dažniausiai pasitaiko nulėpausiams gyvūnams, pvz., spanieliams, retriveriams. Nešvarias gyvūno ausis patariama periodiškai išvalyti. Jeigu augintinis purto ausis, nerimauja, reikia parodyti jį veterinarijos gydytojui. Katėms ausų negalavimai pasitaiko dažniau nei kitų rūšių gyvūnams. Jų ausyse neretai apsigyvena erkučių.
Įsivaizduokite, kaip gyvūnui turi niežėti, kai vidinėje ausyje krebžda erkutės, mintančios krauju ir išskiriančios medžiagų apykaitos produktus (išmatas, šlapimą). Kartais iš katės ausies ištraukiame pusę puodelio tokių išskyrų.
Dažniausios akių ligos – konjunktyvitas, trečiojo voko išvirtimas. Kartais šunims išorinis vokas verčiasi į vidų, blakstienos ima dirginti akį. Be operacijos čia nieko nepadarysi. Senatvėje neretai gyvūnai suserga katarakta, glaukoma. Kai kurios akių ligos gydomos gana sunkiai. Senatvinės ligos dažnesnės išsprogusias akis turintiems gyvūnams, pvz., mopsams.
Apskritai, kuo veislė labiau sukultūrinta, tuo labiau ligota. Štai ir šiandien operavome Jorkšyro terjerą, kuriam net auskarai į ausis įsegti, kaselės supintos... Jis turbūt nė karto per šaltį nėra šlapinęsis lauke. Iš namų į automobilį ant rankų nunešamas. Šitaip auginamas šuo negali patenkinti fiziologinių poreikių. Jam juk reikia pauostinėti, pavaikštinėti, paženklinti savo teritoriją.
Retų rūšių gyvūnų ligos
Graužikų, roplių, dekoratyvinių paukščių ir akvariumo žuvelių gydymo galimybės gana ribotos – sunku net vaistų į veną suleisti. Tokių gyvūnų į veterinarijos klinikas atvežama kur kas rečiau nei šunų ar kačių. Vis dėlto man yra tekę gydyti ir egzotiškų gyvių. Pvz., operavau tigrinį pitoną – šalinome burnos ertmės auglius. Operuotas pitonas buvo 8 m ilgio. Jį laikė 6 vyrai ir vos išlaikė.
Dar vienas įdomus pacientas – aksalotis. Tai lervinė Ambystoma mexicanum būsena, kuri sugeba daugintis nepereidama į suaugusią formą. Aksalotis – permatomas gyvis, todėl plika akimi matomi jo vidaus organai. Gydyto aksaločio pilve kaupėsi skysčiai. Sėkmingai pagydėme.
Iguanoms dažnokai pasitaiko akių uždegimas. Gydome ir smiltpeles, Džiungarijos žiurkėnus, dekoratyvinius paukščius: kanarėles, Afrikos pilkąsias papūgas (žakus), aras. Net vištai užsikimšusį gūžį teko operuoti. Balandžiai dažnai gydomi nuo stafilokokų.
Žuvys – antagonistės (silpnina kitų organizmų gyvybinę veiklą, plitimą). Ne visos taikiai sugyvena. Kartais užsikrečia grybelinėmis infekcijomis, tačiau jeigu yra gerai prižiūrimos, tinkamai šeriamos, laiku keičiamas vanduo, plaunami augalai, tai didelių bėdų nebūna.
