- Papasakokite apie „Žvalgo mokinio“ seriją.
- Kai mano sūnui Michaeliui buvo maždaug 12 metų, jis visai nesidomėjo skaitymu. Taigi aš parašiau apsakymų seriją apie veikėją vardu Vilis, kuris labai panašus į Michaelį. Maniau, kad tai paskatins jį susidomėti istorijomis. Ir buvau teisus. Parašiau apie dvidešimt istorijų per penkis mėnesius. Ir nuo tada jos gulėjo nenaudojamos 15 metų. Sudėti jas į knygą mane paskatino dukra Katy. Na, dabar „Žvalgo mokinio“ seriją sudaro 12 knygų.
- Koks jausmas žinoti, jog padedi ne tik sūnui, bet ir daugybei kitų vaikų?
- „Kuklus“ yra pirmas žodis, šaunantis man į galvą. To aš niekada nesitikėjau. Tik mėginau užimti ir pralinksminti skaitytojus. Žinojimas, kad kai kuriems jų padėjau (ir, atrodo, kad nemažam skaičiui) išmokti džiaugtis skaitymu verčia mane jaustis padarius šį tą tikrai vertingo. Juk iš tikrųjų pakeičiau žmonių gyvenimus savo istorijomis ir personažais. Mane žavi šis faktas. Ir aš tikrai labai, labai tuo didžiuojuosi.
- Kai tik pradėjote rašyti, kaip manėte, kiek vaikų skaitys jūsų knygas?
- Nenumaniau. Tik tikėjausi, kad kas nors skaitys. Aš nustebintas ir sužavėtas, kaip viskas pasisuko.
- Sunku nuosekliai rašyti knygą? Ar kada nors „įstringate“? Jei taip, tai ką tuomet darote?
- Ne. Iki šiol dar niekada nesu įstrigęs (pabeldžia į medį). Tikriausiai taip yra todėl, kad prieš pradėdamas rašyti aš visuomet apgalvoju visą pasakojimą. Sugalvoju istoriją, tuomet sudarau kiekvieno skyriaus planą su svarbiausiais įvykiais. Ir laikausi šio plano rašydamas. Rašau skyrių po skyriaus kasdien, nuo pirmadienio iki penktadienio. Taip visada žinau, ką rašysiu toliau.
- Kaip sugalvojate naujas istorijas?
- Kartais galvoju apie vietą, kurioje norėčiau, kad atsidurtų mano veikėjai. Aštunta ir devinta dalys nuo to ir prasidėjo. Buvau Airijoje ir pagalvojau: „Tai būtų gera vieta“. Po to atėjo idėja apie apgaviką, skelbiantį netikrą religiją. Panašiu principu pradėjau ir dešimtą dalį. Norėjau, kad istorija vyktų šalyje, panašioje į Japoniją, kur dabar gyvena mano sūnus Michaelis. Kai vis labiau ir labiau įsijauti į istorijos planavimą ir naujas idėjas, kartais išties sunku atsiminti, kaip ją pradėjai.
- Kas įkvėpė sukurti Holto personažą? Ir kaip, Jūsų nuomone, personažai keičiasi su laiku?
- Holto personažą, kurį sukūriau prieš keletą metų, įkvėpė mano šeštos klasės mokytojas. Tai buvo gana netikėta man pačiam. Anksčiau apie tai nesusimąsčiau, kol nepradėjau rašyti knygų ir leisti veikėjams augti ir formuotis mano mintyse. Visada maniau, kad tai vien mano vaizduotės kūrinys. Tada supratau, kaip realus asmuo nesąmoningai gali įsilieti į kuriamą personažą.
Veikėjai dažnai būna kažkuo panašūs į žmones, kuriuos pažįsti. Be to, kad Holtas yra mano šeštos klasės mokytojas, o Vilis – mano sūnus Michaelis, Horacijus sukurtas remiantis sūnaus geriausiu draugu Jeremy, o Evanlina yra truputį panaši į mano dukrą Katy. Svarbu yra juos truputį pakeisti, suteikiant prieštaringų savybių, suteikiančių personažams realumo. Pavyzdžiui, visažinis, neklystantis Holtas kenčia nuo jūros ligos. Tai jam suteikia žmogiškumo.
Personažai man visada pamažu tampa panašūs į tikrus žmones. Pažįstu juos taip gerai, kad puikiai žinau, kaip jie reaguotų įvairiomis aplinkybėmis. Ir, kaip daugelis autorių iki manęs yra sakę, net neįmanoma priversti personažus elgtis ne pagal jų charakterį. Jie tavęs nepaleidžia.
- Žvalgus motyvuoja pareigos jausmas, tarnavimas kitiems, karaliui ir šaliai. O kas motyvuoja Jus tęsti serijas?
- Aš myliu personažus. Kaip jau sakiau anksčiau, man jie labai realūs. Man patinka matyti kaip jie auga, formuoja save ir kuria tarpusavio ryšius. Ir dar man patinka būti pasakotoju. Nieko nėra geriau kaip kurti savo pasaulį, savo įvykius, savo žmones. Tai didžiausias malonumas pasaulyje. Bijau, kad kas nors, supratęs kaip gerai jaučiuosi tai darydamas, manęs nesustabdytų. (Juokauju.)
- Kokia buvo Jūsų vaikystė?
- Labai maloni. Mano brolis buvo keturiais metais vyresnis, tačiau paaugę mes daug žaisdavom kartu. Atostogų metu paplūdimyje praleisdavome valandų valandas. Tada vaikai turėjo daugiau laisvės ir jiems buvo saugiau, tad mes pasiėmę savo rankšluosčius nuklysdavome toli ir grįždavome tik po kelių valandų.
Mano tėvas mirė, kai dar buvau ganėtinai jaunas, tačiau mes turėjome nuostabią šeimą ir artimuosius, gyvenančius kitapus kelio. Mano močiutė buvo puiki moteris. Lengvai pamišusi, kalbėjusi ryškiu airišku akcentu, kurio niekada neprarado. Mano sesuo apie ją sakydavo: „Močiutė visuomet tavo pusėje, kas benutiktų. Net jei tave rastų šalia negyvo žmogaus su teberūkstančiu ginklu rankoje, ji primygtinai tvirtintų, jog kas nors kitas jį nušovė“. Ir mūsų mama buvo nuostabi moteris, kuri visada rūpinosi, kad mums nieko netrūktų. Ji taip pat buvo puiki pasakotoja ir rašytoja.
Kai mano brolis užaugo ir susidomėjo merginomis, aš daug žaisdavau vienas, susikurdavau nuotykių istorijas ir jas vaidindavau. Truputį susigėsdavau, kai kas nors pričiupdavo mane besikalbantį su savimi. Aš, aišku, kalbėdavau su savo susikurtais personažais.
Mano mėgstamiausias vaikystės „žaislas“ buvo didelė pakavimo dėžė. Aš galėdavau į ją įlipti ir užstumti dangtį. Ji tapdavo lėktuvu, submarinu, tikrai greitu automobiliu, fortu ar kuo tik panorėdavau. Įsivaizduojate, kaip nuo šių žaidimų tobulėjo vaizduotė?
- Ar pasakojote/rašėte istorijas, kai buvote vaikas? Kuo norėjote būti užaugęs?
- Taip, iš tikrųjų. Mano pirmieji atsiminimai apie rašymą – kaip penktoje klasėje kūriau nuotykių istoriją, nes reikėjo atlikti užduotį anglų kalbos pamokai.
Visada norėjau būti rašytoju, bet niekada nemaniau, kad įmanoma vien iš to pragyventi, tad iš pradžių dirbau reklaminių tekstų rašytoju.
- Koks Jūsų didžiausias gyvenimo nuotykis?
Prieš daugelį metų mečiau darbą, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo bilietą į Angliją. Neturėjau jokio ypatingo tikslo, tik palikti šalį. Manęs Anglijoje nelaukė joks darbas. Neturėjau net darbo leidimo ir didelių pinigų. Atvykęs darbą radau tik po trijų mėnesių. Bet aš buvau įsimylėjęs merginą. Sekiau ją per visą pasaulį ir mes susituokėme tepraėjus porai savaičių nuo tada, kai atvykau į Londoną.
Ir mes vis dar susituokę.
